Veidai

2019.06.29 11:49

Vėžiu susirgęs Stano: žmogus turi gamyklinę garantiją, tik gamintojas prekę gali susigrąžinti anksčiau, nei tikiesi

„Supranti, kad viskas yra ribota, kad esi su tam tikra gamykline garantija ir gamintojas tikrai susigrąžins prekę, o tai gali atsitikti kur kas anksčiau, nei tikėjaisi“, – apie klastingai smogusį vėžį pasakoja dainininkas Stanislavas Stavickis-Stano.

Išgirdus negailestingą diagnozę, atlikėjas ragina neužsidaryti savyje ir kuo skubiau kreiptis į specialistus. Apie savo ligą S. Stavickis-Stano pasakojo LRT RADIJO laidoje „10-12“.

– Jūs sirgote vėžiu, kuris jau atsitraukė. Kaip jus tai paveikė?

– Aš manu, kad viskas yra paveikta, nes tai yra neišvengiama gyvenimo dalis.

Negalėčiau sakyti, kad pasveikau, kad sirgau būtuoju laiku, nes tai yra liga, kuri taip paprastai, kaip sloga, nepraeina. Po maždaug penkerių metų galėsiu lengviau atsikvėpti ir pasakyti, kad esu sveikas. Iki tol, kas tris mėnesius, vyks patikrinimai, tačiau bent dabar galiu džiaugtis, kad esu sveikas.


– Esate kiek atsargus kalbėdamas apie šią ligą?

– Esu atsargus, kai vertinu savo perspektyvas, tačiau bijau apie tai kalbėti ir galvoti, kaip ir kiekvienas žmogus, kuris su tuo susiduria. Gal dėl to ir kalbu, nes, kai išsakai savo baimes, pasidaro ne taip baisu.

– Kada supratote, kad norite pasidalyti savo išgyvenimais?

– Aš galvojau, kad yra labai daug žmonių, kurie išgyvena tą patį, tuos pačius jausmus, neranda savęs, todėl galvojau, kad mano viešas pasisakymas galės jiems padėti, tačiau, paskelbęs įrašą apie savo ligą, supratau, kad labiausiai to reikėjo man pačiam.

Kai susergi, iš pradžių atrodo, kad ligoninių ir lašelinių pasaulyje nėra, esą aplinkui yra vien sveiki, besišypsantys žmonės, skubantys gyventi ir uždirbti pinigus.

Norėjau atsikratyti naštos, nustoti kurti istorijas, kodėl man neauga plaukai, o po to atėjo visi kiti dalykai. Suvokiau, kad bent kiek palengvinau dalią tiems žmonėms, kurie su tuos susiduria. Kiekvienas, kuris suserga, gali su tuo susitapatinti ir suprasti, kad nėra vienas. Žmonės galėjo pamatyti, kad ir Stano gavo tokį patį „džiaugsmą".

Kai susergi, iš pradžių atrodo, kad ligoninių ir lašelinių pasaulyje nėra, esą aplinkui yra vien sveiki, besišypsantys žmonės, skubantys gyventi ir uždirbti pinigus.

Žmonės išgirsta diagnozę ir nežino, ką daryti. Tai yra siaubinga, nes pirmomis dienomis, koks tu stiprus bebūtum, nukrenti taip žemai, kaip niekada gyvenime dar nesi buvęs. Jeigu šalia nėra šios srities specialistų, jeigu tu negyveni didmiestyje, net nežinau, kaip iš to dugno pakilti.

Žinoma, sužinojus tokią diagnozę, svarbu jokiais būdais nepradėti ieškoti pagalbos kitur nei ligoninėse: neiti pas būrėjas, žolininkus, pas įvairius pseudo terapeutus. Tai yra be galo svarbu, nes nuo vėžio labai dažnai mirštama, nes žmogus nesigydo. Suprantu, kad gydytojas gali būti ir piktesnis, tačiau tai yra žmogaus gyvenimas ir būtina už jį kovoti. Nėra alternatyvaus gydymo, kuris išgydytų taip sunkiai sergant.

