Veidai

2019.05.29 07:01

Penkias kates auginanti Medeina Čijauskaitė: dainuodavau apie kates tol, kol Liudvikas palūždavo

LRT TELEVIZIJOS laida „Mūsų gyvūnai“, LRT.lt2019.05.29 07:01

„Jeigu išsikraustysime už miesto, nenustebsiu, jei turėsime lamą, ožiukų, žirgų“, – LRT TELEVIZIJOS laidoje „Mūsų gyvūnai“ sako telekomunikacijų verslo ekspertas Liudvikas Andriulis. Savo gyvenimo moterį Medeiną Čijauskaitę jis vadina tikra kačių motina. Tačiau kai myli žmogų, priimi jį su visais jo išprotėjimais, teigia ji.

Tarptautinės komunikacijos specialistės M. Čijauskaitės ir L. Andriulio namuose gyvena penkios katės. M. Čijauskaitė sako, jog dėl kačių yra pamišusi nuo vaikystės.

„Mama turėdavo atplėšti nuo visų kačiukų. Bet tėvai nelabai leido laikyti gyvūnų, esu turėjusi vieną katę ir gana trumpai, nes tėvams nelabai patiko ši idėja“, – pasakoja ji. Tad dabar ji turbūt taip kompensuoja vaikystėje patirtą kačių trūkumą.

L. Andriulis teigia vaikystėje buvęs šunininkas: „Vis dar labai mielai atsimenu Bitę, savo pirmąjį taksą, kuri labai ilgai pas mus gyveno. Taksai man vis dar yra labai mieli šunys.“

Visų penkių kačių vardai – kiek neįprasti. Pasak M. Čijauskaitės, kai dar neturėjo augintinių, jiedu su vyru sakydavo, jog gyvūnui vardą reikia duoti tokį, kuris keltų gerą emociją, pralinksmintų. „Taip ir yra – kai atvežame juos pas veterinarus, kiekvieną kartą būna gera juoko dozė“, – kalba ji.

Šviesiausia Siamo veislės katė vardu Blakė, juoda orientalų veislės katė – Erkė, taškuotas, leopardinio kailio Bengalijos katinas – Kraujas, didelis pūkuotas neveislinis katinas – Enzimas, o cinamono spalvos orientalų veislės katinas vardu Agurkas. Pastarajam vardą sugalvojo pašnekovų septynmetis sūnus Konstantinas, nutaręs, jog žmogiški vardai, tokie kaip, pavyzdžiui, Jonas – tiesiog neįdomūs.

M. Čijauskaitė pasakoja, jog viskas prasidėjo nusipirkus dvi Bengalijos kates. Ilgą laiką augintų tik dviejų katinų gretas papildė vis nauji augintiniai. „Sugalvojome su vaikais dainelę apie tai, kad mums reikia daugiau kačių, ir ją dainuodavome mašinoje, kol Liudvikas galiausiai palūždavo“, – pasakoja tarptautinės komunikacijos specialistė.

L. Andriulis sako, jog, jeigų gyventų vienas, turbūt augintų vieną katiną. Tačiau gyventi su M. Čijauskaite – tai tas pats, kas gyventi su bet kokiu didelį hobį turinčiu žmogumi. „Kažkas su žvejais gyvena. O katinai nėra sunkūs gyvūnai, ir, kai gyveni nuosavame name, jų taip nesijaučia“, – teigia jis.

Kai myli žmogų, priimi jį su visais jo išprotėjimais, sako M. Čijauskaitė, savo gyvenimo vyrui taip pat atleidžianti tam tikrus dalykus. Tačiau, anot jos, kiekvienas šeimos narys myli jų auginamas kates, o orientalų veislės kačių nemylėti tiesiog neįmanoma.

Nesako, jog myli visus katinus vienodai

Vienas katinų – Enzimas – į pašnekovų namus atėjo pats. Ilgai stebėjo kitus katinus pro langą, kol galiausiai nusprendė, kad čia gyvena šauni kompanija, ir pasiliko.

„Atėjo vieną dieną į terasą, atsigulė ir pusantro mėnesio iš ten neišėjo per baisiausius žiemos šalčius, nešeriamas. Aš neįsivaizduoju, kur jis nueidavo paėsti. Kadangi mes savo katinus išleisdavome į lauką palakstyti, jie su Enzimu susidraugavo. Atėjus pavasariui Liudvikas sako: „Šiaip ar taip jis jau čia gyvena.“ Tada jį priėmėme į namus“, – pasakoja pašnekovė.

Nors neveislinis, Enzimas – su charakteriu. Iš pažiūros ramus, tačiau geba ir supykti. Kaip pasakoja kitas pašnekovų sūnus, dvylikametis Aleksandras, Enzimas mėgsta miegoti jo spintoje: „Kai ryte persirenginėju, atidarau stalčių, matau Enzimą – būna keista tyla.“

Ne veltui M. Čijauskaitę L. Andriulis vadina kačių motina – visos katės ją pripažįsta ir garbina. Tačiau, jos manymu, katės visada renkasi garbinti tą, kuris jas šeria: „Jų meilė – pirktinė, bet, be jokios abejonės, jie labiausiai mėgsta mane.“

Vieni bailesni, kiti mažiau bailūs, o Agurkas eina tik pas M. Čijauskaitę, nes visų kitų tiesiog bijo. „Katinai pasirenka savo žmogų“, – įsitikinusi pašnekovė. O L. Andriulis tikina, jog namuose auginamos katės mažiausiai mėgsta būtent jį, tačiau tai – paaiškinama: juk jis vaikšto garsiausiai, juda daugiausiai, yra paties neramiausio charakterio.

