„Moki už tai, ką anksčiau esi blogo padaręs“, – apie užklupusias ligas LRT TELEVIZIJOS laidoje „Stilius“ sako kompozitorius ir atlikėjas Andrius Kulikauskas. Tačiau jis įsitikinęs – beviltiškoje situacijoje reikia ne griaužtis, o kovoti, tad susirgęs ne klausinėjo, už ką jam taip, ir laukė mergaitės su dalgiu, o negalėdamas koncertuoti ėmėsi kitų veiklų.
Vienai po kitos smogus sunkioms ligoms muzikantas džiaugėsi sulaukęs paramos ir dėmesio. Susivieniję A. Kulikausko draugai surengė koncertą ir rinko lėšas gydymui. Kompozitorius tikina netekęs amo dėl surengto tokio didelio koncerto: „Man buvo šokas. Galvojau, susieisime, pagros ir viskas, kaip būna tokie aptarimai po spektaklio. Bet visi sulėkė, suvažiavo – parskridau lyg ant sparnų. Nesitikėjau, jog esu toks reikalingas tiek draugams, tiek paprastiems žmonėms.“
Kompozitorius scenoje – jau daugiau nei penkis dešimtmečius, o muzikinę karjerą pradėjo populiariame ansamblyje „Vilniaus aidai“. Vėliau su Vytautu Kernagiu įkūrė „Dainos teatrą“, kuriame ne tik dainavo, bet ėjo ir vadovo pareigas. Muzika buvo nuolatinė A. Kulikausko gyvenimo palydovė, tačiau šiandien scenoje jis dėl sveikatos pasirodo rečiau.
„Reikėjo jau nebe autostrada važiuoti, o vieškeliais varyti. Anksčiau, kas tik pašvilpdavo, pasižiūrėdavau kalendoriuje, ar laisvas, ir lėkdavau. Kai matai, kad publika žino visus dainų žodžius, paglosto širdį, pamalonina, vadinasi, žmonės tave girdi“, – kalba jis.
A. Kulikauskui niekada nereikėjo suktis populiarių televizijos muzikinių projektų karuselėje – darbo jis nestokojo. Tačiau daug koncertuodavo dėl finansų, o kiekvienas pasirodymas sukeldavo įtampą ir nerimą.
„Šeimą reikia išlaikyti, mokesčiai ateina į pašto dėžutę, kai pasižiūri į tuos vokus, tiesiog alergija. Reikėdavo plėšytis per visus galus. Pasakyta – mažink stresą. Kaip tu sumažinsi, per mėnesį būdavo trisdešimt koncertų, kiekvienas koncertas – stresas. Kaip sportininkui varžybos, taip ir atlikėjui koncertas. Iš šono atrodo, kaip gražu, o iš tikrųjų – stresinė bomba, jaudiniesi, kad viskas gerai pavyktų“, – pasakoja jis.
Ligos požiūrio į gyvenimą nepakeitė
A. Kulikauskas sako, jog būdavo tiesiog sunku atsisakyti pažįstamui ir nekoncertuoti, o scenoje jis palikdavo visas jėgas. Visus nusivylimus, konfliktus, nesėkmes laikydavo viduje. Į siųstus ženklus nereagavo tol, kol prieš trejus metus po vieno koncertų maratono ištikęs insultas privertė sustoti.
„Grįžus iš Čikagos ir šovė. Viskas susikrovė: tai ten, tai ten repeticija, taksi laukia važiuoti į kitą, ir man iškrito šakutė, peilis – iš karto į Lazdynų ligoninę. Labai gerai, kad greitai susizgribau. Bet nieko nepadarysi, reikia gyventi toliau. Žinai, kad moki už tai, ką anksčiau esi blogo padaręs“, – mintimis dalijasi pašnekovas.
Tačiau išbandymai ties insultu nesibaigė. Po metų A. Kulikauskas sužinojo ir apie dar vieną klastingą ligą. Tąkart medikai vyrui po patirto peršalimo diagnozavo vėžį. Humoro nestokojantis muzikantas neslepia, tuomet jau teko rimčiau žvilgtelėti į gyvenimo siųstus sunkumus.
