Veidai

2019.06.23 20:38

Žilvinas Žvagulis: norėjau būti visai kitokia žvaigžde

LRT TELEVIZIJOS laida „Gimę tą pačią dieną“, LRT.lt2019.06.23 20:38

Einanat parduotuvėje jam imdavo dainuoti „Makaronų man nebekabink“ – tai buvo nepakeliama, LRT TELEVIZIJOS laidoje „Gimę tą pačią dieną“ apie varginantį populiarumą pasakoja atlikėjas Žilvinas Žvagulis. Jis prisiminė ir skyrybas su pirmąja sutuoktine. „Buvo labai blogai, iškentėjau tragiškai“, – skaudžiais prisiminimais dalijasi jis.

Ž. Žvagulis gimė klaipėdiečių juvelyro Alfredo ir prekybininkės Birutės šeimoje. Dainininkas atsimena, kaip mamai tapus konfiskuotų prekių sandėlio vedėja ji išdalydavo viską, ką konfiskuodavo iš jūreivių.

„Iš pradžių mane tėvai vedė į rusišką darželį, nes nebuvo lietuviško. Kai pradėjau sakyti „mama, duok man chlebą“, jie išvežė pagyventi metus pas močiutę, nes dirbo. Tada jau nuo ketverių metų ėjau į lietuvišką darželį“, – pasakoja jis.

Mokslai būsimam dainininkui sekėsi ne itin gerai – Ž. Žvagulis prikrėsdavo ir šunybių, tad iki šiol saugomose pažymių knygelėse galima rasti daugybę pastabų. „Neatėjo į pamoką, neklausė, geografijos pamokoje padegė plakatus. Padegiau, kad nebūtų pamokos“, – sako pašnekovas.

Tiek kartų laikrodį esu atsukęs, nuo manęs kentėjo visa šeima.

Tačiau gebėjimas muzikuoti buvo akivaizdus nuo mažens – namuose su seserimi Egle jis įsirengdavo sceną ir koncertuodavo. Pirma išmokta daina – „Skinsiu raudoną rožę“, kurią dainuodavo mamai pritariant akordeonu.

„Iš kartono išsipjaudavau būgnus ir grodavau. Turėjau pianiną, bet pianinu groti buvo neįdomu. Norėjau groti jonika: ant kėdės padėdavau akordeoną, sesuo atsiklaupdavo prie dumplių ir tampydavo – atrodydavo, kad groju jonika“, – pasakoja Ž. Žvagulis.

Matydami jo gabumus tėvai sūnų užrašė į muzikos mokyklą, kur jis mokėsi suvaldyti pianiną. Groti, be abejo, buvo privaloma ir namie. Tam, kad galėtų greičiau eiti į lauką žaisti su draugais, buvo sugalvojęs vieną gudrybę. „Tiek kartų laikrodį esu atsukęs, nuo manęs kentėjo visa šeima“, – tikina pašnekovas.

Visas vasaras mažasis Žilvinas leisdavo pas močiutę Salantuose. Laisvė, draugai, futbolas ir žemaičių tarmė buvo berniuko kasdienybė: „Ten gyventi man buvo šventė, močiutė viską leido. Reikėdavo tik laiku ateiti pavakary, kai karves pamelžia, išgerti šviežio pieno su Salantų pyragu.“

Daug išmokė ir vyresni berniukai. Ž. Žvagulis pasakoja, kad, kai jam buvo 14–15 metų, kaime buvo susikūrusi jaunų vaikinų grupė. Kad jam būtų leista ateiti bent į grupės repeticiją, tekdavo išplauti scenos grindis.

„Mane visko išmokė močiutė ir tas kolektyvas, su kuriuo bendravau. Iš ten visa Žemaitija, iš ten pirmas tekstas: „Vo pasakyk, a to atesi“, – prisiminimais dalijasi pašnekovas.

Uždavo su draugais „Stikliuose“

Klaipėdoje Ž. Žvagulis pradėjo groti mokyklos ansamblyje ir vesti diskotekas. Kad ir koks iš pirmo žvilgsnio drąsus akiplėša atrodė, viduje buvo drovus paauglys: gėdijosi merginų, bijojo gerti alkoholį ir rūkyti. „Kažkada kieme parūkiau, apsivėmiau“, – teigia jis.

