Veidai

2019.06.04 21:11

Šlagerių karalius Simonas Donskovas: talentas kaip kupra – nuo jo nepabėgsi

LRT TELEVIZIJOS laida „Gimę tą pačią dieną“, LRT.lt2019.06.04 21:11

„Muzika toks dalykas – nuo jos nepabėgsi. Jeigu Dievas davė talentą, o tu užsiimi kitais darbais, jis tave už tai baudžia“, – LRT TELEVIZIJOS laidoje „Gimę tą pačią dieną“ mintimis dalijasi šlagerių karaliumi tituluojamas dainininkas Simonas Donskovas. Tad, nors ir nebekoncertuoja, muzikai durų neužveria – sako, kad suvisam užverti šias duris sunku.

Būsimojo šlagerių karaliaus S. Donskovo vaikystė prabėgo Klaipėdoje. Kaip ir kiekvienas klaipėdietis jis džiaugėsi turintis privilegiją – pajūrį. Jame Donskovai ne tik ilsėdavosi, bet ir padiskutuodavo svarbiomis temomis. Sykį įsiplieskus rimtam ginčui S. Donskovas pirmą kartą paragavo sūrios Baltijos bangos. „Aš makaluojuosi, pradėjau skęsti, o jie abu ginčijasi“, – prisimena dainininkas.

Jo tėtis Levas – kriminalinių nusikaltimų tyrėjas, o sudėtingo darbo keliamą įtampą jausdavo visa likusi šeima.

„Skamba [telefonas] 3 val. nakties: išprievartavimas, nužudymas. Nebūdavo jokių apsimiegojimų – atsistoja, į kelnes, privažiuoja mašina, išvažiuoja. Šito negaliu pamiršti, dar jaunystėje supratau – visos nelaimės, nepasisekę vagysčių, nužudymų, plėšikavimų atskleidimai persiduodavo. Aš tuo gyvenau. Jis nesimušdavo, bet tą atmosferą jausdavome. Kai kas nors tėvui nepasisekdavo, reikėdavo stengtis arba treniruotėje ilgiau pabūti, arba dar kur nors, nesipainioti jam, nes kažkas jam nepatiks“, – kalba pašnekovas.

S. Donskovui vaikystėje buvo diagnozuotas širdies reumatas, tačiau rimta liga nesustabdė nuo dalyvavimo kiemo draugų organizuojamose išdaigose, per kurias kartais vaikinas net krisdavo be sąmonės. Apie tai sužinojusi mama kurį laiką vaikinui neleido išeiti iš namų. Mama jam taip pat liepė lankyti muzikos mokyklą – tuo metu S. Donskovas nė nenujautė, jog vėliau muzika taps pragyvenimo šaltiniu.

„Mokytoja Grigaliūnaitė daužydavo man rankas, kad neįtempčiau. Aš jai iki dabar dėkingas“, – pažymi jis.

Nors groti fortepijonu – tikra kančia, pačią muziką S. Donskovui pamilti padėjo scenos keliamas jauduliukas ir pirmieji pasirodymai, kuriuose jis dalyvavo kartu su ateityje garsiu pianistu tapsiančiu Vladu Gudu ir būsimu krepšininku Gyčiu Gantarskiu.

„Mes trys mokėjome vieną tokią dainą. Mus visur kišdavo. „Šviečia tarybų saulė mūs žemėj, žydi kolūkiai“... Kur tik kas – koncertavome nuo 4-os klasės“, – prisimena atlikėjas.

Dirbdamas mokykloje pagarbą užsitarnavo griežtumu

„Muzika toks dalykas – nuo jos nepabėgsi. Jeigu Dievulis tau duoda talentą, tai tau kaip našta, kupra. Turi nešioti, niekur nuo jos nepabėgsi. Jeigu davė tau dalykus skleisti žmonėms, o tu užsiimi kitais darbais, jis tave už tai baudžia“, – įsitikinęs S. Donskovas.

