Veidai

2019.06.07 14:21

Jurgis Didžiulis: esu chameleonas, o šis nežino savo tikrųjų spalvų

„Ateityje žmonės, turintys meninių gebėjimų, mąstantys abstrakčiai ir galintys atsakyti į tą sudėtingą klausimą „kodėl?“, užsitikrins sau darbo vietas. Todėl spėju, kad menininkams reikalai klostysis labai gerai“, – šypsosi Jurgis Didžiulis apsilankęs LRT taške, įsikūrusiame technologijų ir inovacijų festivalyje „Login“. Klausimus atlikėjui galėjo užduoti visi norintys.

– Artistai ir atlikėjai dažnai galvoja, kaip padaryti, kad kitiems būtų gerai. Tačiau, kai nori pasistengti dėl kitų, pamiršti kaip būti savimi, tiesa?

– Aš esu chameleonas – žiūriu, ko žmonės nori, ko tikisi ir stengiuosi sureaguoti į jų lūkesčius. Tik kai turi parodyti savo tikrąsias spalvas pasidaro sudėtinga – chameleonas nežino savo tikrųjų spalvų.

Svarbu atrasti savo identitetą. Šiais laikais labai svarbus identitetas, suvokimas, kuo aš išsiskiriu, ypač jei žmogus į save žiūri kaip į tam tikrą asmeninį prekės ženklą.

Manau, kad reikia balansuoti: individualumas yra puikus dalykas, kita vertus, suvokti ką turi pasakyti, kad ta informacija tikrai būtų naudinga žmonėms. Reikia pagalvoti, ką aš kitam paliksiu, ką duosiu, kad padaryčiau tavo realybei teigiamos įtakos?

– Kokia yra tavo utopija? Kokiame pasaulyje norėtum gyventi?

– Pirmiausia reikia suvokti, kad utopija yra neįmanoma. Jos neturėtų būti. Juk ji tuo ir smagi, kad galime įsivaizduoti realybę, kuri yra kitokia, nei ta, kurioje esame. Aš labiausiai norėčiau, kad mes nustotume mąstyti apie kažkokią utopiją, kažkokią svajonę, tačiau dažniau sau leistume žaisti tomis savo utopijomis.

O kas būtų, jei aš kiekvieną dieną pasakyčiau žmonėms ką nors gero, vaišinčiau juos kažkuo skaniu, taikyti kitokias taisykles ir dalytis su kitais.

– Esi ne kartą buvęs „Burning Man“ – alternatyvaus meno festivalyje, dalinatės įspūdžiais. Kaip tą žaidimą atsigabenti į realybę?

– Reikia praktikuotis. Visuomeniškumas, bendruomeniškumas yra kaip raumenys ir juos reikia treniruoti. Vienas iš dažniausiai mus žudančių dalykų – ciniškumas ir manymas, kad vienas žmogus negali nieko pakeisti – tai tik iliuzija.

– Daugelis jus pažįsta kaip muzikantą, tačiau jūs labai domitės socialine gyvenimo prasme, psichologiniais dalykais. Ar nereikėtų daugiau menininkams domėtis šiomis sritimis ir nebūti paskendusiems vien tik savo mintyse?

– Aš labai tikiu tvarumo paradigmomis. Dabar žmonės pradėjo kalbėti apie tai, kad verslas privalo ne tik uždirbti, bet turi atsižvelgti į žmones ir mūsų planetą, jos gamtą. Atsiranda ir daugiau sakančių, jog tame, ką darai turi būti prasmės.

Muzikantai jau turi prasmės – jų kūryba atsiranda dėl visuomeninių priežasčių – kad paveiktų kitų realybę.

Tik klausimas, kaip tai paversti verslu? Jei menininkai pradėtų daugiau domėtis projektų valdymu, verslo vadyba, strateginiu mąstymų, jie galėtų pakeisti pasaulį. Turbūt čia geriausia pavyzdžiai – Andy Warhol ir Pablo Picasso, kuris nebuvo geriausias impresionistas, o tiesiog mokėjo save parduoti. A. Warhol kaip menininkas taip pat vertinamas vidutiniškai, tačiau jis turėjo gebėjimų rinkodaros srityje.

Manau, kad ateityje žmonės, turintys meninių gebėjimų, mąstantys abstrakčiai ir kūrybiškai bei galintys atsakyti į tą sudėtingą klausimą „kodėl?“, bus tie, kurie užsitikrins sau darbo vietas. Galėčiau prognozuoti, kad menininkams čia gali viskas susiklostyti labai gerai.

Išsamiau – vaizdo įraše.

„LOGIN 2019“. Jurgis Didžiulis: visuomeniškumas ir bendruomeniškumas – raumenys, kuriuos reikia treniruoti