Veidai

2019.05.28 07:18

Itin savarankišką šunį auginanti Liepa Norkevičienė: kviečiame kartu miegoti, bet jis neina

LRT TELEVIZIJOS laida „Mūsų gyvūnai“, LRT.lt2019.05.28 07:18

Dainininkei, LRT TELEVIZIJOS laidos „Klauskite daktaro“ vedėjai Liepai Norkevičienei labai patinka gyvūnai, ypač šunys. Kartu su vyru apsisprendusi auginti keturkojį, L. Norkevičienė rinkosi iš kelių veislių. Nors arčiausiai širdies buvo špicas, galiausiai poros namuose apsigyveno retos šikoku veislės šunelis, vardu Riku.

Šikoku dar yra vadinami koči-ken, mikawa inu, japonų vilkšuniais. Tai – primityvioji vietinė Japonijos šunų veislė iš Šikoku salos. Mažesni už akitas inu ir didesni už šibas inu, tokie šunys buvo veisiami daugiausia elnių ir šernų medžioklei kalnuotose vietovėse.

Apsisprendusi dėl šuns, Liepa uoliai pradėjo ieškoti šikoku veislyno. Prieš kelerius metus nei Lietuvoje, nei Latvijoje tokio rasti nepavyko, tad susisiekė su veisėjais Olandijoje. Nors buvo nusiteikusi šuniuko laukti net metus, Liepa nudžiugo, kai visai netrukus galėjo įsigyti išsvajotąjį augintinį. Į naujus namus Riku keliavo lėktuvu.

„Dabar, kai prisimenu, atrodom tokie keistuoliai. Nuskridome, tą šuniuką pasiėmėme, vežėmės į viešbutį, tada skraidinome mažoje rankinėje. Mums daugiau buvo streso negu tam šuniui, nes man buvo labai gaila. Tik įleidome į namus ir supratome, kad čia bus su charakteriu, labai energingas šuo“, – apie pažintį su Riku LRT TELEVIZIJOS laidoje „Mūsų gyvūnai“ pasakojo Liepa.

Šikoku šunys yra tvirti ir pakankamai judrūs, kad galėtų lakstyti kalnuotose vietovėse, kur jie nuo seno buvo veisiami. Tokie šunys yra puikūs draugai žmonėms, gyvenantiems gamtoje. Dažniausiai jie puikiai atsimena takus, kuriais bent kartą ėjo. Kaip ir dauguma primityviųjų veislių, šikoku labai savarankiški.

„Jam žmogaus reikia tiek, kiek jis nori. O jis nori būti vienas ir yra medžiotojas. Lauke jis reikalus savo tvarko, kažką seka, gaudo. Mums yra ir kelis triušius sugavęs, sumedžiojęs, turi tokio laukinio elgesio. Jis nėra tas naminis, mielas, ant sofos gulintis šunelis“, – apie augintinio charakterį pasakojo Liepa.

Šikoku, kuriuos nuo seno labai vertino japonų medžiotojai, mokydavo medžioklei dviem būdais – vienus šunis pripratindavo tik aploti žvėrį ir neleisti jam pabėgti, kiti šunys būdavo išmokomi persekiojant žvėrį jam kąsti.

Populiaresnis ir saugesnis šunims – pirmasis būdas.  Liepa sako, kad jos keturkojo augintinio lojimas toks skardus, kad svečiai net išsigąsta.

Tokius ypatingo charakterio šunis dresuoti tikrai nelengva. Tik nuo pat mažens skiriant labai daug dėmesio galima išsiugdyti gan klusnų ir bent kiek komandomis valdomą šunį.

Nors Riku išmokytas pakviestas atbėgti, bet apskritai tokius šunis patariama leisti laisvai lakstyti tik saugiai aptvertoje teritorijoje, kitaip galite neprisikviesti. Kartą pabėgęs buvo ir Riku. Liepa su vyru buvo išvykusi ir šunį palikusi pas tėvus. Kažkas atidarė kiemo vartelius, keturkojis netrukus pro juos ir paspruko.

„Parskridome kaip tik tą naktį, tai ieškojome. Ir tada, kai suradome, jis buvo labai meilus ir miegojo netgi tarp mūsų  lovoje, nors šiaip nemiega.  Mes norėtume, kad jis miegotų, kviečiame, bet jis – ne, miega sau atskirai nuėjęs, kitame aukšte. Jie tokie kaip katinai. Aš vienas ir man vienam yra gerai“,  – kalbėjo Liepa.

Vis dėlto, Liepa su vyru stengiasi visur šunį vežtis kartu, net atostogauti. Praėjusiais metais šeima su augintiniu keliavo į Ispaniją.

Išsamiau – laidos įraše (nuo 01.07 min.):

Mūsų gyvūnai. Šikoku – kokie jie?