Veidai

2019.06.01 08:11

„Gustavo enciklopedijos“ kūrėjas – apie personažo vardo populiarumą ir kritimus nuo kėdės vaizdo įrašuose – pirmoji laida ir kritimų nuo kėdės serija

Gintarė Micevičiūtė, LRT.lt2019.06.01 08:11

Su šiemet 20-metį švenčiančia LRT TELEVIZIJOS laida „Gustavo enciklopedija“ užaugo jau kelios kartos. Per šį laiką laidos kūrėjas Audrius Rakauskas sulaukė ne tik padėkų, bet ir priekaištų – už nevaikiškus personažus, už išimtą kritimo nuo kėdės, paragavus maisto, epizodą. O didžiausi laidos gerbėjai net savo vaikams yra davę Gustavo vardą.

Specialusis korespondentas Gustavas, dėvintis liemenę ir kepurę, iš pradžių atsirado laidoje „Labas rytas suraitytas“. Jis buvo pakviestas į kompaniją profesoriui Knysliui, kurį vaidino Raimondas Paškevičius. Profesorius laidoje pasakojo naujienas, o Gustavas – senienas (legendas apie tai, kas buvo seniai, ir dėl ko taip yra).

Prie laidos buvo prisijungusi ir Donalda Meiželytė. Bet vėliau ekrane iš trijulės liko tik jaunatviškas ir kiek naivus specialusis korespondentas Gustavas, kuriam vardą A. Rakauskas nusižiūrėjo iš seno animacinio filmo suaugusiems, o laidą pavadino „Gustavo enciklopedija“.

„Pirma laida buvo parodyta 1999-ųjų spalio 2 dieną. Iš pradžių laidą rodė kas dvi savaites. Bet metai po metų ir taip įklimpau, kaip musė į gintarą ar į barščius“, – portalui LRT.lt sako A. Rakauskas.

– Lietuvoje Gustavais pavadinti yra mažiau nei 100 žmonių, 1994–1996 metais tokio vardo negavo nė vienas naujagimis. Bet pikas buvo 2005-aisiais, kai 8 berniukai tapo Gustavais.

– Manau, kad tai susiję su laida. Vienas vaikas, kuriam dabar apie 18 metų, man yra sakęs, kad jam tėvai tokį vardą davė, nes jiems laida patiko. Jis priėjo prie manęs per vieną ekskursiją, pasakė, kad norėtų kartu nusifotografuoti, nes jo vardas Gustavas.

– 2005-aisiais sakėte, kad nuo seno laidos vaikams buvo neprestižinės, bet vėliau jūsų laida buvo pripažinta kaip geriausia laida vaikams konkurse „Pragiedruliai“, gavote ir Gailių klano premiją, Šypsenos ordiną, kurį suaugusiesiems skiria vaikai, net Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino medalį iš prezidentės. Kas pasikeitė?

– Taip sakiau 2005-aisiais, o apdovanojimai prasidėjo vėliau. Vaikiškos laidos iš tiesų specifinės. Komerciniai kanalai juk jų visai atsisakė, nes ten draudžiama reklama.

2015 metais dar esu gavęs Kultūros ministerijos garbės ženklelį „Nešk savo šviesą ir tikėk“. Turiu viltį, kad nešu kažkokią šviesą, bandau ugdyti skonį. Tikiu, kad žmonės bus lankstesni užaugę. Bet reikia laviruoti tarp viso to ir programos populiarumo. Žmonėms įdomiausia tai, kas matyti pro rakto skylutę, bet reikia rasti aukso vidurį.

Be to, mano potenciali auditorija traukiasi. Mano žiūrovai yra nuo 5–6 metų amžiaus iki 3–4 klasės. Penktokams ar šeštokams jau atrodo, kad laida skirta mažiams.

Pernai gimė gerokai mažiau vaikų negu prieš dešimt metų. Be to, vaikai labai skirtingi, vieni dalykai juos domina, kiti ne.

Pirmoji „Gustavo enciklopedija“. Iš kur atkeliauja debesys ir kodėl traukiniai nenukrenta nuo bėgių?

– Kokią savo vaikystės televizijos laidą labiausiai prisimenate?

– Prisimenu tetą Betą. Kaip pirmas personažas televizijoje atsirado profesorius Knyslys, o teta Beta – tikras žmogus, ji nieko nevaidino ir buvo savimi – gera, patraukli, buvo malonu jos klausytis. Traukė ir animacija.

