Veidai

2019.07.03 18:24

Vaiva Rykštaitė – apie lietuviškos grietinės indelius Havajuose, „mamišką“ sąmonę ir pakeistą vardą

„Kažkada svajojau apie tropikus, tačiau juose apsigyvenusi supratau, kad tai yra monotonija ir jokios kaitos“, – apie gyvenimą Havajuose pasakoja rašytoja Vaiva Rykštaitė. Daugybę veiklų išbandžiusi moteris blaškymusi to nevadina ir džiaugiasi, kad tapusi mama, atrado savo terapiją – rašymą.

– Tėvai jus pavadino Juste, kodėl pasirinkote dar vieną vardą?

– Gal prieš 12 metų, kai pradėjau rašyti, buvo šiek tiek nedrąsu, norėjosi už kažko slėptis. Drauge man prasminga, graži ir liūdna yra lietuvių rašytojų tradicija slėptis po slapyvardžiu spaudos draudimo metais. Kaip tie rašytojai kūrybingai sugalvodavo slapyvardžius.

Be to, pakeitus vardą, tarsi ir mano amplua viduje pasikeičia. Vaiva Rykštaitė yra vaivorykštė, Vaivos ir Perkūno mitas, mitologija.

Atvykusi į Havajus juokais prisipažinau vienam vyrui, kad mano vardas Vaiva, nes man taip norėjosi pažaisti ir nežinojau, kad tas vyras paskui taps mano vyru.

– Kaip atsidūrėte Havajuose?

– Trumpai tariant, gyvenau Londone, kūriausi, leidau šaknis, bandžiau. Grįžau į Lietuvą atostogų, aplankyti tėvų, ir Vilniuje man lūžo ranka. Nebegalėjau dirbti Londone, nes buvau laisvai samdoma, dirbau tik sau, o darbui reikėjo rankų. Tai pas mamą ant sofos praleidau pusę metų, reabilitacija ilgai truko, dvi operacijos buvo.

Visatos prašiau ženklo, ką man toliau veikti. Galvojau gal net ne į Londoną vykti, o į Bankoką. Iškart po savo maldos, gavau vieno pažįstamo, sutikto Indijoje, laišką. Jis rašė, kad kaip savanorė galiu važiuoti dirbti jogos mokytoja į Havajus. Aš tai priėmiau kaip ženklą ir iš karto išskridau.

Lietuviškos grietinės indelis galiausiai gali atsidurti kažkur vandenyne.

– Nes esate ir jogos mokytoja?

– Taip.

– Gyvenote Londone, dirbote pardavėja, įkūrėte vintažinių drabužių parduotuvę. Viena keliavote po Indiją, dabar – gyvenate Havajuose ir esate rašytoja. Kaip visi tie etapai dėliojosi gyvenime?

– Mano viena pažįstama kažkokiame atviruke man parašė, kad aš esu gyvenimo ragautoja. Man įstrigo ta frazė ir labai patiko. Aš niekada neprisirišu. Turbūt tik rašymas yra tai, prie ko esu prisirišusi. Niekada neįsivaizdavau savęs kokiame biure sėdinčios, karjerą, vieną ir tą patį dalyką darančios.

Man atrodo toks įdomus tas pasaulis, toks didelis, tiek jame visko pabandyti galima, visur pagyventi ir kažką nuveikti. Gal kitiems tai atrodo blaškymasis, man atrodo, nuosekliai tie dalykai vienas po kito atplaukia.

Pradėjus kalbėtis su nepažįstama moterimi, kuri turi vaikų, iškart atsiranda kažkoks bendras supratimas, bendras pasaulio pajutimas.

– Neseniai gavote įvairių premijų, esate parašiusi net septynias knygas, sulaukusias populiarumo.

– Turbūt gimus vaikams atsirado produktyvumas, jis šoktelėjo. Ankščiau, kai turėjau daugiau kitų tapatybių, pavyzdžiui, dirbau ir su vintažiniais drabužiais, tai buvo pagrindinis mano pajamų šaltinis ir mano aistra, mano hobis, man buvo šventė dirbti ir eiti į darbą.

Rašymas buvo kažkur pašaly, visiškai nenešė pelno. Nesulaukiau skaitytojų ar kritikų dėmesio. Tarsi rašiau sau, bet man to užteko, nebuvo desperacijos kasdieną parašyti po puslapį. Gimus vaikams nebeliko kitų veiklų, liko tik tai, ką galiu daryti iš namų.

Tada pradėjau rašyti po vieną puslapį per dieną. Man tapo labai svarbu bent kažkokią praeities tapatybę išlaikyti savyje. Rašymas – mano terapija.

– Yra tokia klišė: turiu vaikų, nebeturiu niekam laiko. Kaip sugebėjote rasti laiko augindama dvi pametinukes mergaites?

– Per pietų miegą. Daugiau niekam laiko nelieka. Man tas vaiko miegas yra šventas reikalas.

Jeigu aš namie, man norisi būti šalia, nesinori kažkur barškinti puodais ar kažką šluoti, triukšmauti, taigi tuo laiku arba skaitau, arba rašau. Daugiau nieko nespėju. Valgyti namie nedarau. Mano vyras yra virtuvės šefas, turi savo kavinę, jis ir namie daro valgyti.

Niekada neįsivaizdavau savęs kokiame biure sėdinčios, karjerą darančios.

– Esate sakiusi, kad pasiilgstate metų laikų, ar Havajuose nepasiilgstate rudens ar žiemos?

