Veidai

2019.07.01 07:00

Gytis Ivanauskas: nebijau, kad mane pamatys pavargusį ar verkiantį

Eimantė Juršėnaitė, LRT.lt2019.07.01 07:00

„Mano namuose – tvarkinga netvarka, tiesiog neturiu laiko buičiai, o jei turėčiau, tikriausiai vis tiek veikčiau ką nors kito“, – portalui LRT.lt sako aktorius, šokėjas, choreografas ir dėstytojas Gytis Ivanauskas. Jis kasdienybę moka paversti švente ir atskleidžia, kaip atrodytų tobula jo diena.

– Birželis buvo ganėtinai intensyvus – mėnesio pradžioje įvyko spektaklio-performanso, kuriame atliekate vaidmenį, „Borderline Queen. Kerštas“ premjera, vėliau – Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA), kur dėstote, vyko studentų sesija. Kas toliau? Galbūt liepa bus laisvesnė?

– Visa tai atėmė nemažai jėgų, tad net nespėjau pajausti vasaros, o ji jau beveik įpusėjo. Tačiau aš ir neturiu galimybės ilgai gulėti prie jūros, kur gera, šilta ir viskas įskaičiuota – negaliu pasiimti mėnesio ar net poros savaičių atostogų, nes įpareigoja darbai ir spektakliai. Todėl mano atostogos dažnai būna susimaišiusios su darbais.

– Tačiau kiekvienam iš mūsų reikalingos atostogos, turime ir psichologiškai ir fiziškai pailsėti.

– Per dvidešimt savo darbo metų pripratau ir prie nestabilaus darbo grafiko ir prie tokio krūvio. Yra buvę, kad per keturis mėnesius turėjau vos porą laisvadienių. Tačiau kitokio gyvenimo niekada negyvenau ir neįsivaizduoju, jei būčiau ragavęs kitokios rutinos, galbūt man būtų sunkiau.

Ir mano diena atrodo kitaip. Kai kurie eina miegoti 23 val. vakaro, kad gerai išsimiegotų, tačiau man taip nepavyktų – 23 val. kartais baigiasi spektaklis, kuriame vaidinu, tad tik tada išeinu iš darbo. O jei spektaklis vyksta ne sostinėje, man dar reikia parvažiuoti namo, tad miegoti nueinu tik paryčiais.

– Įsivaizduokite, kad vienai dienai išnyko visi jūsų planai, darbotvarkė ištuštėjo. Kaip atrodytų tobulas laisvadienis?

– Tiesiog pagulėčiau namuose ant sofos.

Jei visus vaidmenis neščiausi namo, tikriausiai dabar jau gydyčiausi kokioje nors įstaigoje.

– Esate kūrybiškos prigimties, galbūt mokate į kasdieniškus dalykus pažiūrėti kūrybiškai ir kasdienybėje sukurti nedidelę šventę?

– Žinoma, stengiuosi, kad net ir patys elementariausi ir įprasti dalykai man bei aplinkiniams teiktų malonumą ir džiaugsmą. Tarkime, vakarienė gali būti paprasta, kai tiesiog paskubomis pavalgai, tačiau vakarienė gali būti ir šventinė. Viskas priklauso nuo nusiteikimo ir noro.

– Manoma, kad kurti gali tik jautrios sielos žmonės, tačiau tikriausiai atsidūrus pramogų pasaulyje, tenka užsiauginti ir storą odą.

– Storos odos gali prireikti ne tik pramogų pasaulyje, kartais jos reikia ir teatre. O kartais savo jautrumo slėpti iš vis nereikia. Kiekvieno iš mūsų gyvenime būna sunkių akimirkų, tad aš ašarų nebijau, nebijau, kad kažkas pamatys mane nusikalusį, pavargusį, verkiantį.

Tai natūrali emocija, kuri turi kažkaip pasireikšti. Juk savo džiaugsmą aplinkiniams parodome. Žinoma, visiems malonu žiūrėti į besišypsantį žmogų, tik kartais ir šypsena slepia ne tik džiugias emocijas.

Kai susitinkame su kolegomis aktoriais, vakaro pabaigoje vis tiek visi pokalbiai baigiasi teatru.

– Stereotipiškai manoma, kad kūryba yra susijusi su kančia, kūrybinėmis kančiomis. Ar tikrai kūryba yra kančia?

– Tai veikiau stereotipas. Kūryba nėra kančia ir ja neturi būti. Kūryba turi teikti malonumą ir tau pačiam, ir žmonėms, su kuriais ja daliniesi. Kančia pernelyg dramatiškas žodis.

Kūryba tikriausiai susijusi ne su kančia, o su didžiulėmis pastangomis gerai atlikti savo darbą. Kiekvienos profesijos atstovas, siekdamas geriausio rezultato, įdeda labai daug jėgų ir pastangų, sumoka savo kainą. Bet tai nėra kančia.

