Veidai

2019.06.25 07:23

Dainininkė Monika Marija – ir profesionali vizažistė: makiažas kaip muzika – ribų neturi

Žinoma dainininkė Monika Marija Paulauskaitė prieš koncertus sulaukia asmenukės nuo tėvų. Tai palaikymo ženklas, kuris merginai – tarsi didžiausias įvertinimas. LRT TELEVIZIJOS laidoje „Beatos virtuvė“ ji pasidalijo mintimis apie vieną skaudžiausių gyvenimo momentų užklupus baisiai ligai: „Per vieną dieną tapau didžiausia ligone. Tai privertė susimąstyti apie daug dalykų.“

Nuolat besišypsanti Monika Marija dėl savo pozityvumo sulaukia ir asmeninių žinučių. Ji teigia, jog tai jai keista – pati sau dainininkė atrodo labai pesimistiška.

„Po kiekvieno pasirodymo, koncerto mąstau, ar tai man patiko, ar buvo taip gerai, kaip galėjau padaryti. Nesvarbu, kad žmonės tuo džiaugiasi, balsuoja ar palaiko, klausosi. Jeigu aš to nepadariau taip, kaip norėjau, vis tiek liksiu nusivylusi“, – kalba mergina.

Tačiau šypsena dainininkės veidą ėmė puošti ne tada, kai ji tapo įžymi. Ji sako visą laiką turėjusi priežasčių šypsotis: „Džiaugiuosi, kad mano tėvai ir sesuo man jų suteikia. Žmonės visą laiką turi dėl ko džiaugtis, tai priklauso nuo mūsų, ar priimame tai, ar pastebime.“

Monika Marija yra net išsitatuiravusi dopamino ženklą kaip laimės simbolį, kad kuo dažniau sau primintų, jog svarbiausia gyvenime yra būti laimingam ir į viską žiūrėti pozityviai.

Niekada nesitikėjau, kad taip atsitiks man – gydytojai pasakė, jog galbūt liko gyventi tik pora dienų.

Iš Kelmės kilusi muzikantė džiaugiasi, jog gyvenime jai teko pagyventi ir mažame miestelyje, pamatyti, koks gyvenimas ten verda.

„Didžiulis privalumas, kai augi apsuptas gamtos, žmonių, kurie tave puikiai pažįsta. Mes Kelmėje visi visą laiką sakome, kad esame arba giminės, arba draugai, arba pažįstami, arba bendraklasiai. Viena vertus, tai gerai, pavyzdžiui, per „Lietuvos balsą“ visa Kelmė, visa Žemaitija už mane sirgo. Kita vertus, tai galbūt sunku, nes kai visi tave gerai pažįsta, pradeda vertinti“, – mintimis dalijasi mergina.

Tad atvažiavusi į Vilnių – didelį ir naują miestą – ji tarsi sukūrė save iš naujo. O merginos tėvai ją itin palaiko.

„Mano tėtis sako: einu pakėlęs nosį į viršų. Jie labai mane palaiko. Man tai – didžiausias įvertinimas. Prieš kiekvieną koncertą, pavyzdžiui, jeigu mano tėvai, šeima negali atvykti, atsiunčia asmenukę. „Mes tave stebime, žiūrime, tave palaikome, mes čia.“ Manau, tai labai geras šeimos pavyzdys, ir džiaugiuosi, kad turiu tokią šeimą“, – sako pašnekovė.

Gydytojai sakė, kad gyventi liko dvi dienos

Monika Marija, šiemet antrą kartą dalyvavusi nacionalinėje atrankoje į „Euroviziją“, tikina, kad šie metai jai buvo ypatingi.

„Dalyvavau net su dviem dainomis. Buvo daug įvairių komentarų, skandalų, galbūt net nesusipratimų iš klausytojų pusės. Bet galiu pasakyti tik viena: aš kiekvieną sprendimą priimu nuoširdžiai, neturėjau jokių intencijų daryti kažkokių aferų. Norėjau tiesiog dainuoti žmonėms“, – atvirauja muzikantė.

Nors dar itin jauna, Monika Marija jau dainuoja didžiosiose Lietuvos scenose, yra susidūrusi ir su rimtomis sveikatos problemomis. Jai teko gulėti net reanimacijoje ir galvoti apie tai, kaip keis savo gyvenimą.

„Niekada nesitikėjau, kad taip atsitiks man. Žmogus niekada nesitiki blogiausio, kad kažkas nutiks jam ar jo šeimai. Taip atsitiko, kad gydytojai pasakė, jog galbūt liko gyventi tik pora dienų. Visiškai netikėtai per vieną dieną tapau didžiausia ligone ir pati savęs nebeatpažinau. Tai buvo labai keista, privertė susimąstyti apie daug dalykų“, – pasakoja ji.