Galiausiai jaunam vaikinui klasikinio pianino pamokos atsibodo – jis buvo nusprendęs mesti muzikavimą. Tačiau tėvams sužinojus, kad Vilniuje, J. Tallat-Kelpšos aukštesniojoje muzikos mokykloje, bus atidaryta Džiazo katedra, Ž. Žvagulis buvo pradėtas ruošti stojamiesiems.

Privačias pamokas jis lankė pas garsų šalies džiazo pianistą ir pedagogą Saulių Šiaučiulį. O jis bet kokį neklaužadą sugeba paversti džiazistu. „Jis man per pirmą susitikimą sako: klausyk muziką. Net nieko negrojome. Sako: parodyk, kaip laikai rankas. Uždėjau, sako: fu, bjauru žiūrėti“, – prisimena pašnekovas.

Taip jis paleido rankas į laisvę – S. Šiaučiulis, pasak jo, sukrovė bagažą, jį lydėjusį visą laiką. Būdamas 15-os vaikinas įstojo į J. Tallat-Kelpšos muzikos mokyklą. Sostinėje prasidėjo katiniškos dienos: kol tėvai rūpinosi, kad sūnui nieko netrūktų, jis ūžė su draugais.

„Tėvai duodavo 100 rublių mėnesiui, priveždavo bulvių, lašinių, gyvenau normaliai. 2–3 kurse prasidėjo „Stikliai“: ateini, kavos puodelį, vakare būtinai krupniko pasiimi. Sėdėdavome, šnekėdavome, mano kurse buvo Užkuraitis, Meškėla, Ramoška, Kanevičius. Ten susirinkdavome, paskui daug kur atsidurdavai, net neatsimenu kur“, – pasakoja muzikantas.

Muzikos mokykloje užsimezgė romanas su būsima žmona, šokėja Regvita. 3-iame kurse teko stabdyti muzikos mokslus ir eiti dirbti: atšokus vestuves mylimoji ėmė lauktis pirmagimio.

„Pasiėmiau akademines, uošvienė surado darbą Dvarčionyse, paukščių fabrike. Įdarbino mane vištoms dėžutes kalti. Man buvo mišios. Pakaliau mėnesį ir su mėlynais pirštais išėjau“, – sako jis.

Tačiau be darbo neliko – muzikos mokykloje įsidarbino scenos darbininku, tad matė visus koncertus ir daugybę įžymybių.

Nežinodavo, kur dėti pinigus

Taip jis atsidūrė tinkamoje vietoje tinkamu laiku: staiga Ž. Žvagulis ėmė žaibiškai kilti muzikinės karjeros laiptais.

„Pamatė, kad aš hiperaktyvus, ir priėmė dirbti didžėjumi. Paskui tapau vadovu. Kai didžėjų konkurse laimėjau pirmą vietą Lietuvoje, mane pamatė „Lietuvos“ viešbutis“, – pirmus karjeros žingsnius prisimena dainininkas.

Viskas vyko automatiškai – dabar taip padaryti neišeitų, jei reikėtų, prisipažįsta laidos herojus. Visada šalia būdavo ir žmona Regvita, rodydavo, kokius judesius atlikti.

Nespėjame atvažiuoti, užverčiame žaislais, gražiais drabužiais ir vėl išvažiuojame dirbti. Dar dabar atsimenu tas ašaras.

Tačiau po darbų grįžus namo pečius užguldavo buitis. Šeimoje – jau du sūnūs: Ąžuolas ir Rytis, ir abu reikalaudavo priežiūros. Netrukus kartu su „Lietuvos“ viešbučio grupe jam su žmona pasitaikė proga išvykti į Vakarų Vokietiją. Ten jiedu pajuto, koks saldus tikras vakarietiškas gyvenimas.

„Išvežė dar tarybiniais laikais. Absoliutus kosmosas. Už savaitę gaudavome po 100 doičmarkių, nežinojau, kur jas dėti“, – prisiminimais dalijasi atlikėjas. Iš ten visi parsivežė ir žurnalų, ir džemo, ir muilų, ir šampūnų: „Buvo fantastika, nebuvome matę. Dar daug metų taip darydavome.“

Sutuoktiniai keliaudavo tik progai pasitaikius, kad vaikams, gyvenantiems su seneliais, nieko netrūktų. Tačiau vos grįžus vėl lėkti į kelią lengva nebūdavo – vaikų ašaros graudindavo ir pačius tėvus.

