„Gaila, bet nuo erkinio encefalito gydymo nėra. Nors jam įgijau imunitetą, įsitikinau, kad būtų buvę lengviau tiesiog pasiskiepyti“, – patikina LRT sporto skyriaus prodiuseris Ramūnas Grumbinas, kurį pakirto erkinis encefalitas. Jis po truputį stojasi ant kojų ir tikisi, kad netrukus bus išleistas iš ligoninės.
Liepos pradžioje R. Grumbinas pasidalijo skaudžia patirtimi – jam diagnozuotas erkinis encefalitas, nervų sistemos uždegimas, pažeidžiantis smegenų dangalus arba pačias smegenis ir sukeliantis meningitą arba encefalitą.
„Kovoju su liga, nuo kurios nėra vaistų. Belieka pasitikėti savo organizmu. Iš 82 km nujudėti galinčio vyro, virtau 15 metrų be pagalbos negalinčiu nueiti klipata“, – tąkart portalui LRT.lt sakė jis.
Taip pat skaitykite
Praėjus savaitei, vyras dalijasi kiek džiugesnėmis naujienomis: „Medikai po tyrimų pasakė, kad galvos smegenys atlaikė erkinį smūgį ir išmetė jį lauk.“
Šiuo metu R. Grumbinas gydomas Žvėryno infekcinėje ligoninėje. „Gydytojai mane stebi, atlieka tyrimus. Jei tyrimai neblogės, jau kitą savaitę būsiu išleistas iš ligoninės ir keturioms savaitėms išvyksiu į reabilitacijos kliniką, kur tikiuosi, atgausiu jėgas ir vėl pradėsiu judėti taip, kaip judėjau iki ligos“, – pasakoja LRT sporto skyriaus prodiuseris.
Atsidūręs ligoninėje jis tegalėjo paeiti 15 ar 20 metrų, žinoma, pasiramsčiuodamas į sieną, iš lėto, vėliau net ir atsikelti iš lovos tapo misija neįmanoma – buvo fiziškai per sunku.
„Aukštą temperatūrą medikai bandė numušti lašinėmis leisdami vaistus, tai padėdavo 39 laipsnių temperatūrą numušti iki 37,5 laipsnių, bet vos tik vaistai lašinėje pasibaigdavo, temperatūra vėl pakildavo. Gydytojai stebėjosi tokiu trumpalaikiu vaistų poveikiu. Taip pat kankino galvos skausmas, atrodė, kad laužo rankų ir kojų raumenis“, – pirmąsias dienas ligoninėje prisimena vyras.
Ši patirtis pakeitė mano požiūrį, manau, kad dabar pasispręsti skiepytis ar ne man bus kur kas lengviau.
Nors šiandien gydytojų prognozės ganėtinai optimistiškos, R. Grumbinas negali pasidžiaugti visiškai nugalėjęs encefalitą. „Galiu tik tikėtis, kad virusas giliai įmigo ir neatsibus. Po truputį stojuosi ant kojų, tačiau koordinacija dar kiek sutrikusi, tad reabilitacijos klinikoje teks pasistengti“, – sako jis.
Vyras prisipažįsta, kad pasiskiepijęs nuo erkinio encefalito nebuvo, o ir į erkių keliamą pavojų anksčiau žiūrėjo kiek pro pirštus.
„Yra ligų, kurioms žmonija surado vaistų, deja, nuo erkinio encefalito gydymo nėra. Nors įgijau šiai ligai imunitetą, galiu patikinti, kad būtų buvę kur kas lengviau tiesiog pasiskiepyti. Turbūt tai vienintelis būdas apsisaugoti nuo encefalito. Ši patirtis pakeitė mano požiūrį, manau, kad dabar apsispręsti skiepytis ar ne, man bus kur kas lengviau“, – svarsto R. Grumbinas.
Jis mano, kad visi taškai jo gydymo istorijoje bus sudėlioti maždaug rugpjūčio viduryje, jau po to, kai išeis iš reabilitacijos klinikos. „Sunku nupasakoti kaip jaučiasi žmogus, kuris iš sportiško ir daug judančio žmogaus tapo lėtu it vėžlys. Viskas man dar prieš akis, reikia atstatyti organizmo motoriką. Svarbiausia, kad pasekmių smegenims nėra, o visa kita pasistengsiu įveikti“, – optimizmo nestokoja R. Grumbinas.
