Veidai

2019.07.09 07:02

Gabrielę Martirosianaitę ant žemės nuleido du jos verslai

Eimantė Juršėnaitė, LRT.lt2019.07.09 07:02

„Niekas nežadėjo, kad gyvenime bus lengva. Nesame skalbimo mašina, turinti pridėtą instrukciją ir kuriai galima bet kada iškviesti meistrą“, – sako LRT RADIJO laidų vedėja Gabrielė Martirosianaitė. Mergina pripažįsta, kad dar prieš pusmetį nesijautė visiškai laiminga, tačiau dabar išmoko džiaugtis net ir muilo burbulais.

– Ši vasara jums atnešė galybę iššūkių – naujas darbas LRT RADIJUJE, vaidmuo lietuviškoje komedijoje. Prie minėtų jūsų veiklų dar galima pridėti du verslus. Nejaugi visuomet drąsiai imatės skirtingų sričių ir jūsų nekankina nerimas?

– Kartais ir pati pagalvoju, kaip aš sutinku leistis į tokias avantiūras. Veikiausiai visi pasiūlymai ateina laiku ir vietoje bei yra reikalingi tam, kad praplėsčiau savo komforto zoną. Mano vidinis varikliukas labai greitai sukasi ir aš stengiuosi su juo suspėti. Galbūt man vis neužtenka, vis atrodo, kad galėčiau nuveikti dar ką nors.

Daug kas man sakė, kad verslas gali nepasisekti, tačiau aš rizikavau. Ir šiandien galiu tik didžiuotis savo ir kolegės darbu bei ryžtu. Nesakau, kad verslas yra labai stabilus pagrindas, tačiau ir televizija ar radijas gali būti labai laikini – nežinia, kiek laiko būsi reikalingas eteryje, ant scenos. Kai tai suvoki, pradedi ieškoti ir kitų sričių, kuriose gali save išreikšti ir investuoti savo pinigus.

Tikriausiai, ir neįsivaizduoju, kad gali būti kitaip. Tarkime, kai prieš porą metų ėmiausi antrojo verslo, apie save labai daug sužinojau.

Televizijoje jaučiuosi kaip žuvis vandenyje, o kine – kaip žuviukas, išmestas ant kranto.

– Ką sužinojote?

– Verslas buvo veikla, nuleidusi mane ant žemės. Mano gyvenime atsirado pusiausvyra tarp scenos žvilgesio bei to, ką dirbi papuošta stilistų bei vizažo meistrų, ir tarp kasdieniškų, buitiškų dalykų bei įvairių situacijų sprendimų, kurių netrūksta versle.

Juk jei tik kyla kokia nors problema ar konfliktas, man, kaip vadovei, reikia visa tai išspręsti. Kartais tenka pamiršti savo principus ar ego ir surasti visiems geriausią sprendimą.

– Iš šono visuomet atrodote labai rami, santūri. Būnate karšto būdo?

– Esu karšto būdo, tik moku to neparodyti, kai to visai nereikia. Per daugelį darbo metų išmokau, kad yra tam tikros vietos ir laikas, kai gali labiau atsiskleisti, o kai kurias savybes reikia uždaryti ir neviešinti. Taip pat manau, kad asmeninis gyvenimas, šeima, draugai – visa tai yra mano ir jų viešinti nereikėtų.

– Jums puikiai sekasi saugoti asmeninę erdvę, tačiau dabar populiaru savo gyvenimą viešinti ir net iš to užsidirbti, kaip neretai daro šiuo metu ant bangos pakilę influenceriai. Galbūt socialiniai tinklai galėtų tapti dar viena jūsų veikla?

– Galbūt esu labai konservatyvi, tačiau esu įsitikinusi, kad meilė ir laimė mėgsta tylą. Nesvarbu, ar kalbame apie santykius su antrąja puse, ar apie šeimą bei draugus. Mylimus žmones reikia saugoti.

