Veidai

2019.06.30 09:23

Saulius Prūsaitis – apie ruonių giminę, dukters lepinimą ir netikėtą populiarumą

Eimantė Juršėnaitė, LRT.lt2019.06.30 09:23

„Esu iš ruonių giminės – tarp koncertų man labiausiai patinka drybsoti prie televizoriaus“, – portalui LRT.lt sako atlikėjas Saulius Prūsaitis. Kaip kitaip pailsėti, jei vasarą laukia vos savaitė atostogų ir trisdešimt koncertų. Nors džiaugiasi, kad moka sukurti šventę kitiems, namuose jis – visoks, net ir niurzgantis, o gera terapija jam gali tapti ir indų plovimas.

– Vasara – darbymetis ar atostogos?

– Manau, kad praėjusi ir ši vasaros kone stebuklingos. Juokauju, kad tikriausiai su grupe jau tampame daugiausiai koncertuojantys Lietuvoje. Praėjusią vasarą surengėme 25 koncertus, o šią dar daugiau – bus apie trisdešimt. Smagu, kad esame kviečiami, kad galime iš naujo susipažinti su Lietuva ir jos publika.

Tačiau esant tokiam tempui, tenka susimąstyti ir kaip save patausoti bei atgauti jėgas. Žinoma, ir man, ir grupei reikia atostogų, bent trumpų, tad savo darbotvarkę suplanavome taip, kad bent savaitę galėtume visi pailsėti.

Su šeima turime tradiciją kas dvejus metus vykti į Veneciją, pasižiūrėti ten vykstančios bianalės. Šiemet tie metai, kad per daug galvos sukti nereikia – ruošiamės į Veneciją.

– Esate sakęs: „Saulius Prūsaitis yra šventė“. Galbūt todėl esate toks populiarus?

– Galbūt. Vieniems sekasi kiek rimčiau apie viską kalbėti, sugraudinti, publikai išspausti ašarą. O man su grupe sekasi sukurti šventę. Tai mes ir stengiamės daryti. Žinoma, tokio tikslo niekada neturėjome, savaime taip gavosi – pasirodė viena linksma daina, vėliau kita. Norisi padėti atitrūkti nuo dienos ar savaitės rūpesčių. Tokie esame įdomūs ir klausytojams, ir sau.

– Lietuviai dažnai vandinami labai santūriais, o kartais net ir niurzgomis bei bambekliais. Galbūt jiems tikrai reikia ko nors, kad sukurtų jiems šventę. O kad jie švęstų, nepagailite ir rožinio kostiumo, kuris jau ne kartą sušlapo jums įšokus į ežerą ar net jūrą...

– Negailiu, tikrai, kartais ir į vandenį įšoku. Tikiuosi, kad prisidedame prie kasdienių švenčių ir kartu su publika linksminamės, bendraujame betarpiškai ir smagiai. Man ir mano grupei tai didelis pasiekimas.

Mes žaidžiame šeimą su visais, kitoms šeimoms būdingais rūpesčiais, nuotaikomis ir situacijomis.

– O kaip jūs manote, nejaugi tikrai esame tokie niurzgos? Galbūt daromės vis labiau atsipalaidavę, linksmesni, geranoriškesni ir draugiškesni vieni kitiems?

– Tai, ką matau, mane labai džiugina. Manau, kad išgyvename puikius laikus – po truputį nustojame dūsauti ir skųstis, kad pas mus viskas blogai. Pastebiu, kad pagaliau suprantame, jog reikia daug ir ilgai dirbti, norint gyventi patogiau.

Tikiu, kad ir jaunimas atmerks akis ir susivoks, jog vos tik pradedi dirbti, niekas nepuola mokėti 1400 Eur atlyginimo. Be to, kasmet aplankau daugybę miesto švenčių ir, manau, kad tikrai tampame vienas kitam pakantesni ir tolerancijos yra daugiau.

– Sugrįžkime prie švenčių. Tikriausiai jūsų gebėjimu sukurti šventę labiausiai džiaugiasi jūsų septynmetė dukra Leonarda ir žmona, dizainerė Agnė Kuzmickaitė, su kuria visai neseniai minėjote aštuntąsias vestuvių metines. Be to, abu su žmona esate kūrėjai.

– Negalėčiau teigti, kad užsukę pas mus į namus išvysite rojų, kuriame visi tik šypsosi. Tai, kad esame kūrybiškų profesijų atstovai, nedaro mūsų išskirtiniais ir kitokiais nei visos šeimos – ir mes smagiai leidžiame laiką, kartu pietaujame, kartais susipykstame, susitaikome...

Aš manau, kad iš pirmo žvilgsnio mes visi apie save sudarome tam tikrą įvaizdį, tačiau kiekvienas būname visokiais: ir besišypsančiais, ir niurzgančiais, ir pazyziančiais ar patylinčiais. Taip ir mes žaidžiame šeimą su visais, kitoms šeimoms būdingais rūpesčiais, nuotaikomis ir situacijomis.

Esu pasaulio žmogus.

– Vadinasi, jus tikrai galima išvysti siurbiantį kilimus ar plaunantį indus?

– Tikrai taip. Indų plovimas – savotiška terapija. Visiems linkiu tai daryti dažniau. (Juokiasi.)

– Sakoma, kad dukros dažnai būna mažosios tėčių princesės. Esate iš tų tėvų kurie lepina savo dukrą?

– Juokauju, kad Leonarda labiau mamos vaikas. Nenoriu, kad ji išleptų taip, kad užsimanytų ko nors beprotiško, pvz., kad ją kasdien skraidinčiau sraigtasparniu ar pan. Tačiau tikrai stengiuosi įgyvendinti kai kurias jos svajones, kaip pvz., dviratis ar koks nors žaislas.

Norėčiau, kad ji pakeliautų drauge su mumis ir pamatytų kitas šalis, noriu, kad galėtų žaisti pajūryje, o tėtis jai galėtų nupirkti saldumynų. Tiesiog noriu jai padovanoti įspūdžius ir gražias patirtis. Juk įspūdžiai ir patirtys formuoja žmones. Taigi stengiuosi išlaikyti pusiausvyrą: pildyti jos svajones, tačiau per daug neišlepinti.

– O kaip savimi pasirūpinate pats? Kaip ilsitės ir įkraunate baterijas? Galbūt ir jūs mėgstate įvairias aktyvias pramogas – irklentes, vandenlentes ar pan.?

– Panašios pramogos kartais gali tik dar labiau išvarginti, o kai laukia dešimtys koncertų, man tai nebūtų į naudą. Esu iš ruonių giminės – kai nekoncertuoju drybsau ir žiūriu televizorių.

– Turėjote ir ne tokį aktyvų hobį – renkate senovinius mikrofonus...

– Renku ne tik senus mikrofonus, bet ir kitokią audio įrangą, kurią naudoju savo studijoje. Man tai teikia didžiulį malonumą ir kol kas liautis neketinu. Tik tai ne šiaip vienas iš pastovesnių mano hobių, o sakyčiau liga.

– Televizorius, įrašų studija... Esate miesto žmogus?

– Esu pasaulio žmogus. Pasaulis yra labai įdomus, kad ir koks jis bebūtų – miesto šurmulyje ar gamtos apsuptame kaime. Man patinka maišyti ir miestą, ir gamtą – juk tai ir yra gyvenimas.

Saulius Prūsaitis: „Reikėtų piniginėmis baudomis bausti tuos,kurie bando iš tavęs šaipytis dėl tavo kalbos“