„Iš pradžių nesupranti, kad čia rimtas dalykas, bet kai padarė fotografiją, prasidėjo chemoterapijos, supratau, jog čia ne humoras. Dabar reikia kas pusę metų tikrintis, laikausi nurodymų, vartoju vaistus“, – teigia atlikėjas.
Atsidūręs tokioje padėtyje sako nesvarstęs, už ką jam tokie išbandymai. „Atsakymų į šiuos klausimus nebūna, ir beviltiškoje situacijoje nereikia savęs griaužti, reikia kovoti“, – atvirauja ryžto neprarandantis kompozitorius. Ligos jo neprivertė keisti požiūrio į gyvenimą. Pozityvumas, humoras ir darbas, muzika gelbėjo sunkiausiomis akimirkomis ir saugojo nuo negatyvių minčių.
Ir dabar, kaip pats sako, nesėdi ir nelaukia mergaitės su dalgiu ir baltu chalatu – koncertus keičia į partitūrų rašymą. „Dirbau ir Santariškėse: sūnus atvežė klaviatūrą, pasistačiau kompiuterį, užsidėjau ausines, paleidau virtualius instrumentus ir grojau“, – teigia pašnekovas.
Dabar muzikuoja kitaip
Muzika ir klavišai A. Kulikauską lydi nuo pat vaikystės. Jis prisimena, kaip Nepriklausomybės pradžioje buvo sulaukęs ne vieno siūlymo kelti sparnus iš Lietuvos, dirbti gerokai žemiškesnį darbą, tačiau siūlymais nesusigundė, o šiandien juokiasi ir iš bandymo įgyti pedagogo išsilavinimą. Sako, laikui bėgant suprato, jog geru mokytoju nebūtų tapęs.
„Stojau į Tallat-Kelpšą, į kompoziciją, nepriėmė. Iš Klaipėdos Šimkaus antrojo kurso išmetė. Tuo metu buvo pikta, skaudu, galvojau, suėsiu visus aplinkui. Bet kai praėjo tiek laiko, galvoju, gal gerai, kad nesu tas akordeonistas, kuris vaikus muzikos mokykloje moko groti“, – įsitikinęs kompozitorius.
Jis sako dirbęs tai, ką sugeba, kas duota Dievo, ir jo nerūstino. O ligos paliko pėdsaką, ir ilgam nerti į koncertinius turus nebegali.
„Keistuolių teatre“ buvo koncertas vaikams, turėjau groti akordeonu, atvažiuoju ir tiesiog nebepagroju. Po insulto dešinės rankos ketvirtas pirštas nenorėjo klausyti. Nervas kažkoks“, – pasakoja muzikantas.
Tačiau kad ir kaip jaustųsi A. Kulikauskas, muzika iš jo gyvenimo nepasitraukė. Muzikinius instrumentus pakeitė kompiuteris, kuriuo jis kuria muziką lietuviškiems filmams ir leidžia muzikinius albumus. Ilgai dirbęs su „Keistuolių teatro“ aktoriais, kompozitorius grįžo prie muzikinių pjesių vaikams ir jas pradėjo aktyviai kurti. Už nuopelnus muzikos srityje jis įvertintas ne vienu svarbiu apdovanojimu, bet jų nesureikšmina.
Apie muziką A. Kulikauskas gali kalbėti daug ir įdomiai, o apie asmeninį gyvenimą nedaugžodžiauja. Su žmona Irute gyvena jau keturiasdešimt metų, kartu užaugino du sūnus. Kaip įprasta menininkui, dėl šeimos jaučia kaltę, nors save vadina šeimos finansų ministru.
Muzikantas niekada nesistengė namuose griežti pirmu smuiku – emocijas ir jausmus išliedavo dainose. Būna, kažkas išplaukia iš pasąmonės, kai skaudu, kai maudžia sielą, ir į diktofoną įdainuoja būsimas dainas.
„Esu tylenis, ne degtukas, viduje man viskas kunkuliuoja, nesimato. Gal geriau būtų kaip degtukui įsiplieksti ir vėl ramiam grįžti dirbti“, – svarsto A. Kulikauskas.
Visas pokalbis – laidos įraše (nuo 31.51 min.).
Parengė Indrė Česnauskaitė.