Nesakau „niekada“, nežinau, kas nutiks ateityje, tačiau šiandien galvoju, kad verčiau valgysiu vien tik grikius, nei pardavinėsiu asmeninį gyvenimą. Kol kas noriu pragyventi iš kitokių veiklų. Jei noriu užsidirbti daugiau, prasimanau veiklos, be darbo eteryje, einu garsinti knygų ar filmų, tačiau kol kas nedrįsčiau viešinti asmeninių detalių, man nebūtų patogu, o ir skelbimų lenta kol kas tapti nenorėčiau. Nežinau, ar tai būtų sąžininga sekėjų atžvilgiu.

– Sakėte, kad laimė mėgsta tylą. Vadinasi, norint būti laimingam, reikia tyliai ir daug dirbti?

– Laimė nenukrenta iš dangaus kaip lietus, jos neprisirinksi kaip žibučių. Jei pasidomėtumėte žmonių, vadinamų laimės kūdikiais, gyvenimo istorijomis, pamatysite, kad už jų slepiasi daug darbo ir pastangų.

Laimė yra tikslas, kurio reikia siekti, ir reikia išmokti džiaugtis mažais dalykais. Laimę rasti smulkmenose veikiausiai išmokau tik per pastarąjį pusmetį.

Anksčiau jaučiausi nevisiškai laiminga, kažko vis trūko. Rodos, ką benuveikčiau, ką bepadaryčiau ar pasiekčiau, vis tiek kažko buvo negana, kritikuodavau save, kad išpildžiau kažką ne iki galo ir nemokėjau pasidžiaugti savo sėkme. Supratau, kad laikas keistis ir geriau save pažinti.

Pradėjau kelti sąmoningumo lygmenį ir suprasti, kas vyksta aplink mane. Šiandien moku džiaugtis akimirka ir negalvoti apie laukiančius darbus ar rūpesčius.

Televizijoje jaučiuosi kaip žuvis vandenyje, o kine – kaip žuviukas išmestas ant kranto.

– Dėl kokios smulkmenos pastarąjį kartą nuoširdžiai džiaugėtės?

– Dalyvavau fotosesijoje ir man reikėjo pūsti didžiulius muilo burbulus. Ne visi man pavyko, tačiau vienas gavosi labai didelis. Taip nuoširdžiai apsidžiaugiau, kad net kūrybinė komanda stebėjosi, kaip galima džiūgauti dėl tokio mažmožio. Tačiau man buvo labai smagu – juk man pavyko. Galbūt iš šono atrodo keistai, bet laimė ir yra mažuose dalykuose, net ir muilo burbule, kuris greitai susprogsta.

– Džiaugsmo jums teikia ir veiklos, ir brangūs žmonės. Tačiau ar tiek daug veiklų nepasiglemžia jūsų laiko, ar visuomet turite kada paskambinti mamai, susitikti su drauge kavos?

– Visada sakiau, kad laiko stoka tėra tik pasiteisinimas. Gėda nerasti laiko brangiems žmonėms. Man jie rūpi, todėl laiko visuomet randu, net jei susitinku su drauge vos penkiolikai minučių ar paskambinu mamai ir pasakau: „Labas, pasiilgau!“

Be to, man brangūs žmonės veikiausiai paliudytų, kad aš esu ta, kuri nuolat bando suplanuoti susitikimus, – nieko nėra brangiau už artimus žmones. Joks darbas to ryšio neatperka.

Negalima paleisti žmonių, kurie eina drauge per gyvenimą, kartu kikena, o, kai reikia, ašarą nušluosto. Visiems santykiams reikia dėmesio.

Meluoja antraštės, skelbiančios, kad viena ar kita moteris puikiai atrodo tik todėl, kad gamta apdovanojo puikiais genais.

– Tačiau daugelį dalykų darome „nuo pirmadienio“, jums taip nenutinka?

– Nedarome to, ko nenorime daryti. Tačiau turime išmokti būti sąžiningi bent jau sau. Nereikia ieškoti priežasčių šiandien nenueiti į sporto klubą, verčiau sau pripažinti, kad šiandien tiesiog nenorime sportuoti. Gyventi pasidaro lengviau, kai tampi sąžiningas sau ir nustoji meluoti dėl mažų dalykų.