– Apskritai, ankščiau galvojau, kad noriu gyventi tropikuose, toks buvo mano gyvenimo tikslas.

Pavyzdžiui, kai magistrantūrą baigėme, kiti norėjo tęsti studijas, o aš svajojau apie tropikus, tačiau juose apsigyvenusi supratau, kad tai visiška monotonija, visiškai nėra kaitos.

Iki šiol pagaunu save galvojančią, pavyzdžiui, kad reikia pasodinti gėles, kol žiema neatėjo. Paskui galvoju, taigi ta žiema niekada neateis.

Sezoniškumas, cikliškumas taip giliai įsismelkęs, kad net nemaniau, jog man jo taip trūks.

– Kaip žmonės ten gyvena? Saloje pakankamai didelis turizmas, pramonės beveik nėra, bet ar ten aplinkosauginės idėjos gajesnės, svarbiau išsaugoti gamtą?

– Matau, Lietuvoje šiukšlių, bent jau mano giminėje, niekas nerūšiuoja, o ten griežtai rūšiuojama. Netgi galima susiginčyti per kokį vakarėlį, kad į tinkamą talpyklą mestų, nes čia vienoks popierius, ten kitoks. Plastiko maišeliai jau uždrausti Havajuose. Jų niekur nebebūna. Nei parduotuvėse, nei drabužius perkant. Tik popieriniai maišiukai.

– Papasakokite, kaip pati gyvenate, kaip svarbu laikytis gyvenimo būdo, kad sukurtum kiek įmanoma mažiau šiukšlių?

– Daugiausiai perku dėvėtus drabužius, kartais pasiskolinu. Naudoju natūralią kosmetiką perdirbamose pakuotėse. Sunkiausia dėl maisto – vietoje plastikinių maišelių nusipirkau medžiaginių, su užtraukiama virvute.

Rašiau sau, bet man to užteko, nebuvo desperacijos kasdieną parašyti po puslapį

Teoriškai reikia eiti su tais maišeliais į parduotuvę, kuriose būna sveriamų produktų, ir pirkti tik sveriamą maistą. Teoriškai viskas labai gražiai skambėjo, bet praktiškai yra labai sunku, nes, pavyzdžiui, pamirštu tuos maišelius.

Tarkime, makaronų pasirinkimas – labai mažas, jie vis tiek plastike ir tikrai yra 10 kartų pigesni nei sveriami. Dėl to dar vargstu ir ieškau. Esu optimistiškai nusiteikusi, vis tiek kažkaip priprasiu. Beje, labai sumažinome vartojimą.

– Kodėl tai darote?

– Dėl ateities. Dėl vaikų. Dėl pasaulio. Jis skęsta šiukšlėse. Dabar vien Havajų paplūdimiuose, jeigu tie paplūdimiai valstybės neprižiūrimi, plastiko tiek, kad kambariais galima semti jo atliekas. Mano mama, būna, meta grietinės indelį į šiukšliadėžę ir sako: kaip jis atsidurs vandenyne?

Lietuvoje žmonės galvoja, kad mūsų plastikas neatsiduria Havajuose. Iš tikrųjų turbūt Europos Sąjunga ir JAV yra didžiosios pasaulio teršėjos. Yra netgi schemos sudarytos, kaip plastikas iš bet kurio sąvartyno, pamažu vėjo pučiamas, upėmis, upeliais, su nuotekomis atsiduria vandenynuose.

Aš niekada neprisirišu. Turbūt tik rašymas yra tai, prie ko esu prisirišusi.

Lietuviškos grietinės indelis galiausiai gali atsidurti kažkur vandenyne. Turbūt dėl to aš tai ir darau. Ir sauskelnes daugkartines vaikams naudoju. Man tai tapo gal pašaukimu, gal šiek tiek savirealizacija, bet kuo daugiau domiuosi, tuo daugiau matau, kad bus blogai, jeigu taip visi nedarys. Bus liūdna.

– Kas bus, jeigu toliau nerūšiuosime ir mėtysime viską, pirksime viską supakuotą?

– Ne tik rūšiavimas svarbu. Tuo plastiku springsta gyvūnija. Plaukiosime plastiko jūroje. Bet tai nėra taip blogai kaip globalinis klimato atšilimas. Statistinis žmogus gali kovoti su gyvulininkystės industrija ir greitąja mada. Tai yra du dalykai, kurie labai daug lemia.

– Knyga „Pirmą kartą mama“ sulaukė didžiulio populiarumo. Jūs savo vaikus auginate Havajuose, bet pamatėte, kad mamos Lietuvoje jaučiasi lygiai taip pat. Ar egzistuoja kokia bendra „mamiška“ sąmonė?

– Manau, kad taip. Manau, kad pradėjus kalbėtis su nepažįstama moterim, kuri turi vaikų, iškart atsiranda kažkoks bendras supratimas, bendras pasaulio pajutimas.

Tarkime, kartą su dukryte atsidūrėme Kauno klinikose. Ten vaikui įvyko maža nelaimė, aš susigėdusi pradėjau viską valyti, nuo žemės rinkti. Man buvo taip nesmagu, kad seselėms priteršėme.

Seselė atėjo, už rankos paėmė ir sako, aš irgi vaikų turiu. Susigraudinau, galvoju, iš karto yra supratimas, ji irgi turi vaikų. Žino, kaip vaikai „apsidirba“, apsikuičia. Ji viską išvalė ir pasakė, kad viskas gerai.

Beatos virtuvė. Pokalbis su rašytoja Vaiva Rykštaite