Tai jai buvo ir vienas sunkiausių, ir vienas gražiausių gyvenimo momentų: „Sunkumai padaro mus tuo, kas esame. Dabar esu labai laiminga, kad galiu daryti tai, ką noriu, tuos dalykus, dėl kurių gailėjausi, kad galbūt nebegalėsiu daryti.“

Makiažas – kaip muzika: nėra ribų, visą laiką yra ko siekti, išmokti.

Vienas dalykų, kuriuo ji itin mėgsta užsiimti – tai daryti sau makiažą. Tačiau ši veikla nėra mėgėjiška. Monika Marija – profesionali vizažistė.

„Nuo pat visų projektų pradžios prieš lipdama į sceną dažausi pati. Turiu vieną profesionalų žmogų, kuriuo be galo pasitikiu, bet idėjas kuriame kartu. Tai savotiška meditacija prieš kiekvieną pasirodymą ir apskritai kiekvieną dieną atsikėlus. Man tai labai patinka, makiažas – kaip muzika: nėra ribų, visą laiką yra ko siekti, išmokti. Spalvos – dar vienas būdas išreikšti save“, – teigia pašnekovė.

Neatskiriama jos dalis – ilgi tiesūs plaukai, kuriuos mergina augina visą gyvenimą. Nors tokių plaukų priežiūra reikalauja daug priemonių, taigi ir finansų, Monika Marija nežada jų trumpinti.

Kasdienis jos grožio ritualas – kruopščiai nusiplauti veidą ir gausiai ištepti jį įvairiais kremais: „Svarbiausias dalykas, kurį darau kiekvieną dieną, tai labai švariai nusiplaunu veidą prieš darydama makiažą ir po makiažo, nes oda, manau, yra svarbiausias veido ir grožio elementas. Tepu labai daug kremų. Kartais su pertekliumi, kaip kremo kaukę, kad susigertų, oda būtų minkšta. Tada makiažas atrodo gražiai.“

Pradėti muzikuoti privertė mama

Dainuoti Monika Marija nepradėjo anksčiau nei kalbėti. Nors jos tėvai nebuvo muzikantai, tiek jos tėtis, tiek sesuo, tiek seneliai grojo įvairiais instrumentais, tad muzika aplinkui netildavo.

„Kiekviena mūsų šventė būdavo kaip didžiulis koncertas, pasiklausyti susirinkdavo visi kaimynai. Džiugu, kai dabar susitinkame ir grojame visi kartu. Nesvarstėme, ar aš eisiu į muzikos mokyklą, ar ne. Mano sesuo 12 metų lankė muzikos mokyklą, ir aš lankiau. Pradėjau ten eiti nuo 6 metų“, – pasakoja dainininkė.

Nors įstojo į fortepijono specialybę, ji sako visą laiką jutusi – tai nėra jos stiprioji pusė: „Labai jaudindavausi prieš kiekvieną koncertą ar konkursą, mamai sakydavau, kad kažkas ne taip. Bet mama visą laiką atsakydavo: tavo sesuo tai perėjo ir dabar labai tuo džiaugiasi, ir tu vėliau suprasi. Galiu nuoširdžiai pasakyti savo mamai, kad to jausmo nesupratau iki šiol.“

Tačiau per fortepijoną mergina atrado dainavimą. Mokytoja jai pasiūlė padainuoti su mokyklos gitaristais – tada ji suprato, koks malonumas stovėti scenoje. Ir nors atsikrausčiusi gyventi į Vilnių Monika Marija atitolo nuo muzikos, nusprendė sudalyvauti projekte ir taip atsisveikinti su scena. Ir viskas pasisuko netikėta linkme.

„Atsitiko taip, kaip atsitiko – laimėjau. Galbūt tokia likimo ironija, gal nevertėjo man mesti muzikos“, – pažymi ji.

O scenos baimę Monika Marija jaučia tik tada, kai nėra pasiruošusi: „Aš juntu tik pasirodymo baimę, bet tik tuo atveju, jeigu esu nepasiruošusi. Todėl kiekvieną kartą, kai ateinu į sceną, primenu sau: esu pasiruošusi, mokiausi, dirbau. Tada viskas nuslūgsta.“

Visas pokalbis – laidos įraše (nuo 37.10 min.).

Parengė Indrė Česnauskaitė.

Beatos virtuvė 67 laida