„Nespėjame atvažiuoti, užverčiame žaislais, visokiais gražiais drabužiais ir vėl išvažiuojame dirbti. Dar dabar atsimenu tas ašaras: jie abu verkia ir nenori parodyti, kad verkia. Tiesiog širdį spaudžia“, – kalba pašnekovas.

Nedėmesingas, grubus, gal nepastabus. Buvo visko. Kad nesu dovana, tai yra faktas.

Tačiau Ž. Žvagulis sako stengęsis dėl geriausio: norėjo įsirengti geriausią klubą, turėti geriausią aparatūrą ir rengti geriausius šou: „Galvojau, kad būtų vis geriau ir geriau, blogiau būti negali. Aš to siekiau, kad tik geriau būtų.“

Skyrybų sukelto skausmo prisiminti nenori

1992 m. išvykus į Jungtinius Arabų Emyratus Ž. Žvagulis klestėte klestėjo: ne tik prabangiuose viešbučiuose rengė šou, bet ir atidarė restoranėlį, kuriame arabus maitino „šlapiomis salotomis“ – šaltibarščiais. Tačiau čia pašlijo santykiai su žmona Regvita.

„Nedėmesingas, grubus, gal nepastabus. Daug dalykų suėjo. Atvirai pasakius, net nebandžiau kada nors permąstyti, kurioje vietoje užlipau kažkam ant mazolio. Buvo visko. Kad nesu dovana, tai yra faktas“, – prisipažįsta žinomas atlikėjas.

Kalta gausybė darbų ir didžiulis nuovargis – neliko jausmų, tik kruvinas darbas: „Tai nualino. Jai viskas sprogo, tiesiog norėjo viską keisti.“

Muzikantas neslepia, kad išgyventi skyrybas buvo labai sunku. Buvusi žmona su vaikais išvyko gyventi į Didžiąją Britaniją. „Labai blogai buvo, iškentėjau tragiškai. Nė vienose skyrybose nebuvau. Nežinau, kada išsiskyriau. Tiesiog nenorėjau žinoti“, – skaudžiais prisiminimais dalijasi jis.

Atsigavęs po skyrybų jis išleido pirmą solinį albumą „Žemaitiškas tango“, o širdyje užgimė nauji jausmai šokėjai ir dainininkei Irenai Starošaite. Dėl jos Ž. Žvagulis buvo pasiryžęs viskam – keturias savaites kasdien važiuodavo iš Vilniaus į Nidą ir atgal: „Kai myli, gali viską.“

Neilgai trukus juodu susituokė – Ž. Žvaguliui gimė trečias sūnus Vakaris. I. Starošaitei net pavyko padaryti tai, ko niekam iki tol nebuvo pavykę – suvaldyti ugningą sutuoktinio charakterį bent namuose.

Viena po kitos išpopuliarėjo smagios atlikėjo dainos. Ž. Žvagulis tapo tikra žvaigžde, tačiau dėmesys vargino: „Man pradėdavo dainuoti „Makaronų man nebekabink“ einant „Maximoje“. Nežinojau, kur dingti. Klausai visai kitą muziką, tą darai dėl pinigų, stengiesi kokybiškai. Visai kitokia žvaigžde norėjau būti.“

Ž. Žvagulis – ne tik vienas garsiausių Lietuvos dainininkų, išleidęs keliolika solinių albumų. Jis ir prodiuseris, ir įrašų kompanijos įkūrėjas, ir verslininkas. Atlikėjas sako, kad šiuo metu yra labai laimingas, ypač savo šeimos apsuptyje.

Visuomet mergaitės norėjęs Ž. Žvagulis ypač džiaugiasi anūkėle Barbora. Juodu sieja abipusė didžiulė meilė: „Ji televizoriuje mato mane dainuojantį, prieina, bučiuoja veidą. Baigėsi man koncertai, pasiėmiau ją į Ispaniją – skridome dviese. Nieko nelaukėme, nieko neklausėme.“

Visas pokalbis – laidos įraše.

Parengė Indrė Česnauskaitė.

Gimę tą pačią dieną. Žilvino Žvagulio gimimas jubiliejinės Dainų šventės metu
20180218

Įkelk naujieną

Nuotraukos
Nuotraukos
Kelkite nuotraukas tiesiai iš kompiuterio arba spauskite pridėti nuotrauką/as
Nuorodos į audiovizualinę informaciją
Autorius