– Artimųjų ir draugų, kurie stengiasi akyse neparodyti baimės, pagalbos gali ir neužtekti, tiesa?

– Ką jie gali padėti? Aš jų nenuvertinu jokiais būdais, nes jie gali apkabinti, kartu paverkti, bet dažniausiai jie nėra susidūrę su tokia diagnoze. Kai aš pirmą kartą išgirdau diagnozę, pradėjau skaičiuoti, kiek liko mėnesių, ar spėsiu išgirsti pirmuosius savo vaiko žodžius.

Tik po dviejų dienų susitikau su psichologe ir po pokalbio atradau tam tikrą pusiausvyrą. Bent jau teorinę. Psichologė, kunigas ar bet koks kitas dvasinis vedlys yra būtinas. Jeigu nutinka toks dalykas, nemanykite, kad patys išsikapstysite.

– Kai gydėtės, aplinkui buvo daug panašaus likimo žmonių, tačiau vienišumo jausmas vis tik neapleido. Ar taip yra dėl to, nes sergantieji nėra linkę kalbėti apie savo išgyvenimus?

– Aš ilgai galvojau, kur yra viso to priežastis. Europoje žmonės sirgimo vėžiu nepriima taip, kaip Lietuvoje. Aš manau, kad Lietuvoje tai yra tarsi sovietinės praeities reliktas.

Nėra taip, kad pasaulis apsiverčia aukštyn kojomis – taip nutinka tik filmuose, kad žmogus išvažiuoja į kitą pasaulio kraštą ir pradeda melstis.

Mano šeimoje dirbanti auklė prieš 30 metų taip pat išgirdo vėžio diagnozę ir tais laikais chemoterapija ir gydymas buvo kitoks. Kai ji man papasakojo, kaip šios ligos gydymas atrodė tada, kaip žmonės turėdavo praeiti visišką pragarą, aš supratau, iš kur ta baimė. Mitas, kad vėžys – mirties nuosprendis, yra gajus. Taip Lietuvoje galvojama iki šiol, nors situacija yra visiškai pasikeitusi.

– Kas būtent pasikeitė?

– Vien požiūris į žmogų, koks buvo prieš 30 metų ligoninėse. Aš išgirdau baisių dalykų, kaip tada atrodė pacientai, kokiomis sąlygomis jie buvo gydomi, kaip trūkdavo sterilumo, kaip atrodydavo pacientų venos, kaip gydytojai nepadėdavo išvengti ligos pasekmių. Pykina – eik vemk.

Standartinės chemoterapijos pasekmės yra pykinimas, silpna savijauta ir pan., tačiau dabar gydytojai atskirai kovoja su kiekviena iš iškylančių problemų, ko anksčiau niekada nebūdavo. Žinoma, dabar ši liga yra tokia pat baisi, bet gydymas, vaistai ir technologijos atrodo visiškai kitaip.

 – Ar po diagnozės pasikeitė Jūsų vertybės?

– Nėra taip, kad pasaulis apsiverčia aukštyn kojomis – taip nutinka tik filmuose, kad žmogus išvažiuoja į kitą pasaulio kraštą ir pradeda melstis. Sužinojęs apie tokią ligą suvoki, kad nesi amžinas, nes iki tol vaikštai su giliu įsitikinimu, kad esi nemirtingas.

Supranti, kad viskas yra ribota, kad esi su tam tikra gamykline garantija, o gamintojas tikrai susigrąžins prekę, o tai gali atsitikti kur kas anksčiau, nei tikėjaisi. Tai yra pagrindinis skirtumas. Su tuo siejasi visos kitos smulkmenos ir pasirinkimas gyventi dabar. Jeigu gali dabar apkabinti vaiką, tai ir apkabink, o neatidėliok to vėlesniam laikui.

Plačiau – laidos „10–12“ įraše.

Parengė Gabrielė Sagaitytė.