Veidai

2019.07.05 18:25

Justinas Jankevičius apie vieną savo silpnybę: jaučiuosi kaip Homeris Simpsonas

„Už pinigus nenusipirksi muzikos ar saulėlydžio, tačiau sąskaitoje atsiradusi suma sukelia laimės pliūpsnį“, – LRT RADIJO laidai „Laimės dieta“ sako televizijos laidų vedėjas Justinas Jankevičius. Dalydamasis savo laimės receptais jis mini ir itin kasdieniškas smulkmenas – nepatikėtumėte, kokį patiekalą jis pasirinktų valgyti kasdien iki gyvenimo pabaigos.

Apie dalykus, kurie jį džiugina, Justinas Jankevičius kalbėjosi su Rimante Kulvinskyte LRT RADIJO laidoje „Laimės dieta“.

– Eteryje kalbate puikia, taisyklinga lietuvių kalba, ar taip kalbate nuo vaikystės, ar teko mokytis?

– Myliu savo šalį, myliu lietuvių kalbą, tačiau taisyklingos kalbos teko mokytis. Kad ir iš kur būtum kilęs, kalboje yra tam tikras šiukšlynėlis, juolab, kad augau viename sostinės rajone, kur kalba – ne visai norminė. Vis dėlto, ekrane reikia rodyti pavyzdį jaunajai kartai.

– Kokių turite su laime susijusių taisyklių?

– Manau, kad laimė yra dviejų rūšių – viena laimė ištinka pliūpsniais, galbūt ne kasdien, kita laimė yra nuolatinė, palaikanti žmogų. Pastarąją galima pajausti kasdienybėje, pavyzdžiui, pasižiūrėjus gerą filmą. Beje, ar filmas man patiks, nusprendžiu per pirmąsias dešimt sekundžių. Dažniausiai mano spėjimai pasiteisina.

Man pasufleruoja muzika. Jei garso takelis yra kokybiškas, atliepiantis vaizdus ekrane, vadinasi, režisierius tikriausiai turi gerą skonį ir viską sudėliojo gerai bei pasirinko tikrai dėmesio vertą scenarijų. Jei einu į kiną, esu nusipirkęs bilietą ir spragėsių, tikrai išbūnu iki galo, net ir supratęs, kas manęs laukia.

Be to, man patinka muzika, man patinka, kad galiu būti laisvas ir kalbėti, ką tik noriu. Maistas man taip pat teikia laimę, nors žinau, kad jau turėčiau susimąstyti, nes esu storas.

Pinigai tarsi nėra svarbiausias dalykas, už juos nenusipirksi muzikos ar saulėlydžio, bet pinigai padeda.

– Tačiau psichologai sako, kad pirmasis siaubas gyvenime ateina kartu su alkiu, o pirmoji ramybė su motinos pienu.

– Taip, tačiau tai yra disciplinuotumo klausimas. Aš turiu Gretą ir man nebereikia ieškoti antrosios pusės, tad galiu nebegalvoti apie svorį, tačiau noriu būti tvirtas, pakelti savo moterį, be vargo užlipti laiptais ar išnešti šiukšles.

Bėda ta, kad priaugęs svorio netelpu į daugumą savo drabužių, o man labai patinka gražiai rengtis. Manau, kad gražiai apsirengęs žmogus aplinkiniams kelia geras emocijas, o tai yra vertybė.

Tačiau esu Homeris Simpsonas, man valgymas teikia per didelį malonumą. Esu valgęs geruose restoranuose, žinau, kas yra geras maistas ir jį vertinu, bet man nėra neskanių dalykų, nevalgau tik sugedusio maisto.

Laimė yra dviejų rūšių – viena laimė ištinka pliūpsniais, galbūt ne kasdien, kita laimė yra nuolatinė, palaikanti žmogų.

– Kokį patiekalą užsisakytum paskutinei vakarienei?

– Tikriausiai pieniškų dešrelių su garstyčiomis ir pomidorų padažu iš stiklainyje. Ir norėčiau jas valgyti su šakute ir aštriu peiliu.

Jei galėčiau rinktis tik vieną patiekalą, kurį tektų valgyti iki gyvenimo galo, tikrai valgyčiau pieniškas dešreles. Nevalgau jų kasdien, tačiau kaskart kai jų išsiverdu, man būna šventė.

– O kas dar tau teikia tą didžiulę laimę ir pakilimą laimės skalėje?

– Kai trūksta pinigų ir gauni banko pranešimą, kad į tavo sąskaitą įkrito tam tikra suma. Pinigai tarsi nėra svarbiausias dalykas, už juos nenusipirksi muzikos ar saulėlydžio, bet pinigai padeda.

Vis dėlto, svarbiausia ir didžiausia laimė, kai žmonės aplink mane juokiasi. Nesvarbu, ar aš juos prajuokinau, ar kažkas kitas.

– Kada supratai, kad nori juokinti žmones?

– Gūdžiais 1993-iaisiais metais sostinės 64-osios mokyklos suole. Klasėje buvo du Justinai, vienas daug plepėjo, o aš stengdavausi kartais pasakyti kažką, kas prajuokintų. Žinoma, vienuoliktoje klasėje, kai rengėme abiturientams šimtadienį, taip pat turėjau progą pasireikšti scenoje.

– O koks buvo jūsų pirmasis darbas?

– Buvau padavėjas viename sostinės studentų pamėgtame bare. Mokiausi universitete, tačiau tai man nesuteikė laimės, tad nemanau, kad verta apie tai kalbėti.

– Nejautėte spaudimo daug studijuoti, gauti bakalauro ir magistro diplomą?

– Kiek mes pažįstame kvailių su diplomais? Diplomas dar nesuteikia proto, nors ir diplomo neturėjimas proto nesuteikia. Neatmetu galimybės, kad ateityje baigsiu studijas, bet kol kas reikia užsidirbti. Juokaudamas sakau, kad doleris kišenėje geriau nei diplomas ant sienos.

Diplomas dar nesuteikia proto, nors ir diplomo neturėjimas proto nesuteikia.

– Kas dar teikia laimę?

– Parėjęs namo randu gražiausią pasaulio moterį, linksmiausią pasaulio šunį, televizorių...

– Jei galėtumėte savo šunį išmokyti vienos frazės, kokia ji būtų?

– Nemira, come on! O jei rimtai, manau, kad jis ir taip per daug šneka ir skleidžia visokius garsus.

– Turite daugiau laimės receptų?

– Patogūs batai. Tai labai svarbu. Taip pat patinka, kai žvejyboje žuvys kimba reikiamu metu. Jei labai gerai kimba, nelieka laiko pagalvoti, bet jei pagauni žuvį kas 20 min., jau spėji apgalvoti kokį nors klausimą. Tada ir užkibusi žuvis teikia laimę.

– Ką tavo tėvai padarė gerai, kad esate toks, koks esate?

– Jie man suteikė laisvę, leido daryti klaidas ir iš jų mokytis. Jie labai stengėsi, kad užaugčiau geru žmogumi, tik nežinau, ar jiems pavyko, bet būtent jiems esu dėkingas, kad jie mane tokį užaugino.