Veidai

2019.05.29 21:38

Monika Pundziūtė-Monique: net didžiausi talentai, neįdėję pastangų, lieka vidutinybės

Lietuvos popmuzikos princese vadinama Monika Pundziūtė-Monique kadaise kentė patyčias ir turėdavo savaitę pragyventi su 20 eurų kišenėje. Dabar ji gyvena taip, kaip visada svajojo – naktinėja ir miega, kiek nori, o rūpesčius atideda toms dienoms, kai bus geresnė nuotaika. Tačiau apie pasiekimus ji negalvoja – jei galvotų, viskas imtų kristi iš rankų, teigia ji.

Nedideliame Širvintų miestelyje gyvenusi M. Pundziūtė pati susirado muzikos mokyklą ir pareiškė mamai, kad dabar ši turės mokėti už mokslus. Dabar ji – viena žinomiausių Lietuvos popmuzikos atlikėjų Monique. Merginos istoriją galima drąsiai pavadinti Pelenės pasaka, tačiau ši Pelenė už savo sėkmę neturi dėkoti princui – ant balto žirgo ji užšoko pati. Ir tikslas jos buvo ne sėkmingai ištekėti, o tiesiog dainuoti.

„Esu dėkinga už tai, ką turiu. Noriu dirbti – man tai pats svarbiausias dalykas. Mėgaujuosi koncertais, susitikimais su žmonėmis, kai jie dainuoja mano dainas, – man tai patys gražiausi dalykai“, – teigia ji.

Scenoje muzikantė atiduoda visą savo širdį, tačiau gyvenime ji – tarsi visai kita mergina: gana uždara, labiau mėgstanti klausytis, nei kalbėti pati, visiškai nesiekianti dėmesio. Psichologija – vienas iš M. Pundziūtės pomėgių, tad į viską, kas vyksta aplinkui, taip pat ir į savo poelgius, ji stengiasi pažvelgti giliau.

„Visą laiką buvau dvejopa: esu tiek pat intravertė, kiek ir ekstravertė. Manau, jei moki tai išnaudoti, ši savybė gali tapti stiprybe. Švarus dainavimas, mokėjimas išspiegti aukštą natą ar sudainuoti žemai – ne dėl to žmonės klausosi dainininko. Jie klausosi, nes jis turi ką pasakyti“, – įsitikinusi atlikėja.

Žodžiai, kad vos 21 metų žmogus gali su klausytojais dalytis asmenine patirtimi, gali skambėti keistai. Tačiau Monique tikrai turi ką papasakoti. Kaip ir tikroje Pelenės istorijoje, jai teko išgyventi itin nemalonių akimirkų, kurių šešėlis lydi iki šiol.

„Man labai skaudu prisiminti tuos dalykus, nepatogu apie juos kalbėti. Vieną dieną atėjau į mokyklą ir sužinojau, kad nuspręsta su manimi nekalbėti. Tiesiog taip buvo įsakyta visai mokyklai. Nuo to viskas ir prasidėjo. Jeigu su manimi šnekėdavosi, tai tikrai ne apie smagius dalykus ir ne smagiomis temomis“, – pasakoja ji.

Sunku patikėti, tačiau tokį bendramokslių elgesį lėmė pasirinktas merginos muzikos stilius: „Muzika mano gyvenime atsirado su pirmuoju Celine Dion albumu, kurį gavau dovanų iš dėdės. Nepamenu, kiek man buvo metų, bet kai įsijungiau, daina „I‘m alive“ mane užbūrė. Paimdavau šukas, atsistodavau prieš veidrodį ir įsivaizduodavau, kad esu scenoje.“

Turbūt jau tada ji pirmą kartą suprato, kad jos vieta ant scenos. M. Pundziūtė kurį laiką buvo susižavėjusi smuiku, tačiau galiausiai nusprendė groti fortepijonu. Ir nors baigiant mokyklą artimieji mėgino merginą paprotinti rinktis „normalią“ specialybę, ji buvo apsisprendusi, kad ateities planas A – muzika, o plano B M. Pundziūtė net neturėjo.

„Pirmą kartą ant scenos užlipau mokykloje, būdama dvylikos metų, ir supratau, kad tai tikrieji mano namai, kur visada norėsiu grįžti. Apėmęs jausmas dovanojo man gyvenimo prasmę“, – teigia ji.

Būtent svajonės apie dainavimą merginą gelbėjo ir pačiu sunkiausiu gyvenimo laikotarpiu. Žinojimas, kad grįžusi namo galės groti ir kurti dainas, padėdavo ištverti patyčių kupinas valandas mokykloje.