– Ar lengva susikalbėti su savimi?

– Nelengva užduotis. Aš ir dabar save nustebinu ir, manau, taip bus visą gyvenimą. Negali visiškai savęs pažinti, naujos patirtys nuolat keičia, todėl taip ir stebimės savo senais poelgiais – vargu, ar šiandien pasielgtume taip pat.

Kaip ir minėjau, pirmiausia stengiuosi būti sąžininga sau. Galbūt nebenoriu eiti su minia. Visiems aplinka daro nemenką įtaką, tačiau kai sau pasakai, ko nenori ar nemėgsti, lengviau išlaikyti tvirtą stuburą ir netapti vėjo kedenamu pamušalu.

Mano vidinis varikliukas labai greitai sukasi ir aš stengiuosi su juo suspėti.

– Bet mes dažnai skundžiamės, kad patiriame visuomenės spaudimą, aplinkiniai pasako, kada reikia studijuoti, kada ieškoti darbo, kada kurti šeimą, pirkti būstą ar pan.

– Pirmiausia galbūt mes patys sau kažką teigiame ir įsiteigiame, sakome, kad visuomenė spaudžia, ir pasiduodame jos įtakai. Kartą suvokiau, kad socialiniai tinklai pradėjo daryti man spaudimą ir aš pasidaviau.

Pamenu, atsidariau savo paskyrą ir matau daugybę įrašų apie tai, kaip visi keliauja, daug dirba, stilingai atrodo, skaniai valgo. O aš, rodos, ir to nedarau, ir ano nedarau. Atrodė, kad net fiziškai susitraukiau ir pasijaučiau nevykėle.

Pasielgiau drastiškai – sumažinau sekamų žmonių ir puslapių skaičių. Sumažėjo kiekis informacijos, kuri mane trikdė ir vertė prastai jaustis. Padėjo. Tačiau tada supratau, kad niekas nedarė man jokio spaudimo, tiesiog pasidaviau ir ėmiau save lyginti su kitais.

Dabar pamačiusi savo pažįstamų kelionių ar pietų foto, pradėjau džiaugtis jų sėkme. Veikiausiai neįmanoma savęs nelyginti su kitais, tačiau svarbu sveikas požiūris.

– Keista, kai taip kalbate jūs, mergina, su kuria veikiausiai daugelis bando save lyginti ir galbūt pavydžiai žiūri jūsų nuotraukas socialiniuose tinkluose ar žiniasklaidoje.

– Kartais jaučiuosi plika pelyte ir nemanau, kad kažkas lygina save su manimi. Tiesa, kartą į savo paskyrą įkėliau nuotrauką, kurioje esu su spuogu ant kaktos. Man parašė moteris, kuri mano nuotrauką, kaip įkvėpimą, parodė savo dukrai, paauglei, taip pat turinčiai vieną kitą spuogą. Ši istorija rodo, kad nesame tobuli. Visi turime trūkumų ir bandome save su kitais lyginti, tačiau turime išmokti su tuo tvarkytis.

Ir meluoja antraštės, skelbiančios, kad viena ar kita moteris puikiai atrodo tik todėl, kad gamta apdovanojo puikiais genais. Reikia suprasti, kad neįdėjęs daugybės pastangų, tobulo kūno neturėsi. Juk visos tos gamtos apdovanotos moterys galvoja, ką deda į lėkštę, sportuoja ir labai savimi rūpinasi. Gal tiesiog metas nebeskleisti klaidinančios informacijos ir verčiau pasakyti, kiek pastangų tenka įdėti siekiant tikslo.

Niekas ir nesakė, kad gyvenimas bus lengvas, niekas tokio pažado nedavė, kodėl sugalvojome, kad vos tik spragtelėjus pirštais viskas bus patiekta ant lėkštutės? Taip nebūna. Nesame skalbimo mašina, turinti instrukciją, išverstą į 15 kalbų, o kažkam sugedus, galime išsikviesti meistrą. Viskas gyvenime kainuoja daug laiko ir pastangų.

