Veidai

2019.07.02 07:00

Maksas Melmanas apie santykius su vienturte dukra: tėvelių dukrytės gali kone virves iš jų vyti

Eimantė Juršėnaitė, LRT.lt2019.07.02 07:00

„Mūsų koncertuose dukra visuomet stengiasi parodyti aplinkiniams, kad ant scenos – jos tėtis. Tikiu, kad ji manimi didžiuojasi taip pat, kaip ir aš ja“, – portalui LRT.lt atlikėjas ir grupės „Biplan“ vokalistas Maksas Melmanas pasakoja apie Vokietijoje gyvenančią dukrą. Kartais dukros užgaidoms jis tiesiog negali atsispirti, o dažniausiai sakosi per daug ir nesipriešinantis.

– Jūsų šeima – žmona Eva ir netrukus dešimtąjį gimtadienį švęsianti dukra Amelie gyvena Vokietijoje, tad jums tenka nemažai keliauti. Galbūt vasara – proga daugiau laiko praleisti visiems drauge?

– Gyvenu tarp Lietuvos ir Vokietijos. Jei turiu mažiau darbų, vykstu pas šeimą, kai dukrai prasideda mokyklos atostogos, šeima atvyksta pas mane. Taigi vasaras mano šeima leidžia Lietuvoje, ši – ne išimtis.

Žinoma, vasarą ir žmonės nusiteikę pasilinksminti, lankytis koncertuose, tačiau stengiamės darbus susidėlioti taip, kad laiko pakaktų ir koncertams, ir poilsiui. Jau dabar intensyviai ruošiamės dviem koncertams, kurie įvyks rugpjūčio mėnesį Kaune ir Vilniuje. Tačiau šeimai lieka užtektinai laiko, taigi šiuo metu mėgaujamės galimybe ilgiau pabūti kartu, kol Eva su Amelie vėl grįš į Vokietiją. Tačiau per dešimtmetį prie tokio gyvenimo jau įpratome.

– Jūsų dukra Amelie taip pat dainuoja, šiemet netgi dalyvavo muzikiniame vaikų projekte „The Voice. Kids“, kur pademonstravo savo talentus. Dukra seka jūsų pėdomis?

– Neturiu tikslo, kad mano dukra taptų dainininke, tačiau ji labai muzikali, jaučia ritmą, labai mėgsta dainuoti. Labai džiaugiuosi ir didžiuojuosi tuo, kad ji nutarė išbandyti jėgas projekte. Jai tai buvo nuostabi patirtis. Žmonės ją įsiminė ir netgi praeiviai gatvėje atpažįsta. Labai dėl jos džiaugiuosi ir vertinu jos pastangas ir užsispyrimą.

Tačiau tuo pačiu su žmona stengiamės, kad ji suvoktų, kad tai, jog ją parodė per televiziją ar tapo atpažįstama praeiviams, dar nieko nereiškia. Stengiamės paaiškinti, kad jei ji siekia tapti atlikėja, turi nueiti ilgą ir nelengvą kelią, įdėti pastangų bei laiko, turi labai daug dirbti ir negali užriesti nosies. Tačiau manau, kad ji labai protingas vaikas, tad ir pati kuo puikiausiai viską supranta.

Kai tik dukra išmoko kalbėti, ėmiau su ja kalbėtis kaip su sau lygia.

– Savo muzikalumą ji paveldėjo iš jūsų, ar šeimoje daugiau muzikuojančių?

– Mano tėvai niekuomet nedainavo, nebent šeimos susibūrimuose. Galbūt žmonos šeima kiek labiau muzikali. Ji pati kažkada buvo šokėja, mano uošvis buvo būgnininkas, o uošvienė – ansamblio „Lietuva“ šokėja. Na, aš šioks toks muzikantas. (Juokiasi.) Matyt, dukra iš visų kažką paveldėjo.

– Akivaizdu, kad ja labai didžiuojatės, o ar nebijote išlepinti savo vienturtės? Nusileidžiate jos užgaidoms?

– Žinoma, kartais nusileidžiu. Manau, kad visi puikiai žinome, kad tėvelių dukrytės gali kone virves iš tėvelių vyti, ką ji kartais ir daro. Tiesa, aš kartais per daug nesipriešinu, o ji per daug nepiktnaudžiauja.

Publika prašo ir kai kurių dainų, su kuriomis mūsų santykiai, sakyčiau, įdomūs. Puikus pavyzdys – „Anzelmutė“.

– Rodos, anksčiau šeimoje vyravo tam tikra hierarchija – tėvai buvo viršesni ir jiems reikėjo paklusti. Dabar dažnas stengiasi su vaikais tartis ir diskutuoti, kaip su sau lygiais. Kaip yra jūsų šeimoje?

– Iš tiesų, nuo pat tada, kai dukra išmoko kalbėti, ėmiau su ja kalbėtis kaip su sau lygia. Neretai su ja pasitariame ir padiskutuojame, tik tada priimame tam tikrus sprendimus. Vis dėlto, yra situacijų, kai reikia klausyti tėvų. Esame dukrai nubrėžę tam tikras ribas ir kol ji yra vaikas, tol esame už ją atsakingi, tad kartais teks paklusti.

