Veidai

2019.06.14 07:15

Kristupas Sabolius: kūrybingumui būtini rėmai

LRT TELEVIZIJOS laida „Beatos virtuvė“, LRT.lt2019.06.14 07:15

Kūrybingumas yra per vidurį tarp laisvės ir apribojimų – reikia įsistatyti save į tam tikrus rėmus, nes pasaulis – problemų, kliūčių ir įvairių barjerų pilna erdvė, LRT TELEVIZIJOS laidoje „Beatos virtuvė“ sako filosofas Kristupas Sabolius. Jis tikina, kad vaizduotę skurdina varžymasis su kitais, o geriausias būdas lavinti kūrybiškumą – ne mokytis, o žaisti.

„Kūrybingumo mokyklos“ įkūrėjas ir mokytojas, scenaristas, rašytojas, Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto docentas K. Sabolius vaizduotę ir kūrybingumą nagrinėjo ir savo moksliniame darbe.

„Aš manau, kad pirmiausia vaizduotė yra žmogaus galia. Mes dažnai ją vadiname gebėjimu, bet tai yra galia, kuri mums atveria galimybių pasaulį.

Mes negalime nei atrasti galimybių, nei jų suvokti, nei jų kurti be vaizduotės. Aišku, dažnai vaizduotę siejame su vizualizavimu, vaizdinių matymu, bet iš tikrųjų tie vaizdiniai yra tik paviršius, apvalkalas, iliuzija, antrinis dalykas vaizduotės atžvilgiu. Daug svarbiau, kad ji mums padeda suvokti, kas yra galimybės“, – kalba pašnekovas.

Galbūt šiuolaikiniams vaikams, apsuptiems išmaniųjų įrenginių ir įvairių technologijų, nebereikia vaizduotės? Gal vaizduotei kilęs pavojus? K. Sabolius nemėgsta tokio apokaliptinio tono – anot jo, žmonės gyveno panašiomis nuotaikos visais laikais.

„Taip, tai keičiasi, transformuojasi, ir planšetės, ekranai, technologijos veikia žmogaus vaizduotę. Toks dalykas netgi įvardijamas kaip vaizduotės stokos deficitas, kuris yra susijęs su technologijų pertekliumi. Dar labiau negu technologijos vaizduotei turi įtakos edukacinė sistema ir testavimo kultūra: begaliniai egzaminai, muštras, reikalaujama teisingų atsakymų. Tai kur kas rimčiau negu ekranai“, – įsitikinęs docentas.

Tačiau, jo teigimu, ekranai tikrai prie to prisideda – būtent dėl to vis daugiau kalbama apie tai, kad vaikystė turi būti skirta žaidimams ir žaismei, o ne gebėjimų ugdymui.

„Mes iš karto, kai gimsta vaikas, norime, kad mokėtų anglų kalbą, maždaug ties keturiais mėnesiais jau būtų gerai, kad pradėtų mokytis ir prancūzų. Įvairovės ir pažinimo klausimas svarbus, bet vaizduotė iš dalies yra šiek tiek nuskurdusi. Tai galime konstatuoti, bet, kita vertus, tai net labiau susiję su mūsų kultūrine aplinka, su tuo, kaip gyvename, negu su vaizduote“, – mintimis dalijasi filosofas.

K. Saboliaus manymu, per daug orientuojamasi į rezultatus ir įvertinimą. Ir tai vyksta ne tik Lietuvoje – ši problema Amerikoje dar sudėtingesnė. Varžymasis, anot jo, skurdina vaizduotę.

Lavinti vaizduotę, bent jau vaikams, labai paprasta – K. Saboliaus teigimu, iki septynerių metų vaikai turi milžinišką potencialą ir jų vaizduotės lavinti net nereikia: „Reikia leisti vaikams žaisti, ir žaisti kartu su jais. Tam mes iš tikrųjų labai dažnai neturime jėgų. Manęs klausia: ak, mes nekūrybingi tėveliai. Aš dažnai manau, kad atsakymas – arba diagnozė – yra ne tai, kad mes nekūrybingi – mes pavargę tėveliai.“

Atėjus vaikui su noru kartu pažaisti šie dažnai nustumiami į šoną – ir visai ne iš nenoro, tiesiog iš nuovargio. 12 valandų darbo diena, spūstys, apsipirkimas – staiga su dideliu entuziazmu pulti žaisti yra sudėtinga, teigia jis.

Tačiau vaizduotė labiausiai ir ugdoma žaidžiant, tad būtina sugalvoti, kaip tai kompensuoti. Žaidžiant nieko nereikia daryti – vaizduotė tiesiog pati plėtojasi, žaisdami matome, kaip gimsta galimybės, ką dar galime su kuo padaryti, mintimis dalijasi pašnekovas.