Jis visuomet stengėsi gyventi sveikai bei aktyviai, nuolat sportavo ir dar birželio viduryje dalyvavo bėgime bekele, kur įveikė 82 kilometrus. Tačiau net ir pats sveikiausias gyvenimo būdas negali apsaugoti nuo erkių keliamų pavojų. Pats R. Grumbinas spėja, kad būtent minėtame bėgime, kuriame įveikė dešimtis kilometrų, jam ir įsisiurbė erkė, tik jis jos, deja, nepastebėjo.
Sunku nupasakoti kaip jaučiasi žmogus, kuris iš sportiško ir daug judančio žmogaus tapo lėtu it vėžlys.
Taip pat skaitykite
„Netrukus po bėgimo pasijutau prastai, mane kankino į peršalimą ar gripą panašūs simptomai. Apsilankiau pas šeimos gydytoją, negalavimai praėjo. Po savaitėms man vėl pakilo temperatūra, vėl pasireiškė panašūs simptomai.
Pamenu, gydytojai atlikę tyrimus man pasakė, kad atrodau žymiai prasčiau, nei turėčiau, esant tokiems kraujo tyrimams. Tiksli diagnozė, erkinis encefalitas, buvo nustatyta tik Žvėryno infekcinėje ligoninėje. Beje, ligos diagnozė patvirtinama specifiniais antikūnais, kurie kraujyje dažniausiai randami po 2-3 savaičių“, – pasakoja R. Grumbinas.
Yra ligų, kurioms žmonija surado vaistų, deja, nuo erkinio encefalito gydymo nėra. Nors įgijau šiai ligai imunitetą, galiu patikinti, kad būtų buvę kur kas lengviau tiesiog pasiskiepyti.
Todėl visus, kurie pastebėjo įsisiurbusią erkę ir vėliau patyrė į peršalimo panašius simptomus, jis ragina nieko nelaukti ir pranešti apie tai šeimos gydytojui, paprašyti, kad būtų atlikti reikalingi tyrimai bei būtų įsitikinta, kad pavojaus nėra.
Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centras (ULAC) skelbia, kad, preliminariais duomenimis, Lietuvoje per pirmąjį šių metų pusmetį erkiniu encefalitu susirgo virš 90 asmenų, pernai per pirmąjį pusmetį – 61. Antradienį pranešta ir apie pirmąją auką – Šiauliuose mirė vyras.
Taip pat skaitykite
LRT.lt primena, kad erkės renkasi drėgnas vietoves ir prieblandą – aptinkamos tankiuose lapuočių miško jaunuolynuose, miško proskynose, krūmuose ar aukštoje žolėje, todėl niekada negalite būti tikri, kad jūs esate apsaugotas nuo erkių įkandimų. Nors purškalai nuo erkių padeda apsisaugoti nuo jų įsisiurbimo, saugiai žmogus gali jaustis tik pasiskiepijęs.
Tam, kad susidarytų apsauginis imunitetas prieš erkinį encefalitą vienam sezonui, reikalingos dvi vakcinos dozės. Suleidžiama viena vakcinos dozė, po dviejų savaičių – antra. Praėjus dviem savaitėms po antrosios dozės įskiepijimo, žmogus yra saugus vieną sezoną.
Kad skiepai – geriausia apsauga sutinka ir Lietuvos Raudonojo kryžiaus draugijos pirmosios pagalbos instruktorė Emilija Skripkaitė bei siūlo einant į mišką tinkamai pasiruošti – apsirengti šviesiais spalvos drabužiais, kad erkes būtų lengva pastebėti, taip pat pataria pernelyg neprisikvėpinti – įvairūs kvapai labai vilioja erkes.
Taip pat skaitykite
Beje, gamtininkas Selemonas Paltanavičius pastebi, kad erkių populiacija pastaruoju metu Lietuvoje pagausėjo. Portalui LRT.lt jis taip pat pasakoja, kad Lietuvoje galima sutikti šuninę (miškinę), pievinę ar taiginę erkes. Anot jo, visos jos gali įsisiurbti ir žmogui, ir, pavyzdžiui, miške šmirinėjančiam ežiukui. Ir šuninė pramis nebūtinai tik šuns krauju – puikiai tiks ir šeimininko.