„Tai užaugino storą odą, išmokė suprasti, atsirinkti, kas yra kas. Kai atėjo metas pasirinkti – likti Širvintose ir tikėtis, kad turėsiu draugų, ar visiškai vienai išvažiuoti į Vilnių ir nerti į kažką naujo, net nedvejojau. Vilnius tuo metu man atrodė kaip mažasis Niujorkas. Pasirinkau naują puslapį ir tuo beprotiškai džiaugiuosi“, – mintimis dalijasi pašnekovė.

Iš gyvenimo pašalino „neteisingus“ žmones

Naujas 15-metės merginos gyvenimas prasidėjo įstojus į Vilniaus Tallat-Kelpšos konservatoriją. Ten ji atrado būrį draugų, kurie ne tik nesityčiojo iš jos muzikavimo, bet ir buvo pasirengę kartu džiaugtis naujai atrastais studentiško gyvenimo malonumais. Viskas buvo taip smagu, kad ji nė nepajuto, jog ėmė krypti iš kelio, apie kurį svajojo nuo mažens.

„Eiti tiesiai pasirinktu keliu labai sunku – yra daug šunkelių, kuriais eidamas gali paklysti. Su laisve, kurią staiga gauni, gali daryti ką nori, nes niekas nebekontroliuoja. Nesakau, kad tai patirti blogai – kiekviena patirtis ko nors išmoko, pavyzdžiui, saiko. Bet paslysti labai lengva“, – kalba žinoma dainininkė.

Apie tai, kad dukra ėmė klysti iš kelio, pasakė mama. Greitai M. Pundziūtė tai suprato ir pati – į teisingą kelią ji grįžo iš gyvenimo pašalinusi, kaip pati sako, „neteisingus“ žmones. Tie laikai merginai padovanojo geriausią draugę, su kuria ji nesiskiria iki šiol. Dar išmokė daug ir sunkiai dirbti, nes net didžiausi talentai, neįdėję pastangų, lieka vidutinybės, tikina ji.

To darbo vaisiai pradžiugino jau po kelerių metų, kai, būdama vos 18-os, tapo televizijos muzikinio talentų šou nugalėtoja. Kasmet televizijos projektus laimi 2–3 talentingi jaunuoliai, tačiau jau po metų daugumos jų niekas nebeprisimena.

„Laimėjus projektą man kilo daug klaustukų. Bet vieną rytą pagalvojau: tai negali būti pabaiga. Žiūrėjau į lubas ir kalbėjausi su savimi. Supratau, kad turi kažkas nutikti. Buvau didžiulėje nežinioje, bet tikėjau, kad mintys materializuojasi“, – prisimena pašnekovė.

Neilgai trukus ji susipažino su dabartine savo komanda, su kuria pasiektas rezultatas – išties įspūdingas. Jos dainos tampa hitais, kitą televizijos sezoną ji bus vieno muzikinio šou mokytoja, praėjusiais metais – ir geriausios Lietuvos metų atlikėjos titulas. Tačiau Monique pasiekimų nesureikšmina.

„Jeigu apie tai imčiau galvoti, viskas iškristų iš rankų. Todėl renkuosi apie tai negalvoti. Kiekvieną kartą, kai išgirstu, kaip žmonės garsiai dainuoja mano dainas, jaučiu, kaip viduje praturtėju, mano siela užauga, širdis plečiasi ir motyvacija bei veržlumas didėja. Man tai svarbiausias dalykas. Kol tai turiu, man neįdomus nei statusas, nei vardas, nei tai, ką apie mane mano ar kalba“, – teigia ji.

Vis dėlto statusas reiškia ne tik pagarbą, bet ir geresnes sutartis su koncertų organizatoriais ir didesnius honorarus. Ne vienam nemažos honorarų sumos susuktų galvą, tačiau Monique į pinigus žiūri blaiviai ir racionaliai. To ji išmoko kartu su pirmosiomis savarankiškumo pamokomis – gyvendama viena Vilniuje ji savaitei turėdavo vos 20 eurų, už kuriuos turėdavo ir pavalgyti, ir pasilinksminti, ir dar nusipirkti bilietą į namus, tačiau ji tai vadina nuostabia patirtimi.

Džiaugiasi galėdama nežiūrėti į prekių kainas

Monique atskleidžia, kad nuo kiekvienos uždirbtos sumos tam tikrą procentą atsideda į atskirą sąskaitą – baltai dienai, kaip mėgsta pajuokauti dainininkės mama. Svarbiausia – netapti pinigų vergu, jie turi tarnauti žmogui ir suteikti komfortą, kuris nėra gyvybiškai reikalingas, tačiau gana svarbus, įsitikinusi mergina.

