Veidai

2019.07.14 16:20

Andrius Mamontovas – apie penkiolika metų trunkančią priklausomybę

Eimantė Juršėnaitė, LRT.lt2019.07.14 16:20

„Klausytojų dėmesio noriu sulaukti dėl savo kūrybos, o ne todėl, kad parodžiau, kokios spalvos mano buto sienos. Veikiausiai, kai neturi ko pasiūlyti klausytojui, tada ir rodai savo buitį, vaikus“, – portalui LRT.lt sako atlikėjas ir dainų autorius Andrius Mamontovas.

– Viename interviu vasarą pavadinote idėjų įgyvendinimo laiku, išties taip yra?

– Nepamenu, ar taip sakiau, tačiau tai paprastai būna kūrybinis metas. Vasarą dažniausiai niekur nevažiuoju iš Lietuvos, man labai patinka būti Vilniuje, o kai būnu namuose, nuolat ką nors kuriu, įrašinėju, kažko ieškau, be to, vasarą būna daug festivalių. Netrukus surengsiu koncertą ant „Midsummer“ festivalio scenos. Aš vasaros kol kas nemačiau, nors visi džiaugiasi, kad buvo šilti orai, o aš tą laiką praleidau žiūrėdamas į kompiuterio ekraną.

Galbūt per daug ant galvos užsikroviau – šią vasarą koncertuoju su keturiomis skirtingomis programomis: rengiu akustinį ir ektromechaninį koncertus, pasirodymus su grupe, o rugpjūtį užbaigsiu tikriausiai paskutiniu pasirodymu su simfoniniu orkestru „Šiaurės naktis. Pusė penkių“. Noriu tikėti, kad vasara dar pasidžiaugsiu, o jei nepavyks, džiaugsiuosi rudeniu. Nors rudenį planuoju daugiausia laiko skirti naujo albumo įrašams. Esu sukūręs nemažai dainų ir noriu jas išleisti.

– Karjerą pradėjote daugiau nei prieš tris dešimtmečius, šiandien žmonės klausosi ne tik jūsų dainų, bet ir pastebėjimų įvairiomis aktualiomis temomis.

– Pastaruoju metu įžvalgomis dalijuosi itin retai. Kalbėjau apie dvigubą pilietybę, kuri, mano manymu, yra labai svarbi tema ir tikiu, kad prie jos dar sugrįšime. Tiesą sakant, neretai būna, kad nieko nenori pasakyti, tačiau socialiniai tinklai sukuria iliuziją, kad žmogus apgalvotai atstovauja kokiai nors nuomonei.

Tarkime, kartą pasiskiepijęs savo socialiniame tinkle pasidariau nuotrauką ir ją paviešinau. Iš viso to buvo išpūstas burbulas, nemažai žmonių piktinosi. Atrodo, kad socialiniuose tinkluose kai kurios temos yra labai padidinamos, nors iš tiesų jos nėra tokios didelės.

Yra atlikėjų, nenorinčių atlikti dainų, kurias sukūrė būdami penkiolikmečiais, nes atrodytų juokingai. Aš dainuoju ir tas dainas, kurias sukūriau būdamas penkiolikos, ir tas, kurias kuriu dabar.

– Kaip tuomet nutinka, kad jus dažnai sieja su įvairiais socialiniais projektais ar aktualijomis?

Tikriausiai viskas nutinka savaime. Daugiausia dėmesio stengiuosi sutelkti į muzikinę veiklą, tai mano pagrindinė veikla.

– Vis dėlto, kai kuriais klausimais esate sektinas pavyzdys – nerūkote, nevartojate alkoholio. Nejaugi neturite kokių nors priklausomybių?

– Manau, kad šiokią tokią priklausomybę internetui turiu. Nors kas šiais laikais jos neturi? Kartais nė pats nežinau, kodėl įsijungiu feisbuką ir naršau, o tada susimąstau – ką aš ten pamačiau, ką perskaičiau? Iš tiesų iš socialinių tinklų gauname labai mažai.

Aš tikriausiai kasdien bent pusvalandį ar valandą praleidžiu naršydamas socialinius tinklus. Tai darau jau maždaug penkiolika metų. Tik pagalvokite, viską sudėjus, labai daug gyvenimo laiko išvaistome.

Taip pat skaitykite

– Galbūt tuomet vertėtų mesti sau iššūkį ir bent porai dienų socialinius tinklus pamiršti?

Taip būna, kai keliauju. Išvykus savaime nutolsti nuo visų tų dalykų, tačiau sugrįžti ir vėl naršai.

– Savo asmeninį gyvenimą visuomet labai saugote: jo neviešinate nei socialiniuose tinkluose, nei žiniasklaidoje.

– Niekada nemačiau tam reikalo, o ir mano žmona nemėgsta viešumo. Kol vaikai buvo maži nenorėjome jų rodyti. Manau, kad tai pigus ir nelabai etiškas būdas pritraukti dėmesio. Be to, norėjome, kad vaikai augtų taip, kaip ir bet kuris jų bendraamžis. Jei jų nuotraukos būtų nuolat šmėžavusios žurnalų puslapiuose, tikriausiai tai būtų pakeitę jų santykį su aplinka. Norėjosi, kad jie susidarytų realų pasaulio vaizdą.

