Prieš šimtą metų žmonėms nereikėjo atliekų konteinerių. Visos atliekos buvo organinės kilmės, taigi galėjo natūraliai suirti ir būdavo išnešamos į mišką. Šiandien tokį elgesį žurnalistė, LRT laidų vedėja Edita Mildažytė kildina iš dar gajaus valstietiško mentaliteto.
Po šimto metų į mišką nešami, tiesiog kiemuose ar prie konteinerių suverčiami nebereikalingi televizoriai, sugedę elektriniai virduliai, mikrobangų krosnelės, šaldytuvai, skalbimo mašinos. Opozicija tokiam elgesiui galėtų būti bibliotekos, šiemet kartu su Elektronikos platintojų asociacija (EPA) jau penktus metus iš eilės kviečiančios saugiai atsisveikinti su elektronikos atliekomis, rašoma pranešime žiniasklaidai.
Šiukšlinti, vadinasi, „grąžinti gamtai“?
„Pats baisiausias dalykas, kai einu savo kaimo mišku ir matau, kaip mano kaimynų sklypuose yra išmesti televizoriai, šaldytuvai, įvairios viryklės – viskas suversta į krūvas jiems priklausančioje miško dalyje. Manau, kad čia yra panašus fenomenas, kaip kad Indijoje.
Pagal budizmo filosofiją viskas, kas ateina iš gamtos, jai yra ir sugrąžinama. Kadangi anksčiau nebuvo plastiko pakuočių, o tik bananų lapai, pačiu blogiausiu atveju – laikraščiai, kai nebuvo neyrančių šiukšlių, tai iš tikrųjų, matyt, karvės arba ožkos suėsdavo, o dabar žmonės, matyt, kartoja savo tėvu elgesį, todėl Indija skęsta plastike iki ausų“, – svarsto E. Mildažytė.
Ji spėja, kad Lietuvoje galbūt irgi veikia pasenę socialiniai modeliai. Lietuviai iš valstietiško savo požiūrio taško į upę ar mišką nežiūrėjo kaip į rekreacijos daiktą, kaip į estetinę gamtos dovaną, bet vertino tai kaip ūkinį buitinį objektą, todėl atsikratydavo ten savo „nepiktų“ šiukšlių.
„Tik pastarosios dvi kartos pradėjo į upę žiūrėti kaip į rekreacijos, o ne vien tik kaip žvejybos vietą ar transporto priemonę. Pokyčiai įvyko labai dideliu greičiu. Anksčiau pirkdavau dantų miltelius, jie buvo supakuoti į popierinę dėžutę, kurią galėjai sudeginti arba atiduoti į makulatūrą.
Anais laikais mes rinkdavome ir priduodavome makulatūrą, pieno buteliai buvo gražinami atgal į taros supirkimo punktus, sultys buvo stiklainiuose, kurios vėliau naudodavo kompotams, o silkę iki plastiko atsiradimo pakuodavo į popierines tūtas“, – prisimena dar neseną, tačiau jauniausiai šalies gyventojų kartai jau nebežinomą patirtį televizijos laidų vedėja.
Už efektyvų apsišvarinimą – knygos
Jau penkti metai iš eilės vykdomo projekto „Atsakingas skaitytojas“ metu šalies bibliotekos kviečia skaitytojus saugiai apsivalyti nuo elektronikos atliekų.
Bibliotekininkai kviečia nešti į biblioteką panaudotas baterijas ir smulkiąją elektroniką bei registruotis, kad stambioji elektronika – seni šaldytuvai, elektrinės viryklės, televizoriai ir kita – būtų saugiai išvežti nemokamai.
Daugiausia tokių atliekų per du konkurso etapus surinkusios keturios šalies bibliotekos bus apdovanotos.
E. Mildažytė prisipažįsta, kad visą gyvenimą daug naudojosi bibliotekų paslaugomis. Jai taip pat labai patinka, kad dabar biblioteka yra visai kas kita, nei buvo anksčiau.
„Galbūt bibliotekos paskatins pakeisti tą seną požiūrį. Bibliotekos šiandien yra kultūros centrai, kartu bendruomenės susirinkimo vietos. Kaimo vietovėse, miesteliuose tai yra kultūros židiniai. Visai neseniai buvau Marijampolės Petro Kriaučiūno bibliotekos atidaryme – puikiausia biblioteka, puikiausios erdvės, labai moderniai įrengtos vietos paskaitoms ir kitai veiklai.
Miela leisti laiką ten. Esu dariusi filmą „Aš esu biblioteka“, jis buvo skirtas bibliotekų metams, todėl esu apvažiavusi labai daug bibliotekų. Jų tikrai yra labai įvairių ir kai kurios jų yra tarsi miestų veidai“, – sako E. Mildažytė.
Vertybių ieškokime ne „Feisbuke“, o bibliotekose
Pasak televizijos laidų vedėjos, socialiniai tinklai atskleidė mūsų didžiausią žaizdą – narciziškumą ir nepasitikėjimą savimi. Tuo tarpu bibliotekininkai, muziejininkai, mokytojai dar yra likę tarytum koordinačių sistema, pagal kurią visuomenė gali susiorientuoti, kur judame.
„Bibliotekos nėra tiek labai paliestos to skubėjimo, tempo, bibliotekos remiasi praeitimi, jos pamokomis ir vertybėmis – turi stuburą.
Tik problema, kad mes į kultūros darbuotojus kreipiame mažai dėmesio, nes vartotojiškumas yra toks didelis, kad daugelis veržiasi prie materialių dalykų ir mušasi per krautuvės atidarymą, o nesimuša, kai gali pasižiūrėti nuostabių vertybių“, – apgailestauja televizijos laidų vedėja.
Elektronikos kasdienybėje įsigalėjimą ir perteklinį vartojimą ji sieja su gyvenimo tempo pagreitėjimu, griaunančiu gyvenimo harmoniją.
„Žinoma, elektronika naudojuosi, nes nėra kitos išeities, bet suku galvą, kaip galėčiau tą vartojimą mažinti. Netgi svarstau galimybę sugrįžti prie laidinio telefono – galimybę sulėtinti gyvenimą. Juk tą patį gali rasti kitomis priemonėmis ir nebūtinai dalyvauti bendrame lauke.
Kai pagalvoju, kas liks po mūsų mirties? Krūva niekam nereikalingų elektronikos šiukšlių. Nebevertiname genialių tapytojų, nebesižavime jų kūriniais, mums nereikia, kad vaikai augtų apsupti tapybos darbų, knygų, nes viskas telpa į vieną dėžutę“, – aiškina E. Mildažytė, sėkmingai išvengianti dalyvavimo socialiniuose tinkluose ir jų nepasigendanti.