Vaikino tėvai sakė, jog iš jų atžalos nieko gero neišeis, o jis pats troško stoti į mediciną, tačiau minties atsisakė; bandė stotį į chemiją, tačiau nesėkmingai. Galų gale S. Donskovas įstojo į eksperimentinę specialybę – lietuvių kalbą ir muziką.

„Nei lituanistas, nei muzikantas – nei šis, nei tas. Tiems, kurie stojo į tą specialybę pagilinti savo lietuvių kalbos žinių, buvo gerai. Kai man reikėdavo atsiskaityti muziką, galėdavau ateiti girtas ir iš karto pagroti. Bet kai būdavo istorinė ir lyginamoji gramatika, ten jie ereliai, o aš sėdėdavau ausis pakabinęs“, – kalba pašnekovas.

Tačiau vis dėlto jis mokslus baigė ir įgijo aukštąjį išsilavinimą. Netrukus Klaipėdoje įsidarbino mokytoju – vidurinės mokyklos moksleivius ėmė mokyti muzikos pagrindų. Būsimam estrados dainininkui vaikų pasitikėjimą ir pagarbą teko užsitarnauti.

„Jie galvojo, kad viską žino, bet aš, pasirodo, žinojau daugiau. Buvau gana griežtas. Vienam nuolat rašydavau dvejetus, atėjo jo motina, žemaitė, sako: „Ons iš muzikas dounas nevalgys.“ Sakau: suprantu, kad nevalgys, bet knygą atsivers, perskaitys bent pavadinimą, kad iš manęs nesityčiotų.

Turėjome visokių mokinių. Būdavo, per „langą“ vaikštai po turgų, matai, kad tavo mokinys, kuriam rašai trejetą, tempia girtą tėvą namo. Pereina per širdį tokie dalykai. Galvoju: ko aš iš jo noriu? Vaikas turi savų reikalų. Kitais metais buvau liberalesnis“, – atsiminimais dalijasi muzikantas.

Nuo skriaudikų gynė pusbrolį Leonidą Donskį

1972 m. susikurė naujas muzikinis ansamblis „Nerija“. Ansamblio vadovas labai greitai pastebėjo S. Donskovo talentą, tad be ilgų spyriojimųsi dainininkas tapo „Nerijos“ dalimi.

„Sukūrė tokį kolektyvą, kuris važinėtų po vietas, kur nevažinėja kiti kolektyvai. Keliaudavome po atokiausias vietas. Būdavo įdomių dalykų: patraukia gyvulius, į daržinę atitempia laidą, įdeda lemputę, kad būtų srovė, įjungia aparatūrą, žmonės ant suolų – ir koncertuodavome“, – pasakoja jis.

Koncertuoti teko ir gimtojoje Klaipėdoje. Čia vietiniuose restoranuose neretai svečiuodavosi ir nusikalstama veikla užsiimantys vyrai. Retsykiais pasiklausyti sūnaus užsukdavo ir dainininko tėvas Levas. Nors vieniems nusikaltėliams jis – didžiulis autorietas, kitiems milicijos pulkininko giminystė su dainininku nepatiko.

Sykį vienas recidyvistas bandė S. Donskovą įtraukti į savo nusikalstamą veiklą – apkaltinti bendrininkavimu. Tačiau greitai muzikanto tėvas suprato, kad taip būti negalėjo.

Vis dėlto išsprendus savas bėdas teko imtis artimųjų problemų – dešimtokas pusbrolis, būsimas filosofas L. Donskis mokykloje nuolat kovojo su jį erzinančiais bendraklasiais. Kaip sako pats S. Donskovas, jo pusbrolis nebuvo chuliganas – prie jo dėl kažkokių priežasčių tiesiog kabinėjosi kiti. Tačiau jis nesigilino, kokios patyčių priežastys – užteko pagąsdinti pusbrolio skriaudikus, kad šie L. Donskį paliktų ramybėje.