– Jūsų sūnui jau 27-eri. Kaip jam patiko tėčio laidos?

– Jis nelabai žiūrėdavo laidų, bet aš jo ir neverčiau. Jis labiau pelėdžiukas, miegodavo ilgai, aš jo nekeldavau. O kažkur kitur laidos pažiūrėti taip, kaip dabar, nebuvo galima – žiūri tiesiogiai per televizorių, ir viskas. Kartais įrašydavau į juostą, parodydavau.

– Kiekvieną savaitgalį vaikai leipsta juokais, matydami, kaip ragaudamas pagamintą maistą krentate nuo kėdės, ir jiems niekada neatsibosta. Kaip atsirado šis epizodas?

– Tai laidos razina, papuošimas, jis tapo labai svarbus. Buvo toks Arkadijus Raikinas, talentas, estrados atlikėjas, aktorius. Viename epizode apie deficitą jis vaidino gruziną, kuris skrido lėktuvu. Jam patiekė kažkokių retų gardėsių – bandelių su ikrais, vaisių. Skanaudamas jis labai vaizdžiai ir garsiai mėgavosi. Iš to ir atsirado toks sumanymas, hiperbolizuotas etiudėlis, kad jei taip skanausi, gali galva apsisukti ir nukrisi nuo kėdės.

Vėliau vienas kitas menininkas papurkštavo, ar man neatsibodo, gal reikėtų baigti. Pamėginau, bet iš manęs to epizodo buvo pradėta reikalauti. Buvo siunčiami laiškai, net buvo pareiškimų, kad gal visai tos laidos nebereikia, jeigu nebėra kritimo nuo kėdės.

Buvo net toks atvejis, apie jį sužinojau vėliau. Pasirodo, vienas vaikas, kuris gal laidą žiūrėjo vien dėl to kritimo nuo kėdės, vieną dieną sukvietė visus prie ekrano. Gal tuo metu svečių buvo. Liepė visiems žiūrėti. Ir staiga aš laidoje pasakiau, kad man susitvarkė „vestibiuliarinis aparatas“ ir aš nuo kėdės nebekrisiu.

Man smulkiai papasakojo, kokia buvo vaiko reakcija. Jis sustingo, nuleido rankas, galvą, pasipylė ašaros. Vaikas nuėjo į kitą kambarį, užsidarė ir labai liūdėjo. Man buvo perduota, kad daugiau tokių dalykų nedaryčiau, nes tėvai skųsis.

Audrius Rakauskas-Gustavas švenčia gimtadienį: krūva jo kritimų vienoje vietoje!

– Kaip pats aiškinate šio epizodo populiarumą?

– Nežinau. Aš kuriu dalykus vadovaudamasis intuicija. Tai buvo juokinga man pačiam ir kolegoms, kurie filmavo. Ši vieta tapo razina, kuri patraukia, nors laida juk pažintinė, šviečiamoji. O tas epizodas juk pabaigoje, tad gal kažkas pasižiūrės laidą dėl jo, bet pamatys ir kitų dalykų.

Žinau, kad daug kam nuoširdžiai patinka ir kiti dalykai. Tą aš pastebėjau susitikimuose, per ekskursijas, kai vaikai ateina į LRT. Vieni vaikai domisi tik tuo kritimu. Kiti klausinėja dalykų, kurie jiems laidoje buvo ne iki galo aiškūs, tikslinasi. Kartais aš jau būnu pamiršęs, nes būna, kad vaikui 8-eri, o jis klausinėja apie tai, kas buvo prieš trejus metus.

– Ar sunku ekspromtu atsakinėti į vaikų klausimus?

– Man nesunku. Aš viską sakau aiškiai, tiesiai, nevyniodamas į vatą, taip, kad aš pats suprasčiau.

– Gal tenka atsakinėti ir į tėvelių priekaištus? Juk laidoje profesorius Kalėdauskas neigė Kalėdas, buvo Žmogėdrų šeimynėlė.

– Visko yra buvę. Vienoje laidoje pasakojau apie Žemės struktūrą, sandarą, tai, kad ji nebus amžina, kad jai liko apie 5 mlrd. metų, tada ji išsiplės ir sudegs. Visa informacija pagrįsta mokslu. Bet buvo vaikas, kuris išgirdo tik tai, kad žemė sudegs. Jam kilo panika, tėvai kvietė greitąją. Aš to konkrečiai nemačiau, bet viskas man buvo perduota per tuometinį LRT generalinį direktorių.