„Vaikystėje negalėjau pasigirti turtingais tėvais ar tuo, kad buvau lepinama ir galėjau gauti ko tik panorėjusi. Atsimenu, turėjau du tikslus: pirmasis – nuo 18-os išlaikyti save. Tą pavyko padaryti. Antrasis – norėjau kuo rečiau galvoti apie tai, koks skaičius parašytas ant etiketės. Vaikystėje atrodydavo, kad dėl to, jog žiūriu į kainas, esu prastesnė. Laikui bėgant supratau, kad taip nėra. Žiūrėjimas į kainas reiškia, kad žmogus suvokia, kaip valdyti pinigus. Vis dėlto smagiausia, kai gali sau leisti nežiūrėti į kainas“, – mintimis dalijasi M. Pundziūtė.

Tačiau Monique kalba apie paprastą maisto prekių parduotuvę ar nedidelius pirkinius – prieš pirkdama brangius dalykus ji gerai pagalvoja ir apsvarsto visus „už“ ir „prieš“.

„Dažnai būna, kad einant su prekių krepšeliu kas nors paprašo nusifotografuoti. Bet man labai smagu. Visą laiką to norėjau, maniau, kad tai bus smagu – taip ir yra. Manęs tai absoliučiai nevargina. Be abejo, būna akimirkų, kai laikas tam netinkamas. Tačiau jeigu turiu galią suteikti džiaugsmo – kodėl ne? Kodėl ta galia nepasinaudoti? Man tai žavu“, – teigia atlikėja.

Dabar Monique gyvena būtent taip, kaip visada svajojo – gali miegoti iki vidurdienio, naktinėti iki paryčių ir atidėti rūpesčius toms dienoms, kai nuotaika bus geresnė ar užplūs įkvėpimas.

„Smagu, kad esu savo laiko šeimininkė. Galėčiau atsikelti 12 valandą ir praleisti pusę dienos nieko nespėdama arba atsikelti anksti ir pasidaryti trigubai daugiau darbų, kurie neturi konkrečios atlikimo datos. Niekas su botagu negainioja. Kai padarysi, tada ir turėsi. O kada nori turėti – tavo reikalas“, – kalba ji.

Tačiau muzikantė netinginiauja – kasdien repetuoja garso įrašų ir šokių studijoje, lavina vokalą, groja fortepijonu ir kuria dainas. Visa tai reikalauja disciplinos ir užsispyrimo, tad laiko ir jėgų švęsti kiekvieną pasirodymą tikrai nelieka.

„Būnu nuoširdžiai nustebusi, kai vyresni kolegos pasakoja apie ankstesnius laikus. Neįtikėtina, ką jie patyrė. Dabar viskas kitaip ir aš dėl to džiaugiuosi. Pagundos kabinasi nebe tokiais aštriais nagais. Bet vėl sugrįžtu prie minties apie supančius žmones. Buvo daugybė progų, kai galėjau paslysti. Tačiau man tai neįdomu. Niekada nežinai, kas bus rytoj, bet sąmoningumas padeda“, – teigia ji.

Dar dalyvaudama muzikiniame talentų šou ji užmezgė šiltus santykius su to paties projekto dalyviu Pauliumi, tačiau po pusantrų metų draugystė baigėsi. Monique širdis šiandien laisva ir atlikėja atvirai prisipažįsta: naujo širdies draugo nei nuo žiniasklaidos, nei nuo gerbėjų neslepia.

„Manau, pirma reikia susikurti dvasinį ir materialų pagrindą, kad vėliau nereikėtų ieškoti vyro, kuris galėtų išlaikyti. Reikia tapti moterimi, kurios vyras būtų lygiavertis partneris. Nesijaudinu, kad šiuo metu tokio žmogaus nėra šalia. Mokausi mėgautis savo kompanija ir turiu nuostabių draugų. Nedaug, bet tikrų, ir juos labai myliu“, – pažymi dainininkė.

Širvintose sutikusi tuos, kurie kadaise tyčiojosi, sako nepajutusi nei pykčio, nei nuoskaudos – seniai išmoko iš širdies išmesti blogus jausmus, nes tai gadintų jos pačios gyvenimą. Atlikėja ruošiasi artimiausiems koncertams, tačiau jos svajose – kur kas didesnės salės.

„Siekiu didžiausios scenos. Triukas tas, kad turi įsivaizduoti, kokioje didžiausioje scenoje dainuosi. Tai tik tavo paties vaizduotės reikalas. Aš žinau, kokia bus ta scena, bet nesakysiu – tikiuosi, kad kada nors parodysiu“, – kalba M. Pundziūtė.

Visas pokalbis – laidos įraše.

Parengė Indrė Česnauskaitė.

Moniqué: sunkiausia nenukrypti iš kelio