Pirmą kartą „Nerijos“ ansamblyje išbuvęs vos metus S. Donskovas galiausiai vėl prie jo prisijungė – populiarumas augo kaip ant mielių. Tačiau dainininkas tikina niekada nebuvęs pasipūtęs ar susireikšminęs – į viską žiūrėjo ramiai.

O laimė matuojama ne vien profesine sėkme – 1980 m. atlikėjas vedė mylimąją Ireną, jį sužavėjusią jau per pirmuosius pasimatymus. Po poros metų šeima pagausėjo – gimė sūnus Robertas. Sūnaus gimimą S. Donskovas nusprendė atšvęsti trankiai.

„Į gimdymo namus atsinešiau du vyno butelius, be manęs dar laukė kokie penki tėvai – aš juos visus prigirdžiau. Paėmiau į rankas [vaiką], nieko nesupratau. Supratau, kai praėjo kokie 5–6 metai, kad aš vedęs, turiu vaiką ir esu tėvas“, – mintimis dalijasi pašnekovas.

Nekoncertuoja dėl sveikatos

Su ekonomine blokada Lietuvoje – ir rūpesčiai koncertuojant. 1990 m. Tarybų Sąjungos valdžiai sustabdžius žaliavų tiekimą pirmiausia nustota tiekti naftą. Tad S. Donskovui prieš važiuojant į koncertus tekdavo iš kažkur prasimanyti benzino.

„Kokių tik nepildavome į tuos bakus. Važiuojame į koncertą, autostrada tuščia – nuo Klaipėdos iki Kauno matai 3 mašinas. Prie benzino kolonėlių eilių gyvenime nepamiršiu: duodavo po tiek litrų ir tu kaip sau nori. Būdavo tie vadinamieji ereliai, jie be eilės eidavo. 200 mašinų – kas nori tokioje eilėje stovėti?“ – pasakoja muzikantas.

O po daugelio metų S. Donskovo profesiniame gyvenime – didžiulė pergalė. 2004 m. jo talentas pagaliau buvo įvertintas – estrados dainininkui suteiktas šlagerių karaliaus titulas. Tačiau šio apdovanojimo pats muzikantas taip pat nesureikšmino. „Malonu, ir tiek“, – sako jis.

Po didelių pergalių – nauji gyvenimo išbandymai: sušlubavus sveikatai prireikė skubios operacijos. Ir nors viskas baigėsi gerai, tokia žinomo dainininko situacija greitai pasinaudojo bulvarinė žiniasklaida.

„Sumontavo, kad aš mirštu. Paklaikau, kai pamačiau. Pradėjo skambinti žmonės, man pasidarė gėda“, – kalba pašnekovas.

Prieš metus S. Donskovas kartu su grupe „Nerija“ surengė atsisveikinimo koncertų turą. Plojanti gerbėjų minia muzikantą net pravirkdė. Tačiau šlagerių karalius yra pasirengęs naujiems iššūkiams ir išbandymams. „Muzikai durų neuždariau“, – sako jis ir pažymi, kad bus sunku, kai reikės užverti šias duris visam laikui, tačiau norėdamas koncertuoti turi būti geros formos ir pasirengęs emociškai.

„Bijau dėl sveikatos. Kartais užsimirštu, kad man ne 16 metų, pradedu šokinėti, išsidirbinėti, žiūriu, kad man reikia nulipti nuo scenos“, – atvirauja S. Donskovas.

Lietuviams jis linki ugdytis jautrumą ir kalbėtis: „Noriu, kad bet kokia kieno nors nelaimė būtų mūsų visų nelaimė. Man trupučiuką skaudėjo koją, ėjau šlubuodamas, reikėjo į vieną valdišką įstaigą nueiti. Du jauni žmonės mane praleido. Ne kaip artistą – jie manęs nepažinojo. Tai jaunimas, jie taip išauklėti. Grįžęs namo papasakojau žmonai, net kojos skausmas praėjo.“

Plačiau – laidos įraše.

Parengė Indrė Česnauskaitė.

Gimę tą pačią dieną. Simonas Donskovas