– Be abejonės, esate didžiausias savo dukters gerbėjas, o ar ji jūsų gerbėja? Klausosi grupės „Biplan“ dainų?

– Esu tikras, kad yra mūsų gerbėja. Ji neretai lankosi mūsų koncertuose ir visada stengiasi parodyti, kad ant scenos yra ne kas kitas, o jos tėtis. Taigi manau, kad ji manimi didžiuojasi taip pat, kaip ir aš ja.

Ji mėgsta klausytis ir mūsų dainų. Galėčiau teigti, kad ji – viena pagrindinių mano kritikių. Juk ne paslaptis, kad kūrėjai žino, jog norint patikrinti, ar gerą dainą sukūrė, reikia parodyti ją vaikui. Jei šiam patiks, tikėtina, kad daina sulauks populiarumo ir sėkmės, tačiau jei vaiko nesudomino, gali būti, kad su ja kažkas ne taip...

– Dainas patikrina ir laikas. Be kokių dainų gerbėjai nepaleidžia jūsų nuo scenos?

– Jie visuomet prašo dainos „Labas rytas“, kurią mielai atliekame jau 21-erius metus ir galiu patikinti, jog ji mums iki šiol neatsibodo. Žinoma, publika prašo ir kai kurių dainų, su kuriomis mūsų santykiai, sakyčiau, įdomūs. Puikus pavyzdys – „Anzelmutė“.

Tai sena daina, atlikta vienam projektui. Tai veikiau buvo avantiūra, nedidelis pokštas. Tačiau tas pokštas taip gerai pavyko, kad iki šiol gerbėjai prašo šią dainą atlikti. Ir kartais mes tai vis dar darome – suprantama, kad klausytojams ji kelia tam tikrus sentimentus, primena jaunystę ar pirmąją meilę.

Mes taip pat esame dėkingi „Anzelmutei“ – ji padėjo mums pelnyti dar daugiau gerbėjų, o tuo metu, kai ji buvo sudainuota, buvo gerokai padaugėję ir koncertų. Vis dėlto, tai mūsų grupės istorija. Tačiau, jei galėtume, dainuotume ją kuo rečiau.

– Veikiausiai dainos yra tam tikras dienoraštis, todėl kiekviena savaip miela, tačiau ar yra tokių, kurios jums turi ypatingą vertę?

– Daina visada yra autoriaus išgyvenimai, prisiminimai, emocijos ir jausmai. Yra labai daug dainų, kurios man yra ypatingos. Pavyzdžiui, mažiau klausytojams žinoma „Pusvalandis“ ar labai jų mėgstama „Amore“. Į šiuo kūrinius tikrai daug sielos sudėjau, širdies, minčių, išgyvenimų...

– O ar būna, kad tuos dienoraščius iš naujo atsiverčiate? Praėjusiais metais, kai antrasis jūsų albumas „Braškės“ šventė 20-ąjį gimtadienį, surengėte koncertų turą. Jo metu atlikote prieš du dešimtmečius pasirodžiusius kūrinius. Kokie jausmai užplūsta klausant ankstyvosios savo kūrybos?

– Tiesą sakant, klausytis savo įrašų nemėgstu, darau tai tik todėl, kad, pavyzdžiui, įsirašome koncertą ir vėliau klausausi, analizuoju, ieškau prie ko prikibti ar kuo pasidžiaugti. Tikrai, man labai nepatinka klausytis savo įrašų, nors negaliu to paaiškinti. Tačiau klausytis dainų, kurios buvo įrašytos prieš du dešimtmečius – labai įdomu.

Dukra neretai lankosi mūsų koncertuose ir visada stengiasi parodyti, kad ant scenos yra ne kas kitas, o jos tėtis.

Pirmiausia ateina suvokimas, kad anksčiau mąsčiau visai kitaip nei dabar. Žinoma, natūralu – tada buvome jauni, klausėmės visai kitokios muzikos, daugelis dalykų buvo kitokie.

Pavyzdžiui, klausantis mūsų pirmojo albumo „Banzai“ galėčiau prikibti prie mūsų grojimo lygio ar įrašo kokybės, tačiau dainų idėjos – tikrų tikriausias lobis. Dabar net negalėčiau paaiškinti, kaip jas sugalvojau. Tiesiog dabar į galvą nešautų tokios idėjos, kokios šaudavo anksčiau. Taigi kartais pasiklausyti senos kūrybos būna labai įdomu.

Maksas iš grupės „Biplan“: kaip tapti muzikantu?
BIPLAN – 20!
Asistentas vienai dienai. Biplan
Jūrų šventė 2014: grupės „Biplan“ koncertas

Atlikėjas lankysis ir naujame muzikiniame pokalbių šou „Vakarėja su Martynu Starkumi“. Žiūrėkite penktadieniais 21 val. per LRT TELEVIZIJĄ ir LRT.lt.