– Šiandien neretai nutinka, kad asmeninio gyvenimo naujienos užgožia atlikėjų kūrybą...

– Dažniausiai, kai kūrybos nėra, atlikėjas neturi, ką parodyti ar pasiūlyti klausytojui, tačiau nori dėmesio, jis pasakoja apie asmeninį gyvenimą, rodo savo buitį, vaikus. Aš norėčiau patraukti dėmesį savo kūryba, o ne rodydamas, kokios spalvos mano buto sienos.

Kai namuose nebūni savaitę, sugrįžęs nori kiek įmanoma daugiau dėmesio skirti šeimai, vaikams. Kartu eidavome pasivaikščioti, į kiną, valgyti ledų ar kitaip pramogauti, tad visada buvau jiems labiau draugas.

– Kalbant apie vaikus, jūsų sūnus pasekė jūsų pėdomis ir pasirinko muzikanto kelią, malonu?

– Niekada neturėjau tikslo, kad vaikai sektų mano pėdomis ir muzikos jiems nebrukau. Mano sūnus muziką pasirinko būdamas penkiolikos. Jis tiesiog atėjo ir pasakė, kad norėtų pradėti groti. Padėjau jam susirasti mokytoją, netrukus jam pradėjo gerai sektis ir jis įstojo į britišką moderniosios muzikos mokyklą, turinčią padalinį Berlyne. Ten jis studijuoja, groja būgnais.

Mano dukra užsiima renginių organizavimu. Šiemet ji jau trečius metus prisidėjo rengiant Gatvės muzikos dieną, dirba prodiuserės asistente Vilniaus operoje, prisideda prie kitų renginių organizavimo. Jai įdomu, o tai juk svarbiausia.

Žinoma, galbūt mano vaikai matė tėvus dalyvaujančius tam tikroje veikloje, tad kai kurie nuo vaikystės matomi dalykai jiems atrodo savaime suprantami, aiškūs ir tai lėmė jų pasirinkimą.

– Buvote vaikams griežtas tėtis ar veikiau jų bičiulis?

– Natūralu, kad būdamas atlikėju išvyksti į gastroles. Kai namuose nebūni savaitę, sugrįžęs nori kiek įmanoma daugiau dėmesio skirti šeimai, vaikams. Kartu eidavome pasivaikščioti, į kiną, valgyti ledų ar kitaip pramogauti, tad visada buvau jiems labiau draugas.

– Save pavadintumėte racionaliu kūrėju ar skrajojančiu menininku?

– Įvairiai. Turiu daug veidų. Dažniau pasikliauju intuicija, tačiau kartais sprendimus priimu labai racionaliai. Dainas kuriu intuityviai, kai galvoju, kaip jas pateikti, atsiranda racionalumo.

Vis dėlto, dažniau stengiuosi sekti jausmą, jis dažniausiai būna teisingiausias.

– Minėjote, kad vasarą užbaigsite koncertu su simfoniniu orkestru ir programa iš albumo „Šiaurės naktis. Pusė penkių“, kuris pasirodė prieš 21-erius metus ir pernai prisikėlė naujam gyvenimui. Vėl suveikė dėsnis „nauja – yra naujai prisiminta sena“?

– Ši taisyklė patikrinta tūkstantmečių. Natūralu, kad sugrįžtame prie senų, laiko patikrintų, tam tikrus įspūdžius, išgyvenimus ir emocijas palikusių dalykų. Sugrįžtame ir prie senų dainų. Tai tas pats, kas atsiversti vaikystės nuotraukas – kartais labai smagu.

– Ar prisiminimai negrąžina į tuos laikus, kai aplankė pirmasis populiarumas ir galbūt atrodė, kad jis bus amžinas. Kada supratote, kad scena – ilgas ir nuoseklus darbas?

– Man tas suvokimas atėjo labai greitai. Manau, kad niekada ir nebuvau užtikrintas, kad populiarumas – ilgalaikis. Dėl to reikia kovoti kiekvieną dieną. Kartą gali pasisekti, tačiau būti nuolat pastebimam ir klausomam yra darbas.

Be to, stengiuosi, kad ir mano kuriama muzika, ir tekstai būtų universalūs, nepririšti prie vieno laikmečio. Noriu, kad mano dainos būtų suprantamos ir vakar, ir šiandien, ir rytoj.

Turiu daug veidų.

Yra atlikėjų, nenorinčių atlikti dainų, kurias sukūrė būdami penkiolikmečiais, nes atrodytų juokingai. Aš dainuoju ir tas dainas, kurias sukūriau būdamas penkiolikos, ir tas, kurias kuriu dabar. Man jos visos kalba tam tikrus dalykus.

Tokia mano pasirinkta kryptis, nežinau, teisinga ji ar ne. Tačiau tikrai niekada nenorėjau būti madingu tik šiandien. Veikiausiai būti madingu tik šiandien yra labiausiai laikinas dalykas.

Taip pat skaitykite