Kitą kartą buvo epizodas apie majų kalendorių, pagal kurį 2012 metais turėjo būti pasaulio pabaiga. Vėl to paties vaiko tėvai skundėsi. Bet gal tokiu atveju problema yra to vaiko ir jo tėvų santykiuose?

Taip, Kalėdauskas neigia, bet jis yra toks žmogus, jis toks profesorius. Reikia turėti humoro jausmą.

Sykį sutikau renginyje 7–8 metų vaiką, jis iš pradžių papasakojo, kokius būrelius lanko, ko mokosi. Tada pasakė, kad mama jam sakė, jog aš nesąmones dainuoju, kad avelės nugraužė vilkui ausis, nes taip nebūna.

Paaiškinau vaikui, kad kai kas yra fantazija. Gaila, kad mama riboja vaiko fantaziją, viską mato tik juodą arba baltą. Tame epizode perkeltine prasme norėjau pasakyti, kad gražus, mandagus žmogus gali būti paskutinis niekšas.

– Ko trūksta šiuolaikiniams vaikams?

– Tėvai užsiėmę, neturi laiko vaikams. O kartais būrelių būna per daug. Gal kartais reikia, kad vaikai daugiau bendrautų. Aš nesu prieš naujausias technologijas, bet jos turi padėti mums kurti, o ne priversti tiesiog įnikti į ekraną. Panirę į technologijas vaikai tarpusavyje mažiau bendrauja, tada nebežino, kad kažką reikia toleruoti, su kažkuo dalintis, kažką priimti, kažkam atleisti. Gyventi reikės kartu, net jei pasakysi, kad visi žmonės niekšai.

Naudinga ir pažinti gamtą, matyti, kaip lapas skleidžiasi, vabalas ropoja, gegutė kukuoja. Gal tada atsiras įvairesnių minčių.

Užsidarymas savo erdvėje yra labai pavojingas. Technologijos yra didelė pagalba, bet reikia nepamiršti, kad mes turime ir kažką kurti, tobulinti, panaudodami turimas priemones.

– Kokia buvo jūsų vaikystė?

– Mėgau būti lauke, bendrauti su draugais kieme. Eidavome gaudyti kilbukų, augindavome katinus, gamindavomės riedučius, važinėdavomės dviračiais. Pilnas kiemas būdavo vaikų. Gyvenau penkiaaukštyje name Antakalnyje. Dabar vaikų kiemuose nebėra.

Šiuo metu gyvenu sodyboje. Man labai svarbu stebėti gamtą, ji man labai reikalinga.

Mano tėtis buvo biologas, vyriausias brolis Rimantas irgi biologas, gamtininkas. O aš esu vėlyvas trečias vaikas.

– Karikatūras piešti pradėjote paauglystėje, dabar jūsų kūrybą mato žiūrovai. Studijavote žurnalistiką, o jūsų kuriamas personažas Gustavas yra specialusis korespondentas. Kariuomenėje gavote virėjo diplomą, o kiekvienoje laidoje vis kažką gaminate. Laisvalaikiu jums patinka žiūrėti dokumentiką, tad kuriate pažintinę šviečiamąją laidą. Atrodo, kad esate visiškai savo vietoje?

– Dabar galiu pasakyti, kad taip. Praėjo 20 metų ir man nėra dėl ko gailėtis. Išnaudojau tai, ką turėjau, mokėjau ir galėjau. Žinau savo silpnąsias puses, bet reikėjo laiko, kad jas suprasčiau.

Piešiau nuo vaikystės. Gal būčiau ėjęs į Čiurlionio menų mokyklą, bet tuo metu jau dainavau „Ažuoliuko“ chore, tėvai sakė, kad bus per daug visko. Nors aš jau tada supratau, kad muzikanto iš manęs nebus. Gaila, kad tėvai nesuprato.

Jie buvo įsitikinę, kad viską galima pasiekti darbu. Bet darbu visko negali pasiekti, gali tik kuprą užsiauginti. Pirmiausia žmogus turi atrasti, kur jam geriausiai sekasi, ir ten savo gebėjimus vystyti – dirbti, įgyti patirties.

Paieškos rezultatai

20180218

Įkelk naujieną

Nuotraukos
Nuotraukos
Kelkite nuotraukas tiesiai iš kompiuterio arba spauskite pridėti nuotrauką/as
Nuorodos į audiovizualinę informaciją
Autorius