„Ant stalo yra kaladėlė, bet ji gali virsti namu, lėktuvu, gali tapti stebuklinga šalimi. Šitas kelias, kai iš nieko atsiranda viskas, yra vaizduotės šalis. Čia tėvai gali padaryti vienintelį dalyką – tiesiog žaisti su vaiku. Čiabuvių kultūrų žmonės puikiai tai supranta – jie leidžia vaikui būti savarankiškam ir supranta žaidimo vertę, nes per žaidimą tu išmoksi žymiai daugiau, negu įkaldamas į galvą, ką jis turi žinoti“, – tikina K. Sabolius.

Taisyklių ir kitos perspektyvos svarba

Docentas pažymi, jog reikia suprasti, kad kūrybingumas ir kūryba – skirtingi dalykai. Kūryba užsiima menininkai, kūrybinių industrijų atstovai. Jų darbas – „juodas“ ir ne itin romantiškas.

„Lygiai taip pat kūrybingumas yra kasdienės praktikos reikalas. Tu negali staiga pakeisti savo mąstymo kasdieną su tuo nedirbdamas, nemėgindamas koreguoti. Reikia suprasti, kad kūrybingumas yra per vidurį tarp laisvės ir apribojimų. Kūrybingumui būtini apribojimai, reikia įsistatyti save į tam tikrus rėmus“, – sako pašnekovas.

Pasak K. Saboliaus, Federico‘as Fellinis, garsus italų režisierius, sakė: „Jeigu man leistų nieko nekurti, aš nieko ir nekurčiau, o kuriu dėl to, kad gaunu avansą ir nenoriu jo atiduoti.“

„Filmas dar nepadarytas, kažkaip reikia keltis iš lovos ir judinti užpakalį. Šis apribojimas yra labai svarbus. Pasaulis yra apribojimų virtinė, problemų, kliūčių, įvairių barjerų pilna erdvė. Bet kai tai suvoki, tie barjerai gali būti arba tavo uždarumo, arba išsilaisvinimo priežastis“, – teigia jis.

Pasak jo, psichologas Peteris Gray‘us sako, kad mes savo vaikus auginame tarsi daržoves, tai liudija pats žodis „auginti“.

„Visa tai yra agrikultūrinio žemdirbiško mąstymo išdava. Tai ilgos kultūros tradicija – savo galvose esame žemdirbiai. Nepaisant to, kad dauguma mūsų žemės jau seniai nebedirba. Jis lygina tai su kitomis kultūromis, pavyzdžiui, medžiotojų, rinkėjų, kurios dar yra gyvos. Tose kultūrose daug vadinamosios horizontalios tėvystės pavyzdžių, kai vaikas su tėvais yra lygus“, – pažymi K. Sabolius.

Anot jo, tokiems vaikams leidžiama rinktis ir priimti sprendimus patiems – jie dažnai susiduria su daugybe pavojų, pavyzdžiui, džiunglėse, tačiau tėvai jų nepuola gelbėti, leidžia tai išspręsti kūrybingai.

„Posesyvus vaikų globojimas yra susijęs su tūkstantmete tradicija. Keisti tuos mąstymo įpročius sunku, vis dėlto įdomu suprasti ir kitas perspektyvas. Nebūtinai mes esame teisūs. Ką daryti, aš nežinau. Visą laiką į šį klausimą atsakau taip: mokytis. Nes aš visą gyvenimą mokausi“, – kalba filosofas.

Mokykloje vaikas saulę nupiešė žalią, o mokytoja aiškina, jog ji turi būti geltona. Tokia mokytoja kūrybingumo neugdo, tačiau ir vaikas turi suprasti, jog gyvenime bus tokių žmonių, kurie reikalaus tik teisingo atsakymo, kuriems saulė turi būti geltona – tai turi įsisavinti, teigia jis.

„Mes gyvename visuomenėje, nesispjaudome, sveikinamės paduodami ranką, einame degant žaliai šviesai ir panašiai. Yra daug dalykų, kuriuos reikia išmokti, tu tiesiog negali kitaip egzistuoti. Bet tai nėra viskas. Mes labai tikime rėmais. Vis dėlto rėmai yra reliatyvūs. Reikia turėti ir visai kitą perspektyvą, laisvę, galimybę išeiti iš socialinių konvencijų ir mokėti išsilaisvinti“, – pažymi K. Sabolius.

Visas pokalbis – laidos įraše (nuo 14.39 min.).

Parengė Indrė Česnauskaitė.

Beatos virtuvė 58 laida
20180218

Įkelk naujieną

Nuotraukos
Nuotraukos
Kelkite nuotraukas tiesiai iš kompiuterio arba spauskite pridėti nuotrauką/as
Nuorodos į audiovizualinę informaciją
Autorius