Esu įsitikinus, kad meilė ir laimė mėgsta tylą.

– Vasaros popietes leidžiate drauge su LRT RADIJO klausytojais. Ar gera vėl sugrįžti prie mikrofono po pusmečio pertraukos?

– Per daugiau nei penkerius darbo metus galima įsisukti rutinoje, tad manau, kad pertrauka išėjo į naudą, – turėjau laiko apgalvoti viską, kas įvyko, galėjau suprasti ir įvertinti sukauptą patirtį, pavyko šiek tiek atsipūsti ir pradėti iš naujo. Labai džiaugiuosi galėdama vėl sveikintis su klausytojais. Jau ne kartą sakiau, kad radijas mano antri namai ir mano meilė, vieta, kur prasidėjo mano karjera.

Prisipažinsiu, prieš pirmąjį „Vasaros popietės“ eterį labai jaudinausi – nors radijuje viskas žinoma, viskas įprasta, įgūdžiai išlikę, virpulį kėlė nauja darbo vieta, darbas su naujais kolegomis.

Laimė nenukrenta iš dangaus kaip lietus, jos neprisirinksi kaip žibučių.

– Esate vedusi LRT TELEVIZIJOS projektus, o ar anksčiau nepasvajodavote ir apie darbą LRT RADIJUJE?

– Darbas čia – didelė garbė ir įvertinimas, taip pat ir atsakomybė – LRT žengia didžiuliais žingsniais į priekį ir aš galiu žingsniuoti kartu.

Nenoriu, kad mano žodžiai atrodytų kaip pataikavimas, bet kai turėjau pusmetį pailsėti nuo radijo, svarsčiau, kur save įsivaizduočiau ateityje. Tikrai galvojau apie LRT RADIJĄ. Sakoma, kad apie svajones reikia kalbėti garsiai, kitaip jos liks neišgirstos, tačiau darbas LRT taip ir liko tylia svajone. Vis dėlto, matyt, savo mintis pasiunčiau į visatą ir jos išsipildė.

– Be darbo radijuje, birželį filmavotės lietuviškoje komedijoje, kokių įspūdžių paliko šis iššūkis?

Filmavimai buvo išties įdomi patirtis – galėjau dirbti su žinomais šalies aktoriais, režisieriumi Sauliumi Aškelavičiumi, pagaliau pamačiau kino užkulisius. Supratau, kodėl filmo pabaigoje rodomi tokie ilgi titrai – prie kiekvienos, net ir trumpiausios scenos dirba daugybė žmonių. Be to, kiekvienai scenai prireikia daugybės dublių, filmuojama iš skirtingų pusių. Kine kiekviena smulkmena labai svarbi.

Kaip man sekėsi susidoroti su vaidmeniu komedijoje „Vestuvės: Importinis jaunikis“, žiūrovai galės išvysti jau kitų metų pradžioje. Vaidinu nuotaką, iš užsienio parsivežusią jaunikį, kuris, švelniai tariant, nepatinka nuotakos tėvui.

Galbūt iš šono atrodo keistai, bet laimė ir yra mažuose dalykuose, net ir muilo burbule, kuris greitai susprogsta.

– Rodos, kameros jums ne naujiena, turite nemažai darbo televizijoje patirties, galbūt tai padėjo kino aikštelėje?

– Labai sunku palyginti šias patirtis. Televizijoje jaučiuosi kaip žuvis vandenyje, o kine – kaip žuviukas, išmestas ant kranto. Žuviukui šiek tiek sunkiau.

Vis dėlto esminis dalykas, kurį supratau per tiek įvairios veiklos metų, – visi mes klystame. Lygiai taip pat ir aš, galiu kažko nemokėti, kažko nežinoti, svarbiausia nebijoti pripažinti, kad kažkas nepavyksta, ir paprašyti patarimo daugiau patirties turinčių kolegų. Esu atvira naujoms patirtims ir stengiuosi mokytis iš tų, kuriuos laikau autoritetais.

Taip pat skaitykite