Veidai

2019.06.01 16:54

„Tele-bim-bam“ įkūrėja Neringa Čereškevičienė: visus mano sumanymus diktuoja širdis

archyviniuose kadruose – „Mėta Meškinija“, „Vyturiams ir pelėdžiukams“ ir kt.
LRT TELEVIZIJOS laida „Vakaras su Edita“, LRT.lt2019.06.01 16:54

„Televizijoje tikrumo pasigendu vis dažniau“, – sako režisierė, dainininkė, pedagogė, vaikų darželio ir mokyklėlės įkūrėja Neringa Čereškevičienė. „Tele-bim-bam“ pavadinti tiesiog laidele vaikams nepakanka – tai tikras televizinis reiškinys. Sukurtas dainas iki šiol dainuoja ne tik vaikai, bet ir suaugusieji. Pasak N. Čereškevičienės, to paslaptis paprasta – tekstas.

Daug metų kiekvienas sekmadienis prasidėdavo tiesiogine laidele vaikams ir nevaikams „Tele-bim-bam“. Režisierė pasakoja, jog keldavosi apie 6.30 val., nes maždaug 10 val. buvo pradedama filmuoti, o reikėdavo spėti ir atvažiuoti, ir išgerti kavos, ir atitinti.

„Mano organizmas net buvo išmokęs nesirgti – jau jaučiu, kad koks peršalimas kabinasi, tai būtinai po laidos. Ryte atidirbu, o po laidos jau į lovą“, – prisimena ji.

Laidoje „Vakaras su Edita“ N. Čereškevičienė prisiminė, kaip buvo filmuojamas muzikinis filmas „Mergaitė su degtukais“ pagal H. K. Anderseno pasaką ir sceną, kurioje mergaitė turėjo eiti basa per sniegą.

„Tai buvo lapkritis, tikrai labai šalta, Stiklių gatvė ir skersvėjis. Stovi jos [pagrindinės filmo aktorės Gabrielės Malinauskaitės] mama ir tėtis, ir aš žinau, kokia turi būti scena. Prieinu prie jų ir klausiu, ar leisite vaikui nusirengti ir filmuotis? Ir jie pasakė „taip“. Tada supratau, kad Gabrielė tikrai bus aktorė“, – pasakoja N. Čereškevičienė.

Pasak jos, filmuojant šį filmą visas „Tele-bim-bam“ kolektyvas buvo nusiteikęs ypač entuziastingai. Kino juosta turėjo būti rodoma per Kalėdas, o pradėta filmuoti – tik lapkritį, tad teko skubintis. Nufilmuoti pavyko labai greitai – kolektyvo vadovės teigimu, tai užtruko daugiausiai 2–3 savaites.

Pagrindiniam vaidmeniui atlikti dabar sėkmingą dainininkės ir aktorės karjerą vystanti G. Malinauskaitė pasirinkta neatsitiktinai – vyko rimta atranka.  

„Reikalavimai buvo nemaži, reikėjo tam tikros išvaizdos, mokėti dainuoti, nebijoti kameros. Buvo visko: jaudulio, sėkmių ir nesėkmių. Tai buvo puiki mokykla mums visiems“, – teigia N. Čereškevičienė.

Tačiau „Tele-bim-bam“ kolektyve vaikai niekada nebuvo skirstomi į žvaigždes ir nežvaigždes. Anot ilgametės jo vadovės, vaikai tokius dalykus priima labai jautriai – vieną kartą pasakysi, tikrai užfiksuos ir jiems skaudės širdelę. Būtent todėl visomis išgalėmis stengtasi to nedaryti nei kolektyvo viduje, nei išorėje.

„Tele-bim-bam“ nebuvo vien žaismingos dainos ir smagiai leidžiamas laikas. Šis kolektyvas pildydavo net vaikų svajones, apie kurias jie papasakodavo savo atsiųstuose laiškuose.

„Tos svajonės buvo tikros – buvome paskutiniai tikrieji. Iš tikrųjų rinkdavome dainą, o ne žinodavome, kokia daina turi laimėti, vykdavo tikri balsavimai tiesioginiame eteryje. Skaitai vaiko laišką ir galvoji – jis nori skristi lėktuvu. Kaip padaryti, kad jis juo skristų? Ir žmogus atsiranda. Vienas tėtis iš „Tele-bim-bam“ kolektyvo sako, aš galiu. Ir mes keliame privatų nedidelį lėktuvėlį ir netgi nereikėdavo į titrus įrašyti rėmėjų. Tai buvo visiškai altruistiška ir tikra“, – kalba pašnekovė.

Tai buvo daroma nuoširdžiai, nes išties buvo norėta pildyti svajones, o ne dėl to, kad keltum reitingus, sako ji. Kurias svajones pildyti, būdavo renkama atsižvelgus turbūt į vienintelį kriterijų – kad tai būtų galima parodyti per televiziją.

„Ir tu kaip vaikas džiaugiesi su tuo vaiku. Tai buvo absoliučiai tikras dalykas. Deja, televizijoje tikrumo pasigendu vis dažniau“, – pažymi dainininkė.

Melodingos, linksmos ir prasmingos „Tele-bim-bam“ sukurtos dainos vaikus džiugina iki šiol, jas kartu dainuoja ir suaugusieji. Anot N. Čereškevičienės, tai, kad šias dainas itin mėgsta ir vaikų tėvai, paaiškinti paprasta. Viso to paslaptis – tekstas: jeigu į jį įdedi antrą planą ir dainuoji ne vien apie drugelį, žolytę ir gėlytę, yra ironijos, tai patinka ir suaugusiems, ir dainuoja visi kartu.

„Visus mano sumanymus diktuoja širdis. Aš taip matau pasaulį. Man kartais kyla klausimų, galbūt truputėlį esu „atšokusi“, gal reikia realiau, paprasčiau į viską žiūrėti, bet taip jau yra – visose veiklose nuoširdžiai klausau savo širdies. Tiek metų nugyvenusi tikrai žinau – nieko svarbesnio šitoje žemėje aš nesugalvosiu. Tik eiti širdies keliu ir kviesti žmones tai daryti kartu. Nieko teisingesnio būti negali“, – mintimis dalijasi pašnekovė.

Pasak jos, didžiausia laimė, jeigu tai įvertina ir kiti. N. Čereškevičienė yra įkūrusi vaikų darželį ir pradinę mokyklėlę, tad ji su augančiais mažaisiais vis dar praleidžia daugybę laiko.  

„Aš realiai matau vaikus, prie jų liečiuosi, su jais kalbuosi ir būnu. Mūsų kolektyvas – nuostabus. Jeigu šitie vaikai toliau augs taip, kaip auga, eis savimonės keliu, išmoks save matyti ir nebijoti – mūsų laukia tobula ateitis“, – tikina ji.

Parengė Indrė Česnauskaitė.

Visas pokalbis su N. Čereškevičiene ir „Tele-bim-bam“ kolektyvo nariais – laidos įraše.

Vakaras su Edita. „Telebimbam“

LRT TELVIZIJOS istorijoje vaikams skirtų laidų būta ir daugiau: „Mėta Meškinija“, „Išgelbėk draugą“, „Labas rytas suraitytas“, „Vyturiams ir pelėdžiukams“, „Geltonų plytų kelias“ ir kt. Kviečiame jas prisiminti:

Mėta Meškinija skaito vaikų poeziją

 

Išgelbėk draugą. 1999 m. žaidimų finalas

 

Vyturiams ir pelėdžiukams. Vaikų dainų konkursas  „Šypsena-95“

 

Geltonų plytų kelias  (pagal rašytojo F.L.Baumo pasaką)