„Esu matęs socialiniuose tinkluose žmonių, kurie kartais per daug susitapatina su savo gyvūnais, bet kartu nematau ir nieko blogo. Socialiniai tinklai yra pramoga. Žmonės gali daryti, ką nori“, – kalba verslininkas.

Ir patys kačių augintojai pripažįsta – galbūt augintinių per daug, tačiau dabar pakeisti jau nieko nebegalima. Keturios, atrodė, optimalus skaičius, o kai kam ir tai gali pasirodyti neadekvatu – juk daugumai pakanka vieno augintinio. Ir nors dažniausiai gyvūnų mylėtojai tvirtina, kad visus savo augintinius myli vienodai, M. Čijauskaitė neslepia, kad mieliausios jai – rytų trumpaplaukės katės.

„Orientalai yra labiau šunys negu katės. Mes žinojome, kad negalime laikyti šuns, nes dažnai išvažiuojame ir esame tinginiai juos vedžioti. Bet labai norėjome tokio katino, kuris bendrautų, ateitų, tai ta veislė atrodė tinkamiausia“, – kalba tarptautinės komunikacijos specialistė.

Šios veislės katinus dievina ir poros vaikai – A. Andriulis vadina juos „laimės maišeliais“, nes jie skleidžia geras emocijas ir praskaidrina dieną.

Į sodybą išvežtas katinas pabėgo namo

Net jei buvo labai sunki diena, susipykai su visais aplinkui, žinai, kad gyvenime yra vienas stabilizuojantis dalykas, kuris visada lauks, bus šalia ir nuramins – tai katės, sako M. Čijauskaitė: „Tai – mano meditacija, joga, ramybė.“

Pasak pašnekovų, auginami katinai itin teigiamą įtaką daro ir vaikams, augintiniai – neatsiejama emocinio ir psichologinio vystymosi dalis. Gyvūnai moko empatijos, atsakomybės ir supratimo. Taip pat svarbu mokytis su jais elgtis – M. Čijauskaitė sako, jog iki šiol vaikams tenka priminti, kaip katę galima paimti ir kaip – ne.

„Vaikui labai sunku sustabdyti tą norą pasiimti katę ir ją niurkyti prie veido prisikišus. Tačiau būtent tada daug kalbamės, kad katinui tai yra agresijos ženklas, o mes kates tiktai glostome“, – pažymi ji.

Sūnus A. Andrulis įstikinęs, jog gyvūnai svarbūs tam, kad pradžiugintų vaikus: „Kai bloga diena, kažkas pasišaipė, o tėvų nėra, ateina geras katinukas ir iš karto pradžiugina.“

Visi šeimos nariai žino, kad kates galima lepinti tik joms skirtu ėdalu ir katiniškais skanėstais. „Aš ramiai sau valgau blynus su mėsa, ir jie ateina, ir ima piktai žiūrėti į akis: „Duok man dešros.“ Aš jiems atsakau kitu žvilgsniu – ne“, – teigia A. Andriulis.

Jo tėtis sako esantis nustebęs, kad jų katinai – gana kultūringi ir iš panosės maisto nevagia, nebent tai žuvis – tada gali ją rasti nutemptą už uodegos į kitą kambarį. Kai tiek katinų, nenuostabu, kad ir trapesni daiktai padėti taip, kad judrūs gyvūnai jų nepasiektų. Bet kai kurių kasdien naudojamų darbo priemonių juk nepaslėpsi.

„Yra toks posakis, kad jeigu Žemė būtų plokščia, katinai viską nuo jos numestų. Tai daugiausiai išdaigų būna su skrendančiais nuo stalo telefonais“, – pasakoja L. Andriulis.

Jo verslas susijęs su kelionėmis, šeima kartais vyksta ilsėtis svetur, o katės dažniausiai lieka namuose. Tad prašyti pagalbos tenka ir tėvų, ir uošvių, ir draugų, ir namų tvarkytojos.

„Į sodybą kartais pasiimame orientalus dėl to, kad jie labiausiai prisirišę prie žmogaus. Vieną kartą į sodybą buvome nusivežę bengalą, jis pabėgo ir ėjo namo, nuėjo 17 kilometrų. Tada prisiglaudė pas žmones, kurie mums paskambino. Tuos 17 kilometrų jis ėjo du mėnesius“, – sako L. Andriulis.

Jis mano, kad su laiku jų namuose gyvūnų tik daugės: „Jeigu išsikraustysime už miesto, nenustebsiu, jei ir lamą kokią turėsime, ir ožiukų, ir žirgų, ir ko tiktai ten nebus. Nereikia manęs labai įkalbinėti. Aš žinau, su kuo gyvenu, o laiminga žmona – laimingas gyvenimas.“

Plačiau – laidos įraše (nuo 12.36 min.).

Parengė Indrė Česnauskaitė.

Mūsų gyvūnai. Tropinių drugelių paroda