– Pavadintumėte save maksimalistu ar perfekcionistu?

– Pavadinčiau. Esu reiklus sau ir kitiems. Aš geriau ko nors geriau iš vis nedarysiu, nei darysiu bet kaip. Jei jau kažko imuosi, stengiuosi tai padaryti kiek įmanoma geriau.

Ir nekalbu tik apie sceną ar darbą. Medį pasodinęs pasistengčiau, kad jis augtų gerai ir vešėtų. Manau, kad padaryti maksimaliai gerai ir to siekti yra geras bruožas.

– Galbūt namuose esate pedantas?

– Mano namuose – tvarkinga netvarka. Žinau, kas ir kur yra tame mano bardake. (Juokiasi.)

– O galbūt jas tas bohemiškas menininkas, kuriam buitis neįdomi?

– Aš tiesiog jai neturiu laiko. O jei jo ir atsirastų, kaip ir minėjau, mielai padrybsočiau ant sofos, pažiūrėčiau gerą filmą...

– O ar turite kokių nors aktyvių laisvalaikio pomėgių?

– Jau keletą metų čiuožinėju vandenlente, tačiau praėjusią vasarą šį pomėgį kiek apleidau, tad tikiuosi šią vasarą vėl pačiuožinėti. Anksčiau labai mėgau važinėtis riedučiais, tačiau gydytojai patarė jais nebesivažinėti, tad teko juos pamiršti.

– Ar laisvalaikis padeda atitrūkti nuo darbų?

– Kai gyveni tame meno pasaulyje, mintys vis tiek sukasi apie buvusius ar būsimus projektus. Kai susitinkame su kolegomis aktoriais, vakaro pabaigoje vis tiek visi pokalbiai baigiasi teatru.

– Ant scenos kurdamas personažą, bent porą valandų esate visiškai į jį įsijautęs, gyvenate jo gyvenimą. Ar personažą parsinešate namo?

– Pirmąjį savo vaidmenį sukūriau kone prieš dvidešimt metų Oskaro Koršunovo spektaklyje „Ugnies veidas“. Jau tada sau pasakiau, kad po spektaklio nusilenkdamas žiūrovams aš esu nebe personažas, o Gytis Ivanauskas.

Negaliu savo vaidmenų nešiotis gyvenime, nes gyvenimas ir scena du skirtingi dalykai. Jei visus vaidmenis neščiausi namo, tikriausiai dabar jau gydyčiausi kokioje nors įstaigoje. (Juokiasi.)

– Kūrėjui kiekvienas vaidmuo savaip brangus, bet ar buvo tokių, kuriuos galėtumėte išskirti?

– Tikriausiai kiekvienas jų ir savaip išskirtinis. Tarkime, vaidmuo O. Koršunovo „Ugnies veide“ – man pirmasis, didžiulį vaidmenį atlikau Gintaro Varno spektaklyje „Nusikaltimas ir bausmė“, po jo ilgą laiką maniau, kad nieko didingesnio suvaidinti neįmanoma. Dabar mąstau jau kitaip.

Įsiminė ir vaidmuo bei atsakomybė, kuri man teko monospektaklyje „Švyturys“ – kai vaidini vienas, supranti, kad šalia nėra kolegų, kurie gali ištempti ar išgelbėti, jei kažkas nesiseka. Taigi visi vaidmenys yra savaip išskirtiniai.

Juolab, kad scenoje neleidžiu sau daryti prastai, chaltūrinti. Todėl visi mano vaidmenys yra nemenki iššūkiai, į kiekvieną jų sudėta daug meilės, šilumos, laiko, darbo, patirties. Jie visi tam tikra prasme yra mano.

– Kalbėjome apie storą odą. Galbūt tikrai aplink daug žiaurių ar paniurusių žmonių. Kaip manote, ko turėtume išmokti kiekvienas?

– Galbūt nuskambės banaliai, nuvalkiotai, panašiai, kaip kokiame nors „Mis pasaulis“ konkurse, bet palinkėčiau visiems taikos. Pirmiausia taikos su savimi. Žmonės turi išmokti gyventi savo gyvenimus ir juos vertinti. Tik tokiu atveju jie galbūt galėtų vertinti kitus.

– Tačiau tos vidinės taikos paieškos gali užtrukti ilgai, kone visą gyvenimą. Nejaugi jūs jau atradote vidinę taiką?

– Aš stengiuosi būti geras. Manau, kad tai jau visai nemažai...

G. Ivanauskas lankysis ir naujame muzikiniame pokalbių šou „Vakarėja su Martynu Starkumi“. Žiūrėkite penktadieniais 21 val. per LRT TELEVIZIJĄ ir LRT.lt.