Netekęs žmonos, psichologės Editos Čekuolienės, ilgametis LRT žurnalistas, rašytojas Algimantas Čekuolis pasidalijo šiltais prisiminimais apie kartu nueitą kelią. Ketvirtadienį, birželio 13-ąją, jis paskutinį kartą aplankė savo žmoną ligoninėje.
E. Čekuolienės gyvybė užgeso ketvirtadienį prieš vidurnaktį. „Ji išėjo tyliai ir ramiai, pastarąsias kelias dienas jau buvo be sąmonės. Ligoninės personalas sakė, kad buvau paskutinis, matęs ją gyvą, paskutinį kartą pabučiavau ir atsisveikinau“, – portalui LRT.lt sako A. Čekuolis.
Pirmadienį šeima atsisveikins su velione ir amžinojo poilsio ji atguls Rokantiškių kapinėse esančiame Čekuolių šeimos kape. To norėjo ji pati. Be to, išeiti norėjo kukliai be jokios pompastikos. Gerbti žmogų reikia visą gyvenimą, o ne tada, kai jis išeina, patikina našliu tapęs žurnalistas.
Taip pat skaitykite
Ir iš tiesų, daugiau nei tris dešimtmečius pora gyvena su didžiule tarpusavio pagarba. „Mes su žmona visuomet vienas į kitą kreipėmės trečiuoju asmeniu. Iš dalies tai susiję su mano bajoriška kilme. Kai su Edita nutarėme tuoktis ir jai pasakiau, kad nuo šiol vienas kitam sakysime „jūs“, ji gūžtelėjo pečiais ir nustebusi pasiteiravo, kodėl, – prisiminimais dalijasi A. Čekuolis. – Todėl, kad „eik tu po velnių“ supykęs gali pasakyti kiekvienas, o „eikite jūs po velnių“ pasakyti neišeina, tokia frazė neturi savo svorio. Bet koks kitas pabarimas su „jūs“ skamba kaip ironija ar kur kas draugiškesnis pokalbis.“
Jis pasakoja, kad tai stebino aplinkinius, o kartais net ir sukurdavo komiškas situacijas. Kartą Čekuoliai autobusu leidosi į tolimesnę kelionę. „Vėliau man pažįstama pasakojo, jog viena keleivė prie jos priėjo ir sako: „Sakei, kad Čekuolis važiuos su žmona, o jis ne su žmona, o su kažkokia moterimi, kreipiasi į ją „jūs“! Vėliau visam autobusui papasakojau, kad taip pas mus šeimoje yra“, – sako A. Čekuolis.
Kai jiedu susituokė, E. Čekuolienė pasakė, jog ji nei verda, nei gamina. „Iš pradžių pamaniau, kad ji juokauja. Kadangi pats buvau virėjas mėgėjas, su malonumu ir gamindavau. Vienas iš mano firminių patiekalų – steikas argentinietiškai. Jį pagaminti labai sunku, nes ruošiamas jis be lašo riebalų ir kepamas ant druskos.
Pusę metų ji stebėjo, kaip aš gaminu, o tada pasakė, kad ir pati norėtų prie viryklės prieiti. Pasirodo, ji stebėjo, skaitė, su pažįstamomis kalbėjo ir pasidarė viena iš geriausių namų virėjų. Visi kas pas mus svečiuodavosi, negailėdavo pagyrimų“, – apie velionę žmoną pasakoja žurnalistas.
Kai nustebęs jos pasiteiravo, iš kur ji taip išmoko gaminti, žmona gudriai atsakė: „Aš užauginau du vaikus, kaip aš galiu nemokėti gaminti?“ Vėliau noras gaminti ir drąsa A. Čekuoliui išgaravo, nes, kaip pats sako, mokinys, pralenkė mokytoją ir dar įgijo kitų savo pažįstamų patirties.
E. Čekuolienė dėstė universitete psichologiją ir buvo labai mylima studentų. Kartą ir jos vyras sumanė apsilankyti jos paskaitose ir pasižiūrėti, kuo ji taip žavi jaunimą. Jis kaip tik pateko į paskaitą, kurioje E. Čekuolienė dėstė, kaip bendrauti su darbdaviu darbo pokalbyje. Ji viską išdėstė, ir studentams leido imituoti darbo pokalbį ir tarpusavyje parepetuoti.
Vėliau ji pasakė, kad paskaitoje įgytas žinias reikia panaudoti gyvenime – nueiti į tikrą darbo ir per atsiskaitymą papasakoti, ką sakė darbdavys ir kaip sekėsi pokalbyje.
„Po poros savaičių vėl atėjau į paskaitą, kur susirinko studentai jau atlikę jiems pavestą pokalbį. Visų rezultatas buvo vienodas – visiems studentams, kurie atliko bandymą, buvo pasiūlytas darbas“, – pasakoja A. Čekuolis.
Jo žmonai buvo pasiūlyta rašyti temas buitinėmis-psichologinėmis temomis. Pirmąjį jos parašytą tekstą vyras, patyręs žurnalistas, žinoma, gerokai pakoregavo. „Iš pradžių ji supyko, tačiau buvau jai autoritetas stiliaus ir rašymo atžvilgiu, ji nusileido ir galiausiai pasakė, jog pavyko visai neblogai.
Kai koregavau jos antrąjį tekstą, ji jau nebesiginčijo, o trečią kartą jau viskas puikiai pavyko pačiai. Vėliau kurį laiką jos rašomi tekstai kartą per savaitę pasirodydavo viename šalies dienraštyje“, – pasakoja našliu tapęs žurnalistas ir knygų autorius.
Ji visuomet labai palaikė savo vyrą ir dažnai lydėdavo į jo knygos pristatymus „Knygų mugėje“ ar įvairiose šalies bibliotekose. „Nors man atrodė, kad labai gražiai sklandžiai ir įdomiai, nors esu girdėjęs, kad mano stilius ganėtinai sausas – aš visuomet kalbu faktais, o ne būdvardžiais. Ji dėl to mane pakritikuodavo. Vis tik prisimenu senovinį posakį, kad savo namuose nei pranašu, nei apaštalu nebūsi.
Namuose mane pasitikdavo ne kaip rašytoją ar žurnalistą, o kaip Algimantą. Ji mokėjo tai atnešti į namus ir aš nebuvau per daug lepinamas“, – atsimena A. Čekuolis.
Baigdamas pokalbį, anapilin iškeliavusiai žmonai jis pasakė: „Edita, dovanokite, kad pasakoju šiuos dalykus. Bet aš kalbu spaudai, o jai meluoti negalima. Nebijokite, aš nepamelavau.“
Taip pat skaitykite
Čekuoliai susituokė 1996-aisiais. Pora bendrų vaikų neturėjo. E.Čekuolienė turėjo sūnų ir dukrą iš ankstesnės santuokos.
LRT.lt primena, kad E. Čekuolienė birželio 13-ąją mirė ligoninėje. Velionės palaikai bus kremuojami, o atsisveikinti bus galima pirmadienį Vilniaus laidojimo rūmuose Olandų gatvėje nuo 10 val. iki 14 val.
E. Čekuolienė bus laidojama Rokantiškių kapinėse, Čekuolių šeimos kape. Pasak jos vyro A. Čekuolio, laidotuvės bus kuklios, kaip ji pati ir prašė. Artimieji prašo atsisveikinimui atnešti po vieną baltą žiedą.
