Veidai

2019.05.27 20:33

Kolekcija. LRT RADIJO žinių vedėja Odeta Vasiliauskaitė renka operas: į spektaklį Vienoje bilietus pirko prieš metus

Gintarė Micevičiūtė, LRT.lt2019.05.27 20:33

Pažintis su klasikine muzika LRT RADIJO žinių vedėjai Odetai Vasiliauskaitei prasidėjo visai ne teatre – pirmą labai patikusią melodiją ji išgirdo suskambus mobiliajam telefonui. Dabar ji šį žanrą taip pamilusi, kad paklausyti mėgstamų operų keliauja net į tolimiausius kraštus, o bilietus įsigyja ir prieš metus.

„Nuo mažens labai mėgau klasikinę muziką, nors šeimoje niekas jos ir neklausė. Pirmiausiai išgirdau melodiją per mobilųjį telefoną – seną „Nokia“, kuris dar turėjo neintegruotą anteną. Paklausiau mamos pavadinimo. Tai buvo Mozarto 40-oji simfonija ir man labai patiko“, – prisimena O. Vasiliauskaitė.

Būdama dešimtokė ji nusipirko pirmą klasikinės muzikos kompaktinę plokštelę – irgi W. A. Mozarto. Viešėdama pas draugę išgirdo skambant Andrea Bocelli. Nors, kaip pati sako, jis yra popklasikos atstovas, o ne operos dainininkas, su juo ir atėjo didžioji jos meilė operai.

Pradėjusi Vilniaus universitete studijuoti žurnalistiką, ji vis dažniau išsiruošdavo į operą ar baletą, pradėjo dainuoti merginų chore „Virgo“, vadovaujamame Rasos Gelgotienės, o galiausiai pasiryžo net studijuoti operinį dainavimą pas Ireną Milkevičiūtę Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. O kol čia studijavo, galėjo nemokamai eiti į visus Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro spektaklius.

„Ten nusėdėjau visus laiptus, žinau kiekvieną kampą. Eidavau kone kasdien kaip į darbą. Man tai tapo tokiu įprastu dalyku, kad galėdavau eiti su džinsais ir sportbačiais, nes juk sėdėti ant laiptų aukštakulnių nereikia“, – portalui LRT.lt pasakoja O. Vasiliauskaitė.

Su choru „Virgo“ O. Vasiliauskaitei daug keliavo, o per išvykas apsilankydavo ir operoje. Taip jai teko laimė pamatyti Kubos, Argentinos, Japonijos, Urugvajaus, Singapūro, Taivano teatrų pastatus bei paklausyti įvairiausių kūrinių.

„Havanoje, Kuboje teatras yra visas iš marmuro, nepaprastai gražus pastatas. Neįžeidžiant Vienos ar Maskvos didžiojo teatro, Havanoje pastatas man gražesnis. Tik jų galimybės pasikviesti gerų dirigentų, solistų, orkestrų ir paskleisti žinią pasauliui apie save kaip apie teatrą yra mažesnės. Kuba sau to leisti negali, šalis užsikonservavusi ir muzikos politiką vykdo iš savo ribotų resursų“, – teigė O. Vasiliauskaitė.

Opera Vienoje truko beveik 6 valandas

Keliaujant su choru, galimybės rinktis, į kokį operą eiti, apribotos – žiūri tokią, kokią tuo metu rodo. Tad, aplankiusi daugybę šalių ir išgirdusi begalę operų, O. Vasiliauskaitė nusprendė, kad atėjo metas „kolekciją“ pildyti tikslingiau. Dabar operas ji renkasi pagal tai, kokie atlikėjai ir koks dirigentas dalyvauja.

Neseniai ji grįžo iš beveik šešias valandas trunkančios Richardo Wagnerio operos „Parsifalis“ Austrijoje, Vienoje. Bilietus į renginį teko pirkti prieš metus, jie, beje, kainavo brangiausiai iš visų iki tol lankytų renginių – 259 eurus. Įspūdingą reginį O. Vasiliauskaitė prisimena iki šiol.

„Nė sekundės nesuabejojau, kodėl pasirinkau Wagnerio „Parsifalį“ klausyti Vienoje. Neturiu priekaištų jokiam solistui, choristui, dirigentui. Visuma mane iki ašarų privedė. Toks malonumas ausims! Dievinu šokoladą, o klausant atrodė, kad šokoladu išteptos ausys“, – emocijomis dalijosi O. Vasiliauskaitė.

Pasak jos, sugalvoti, kaip įdomiai pastatyti šį kūrinį, – itin sunki užduotis. „Gali parinkti gerus solistus, bet reikia sugalvoti, kaip vaizdiškai įprasminti šešių valandų muziką. Dėl to Wagnerio „Parsifalį“ apskritai retai stato. Prieš kelerius metus vienas prancūzų režisierius jį pristatė Niujorko Metropoliteno operoje,  buvo atvežti keli sunkvežimiai dirbtinio kraujo ir solistai po jį braidė beveik šešias valandas. Režisierius šį kūrinį statė kelerius metus ir sakė, kad supranta, kodėl jo taip retai kas imasi“, – pasakojo O. Vasiliauskaitė.

Mėgstamiausias kompozitorius – kontraversiška asmenybė

R. Wagneris yra mėgstamiausias O. Vasiliauskaitės kompozitorius, sužavėjęs savo mistifikuotomis melodijomis, kylančia intonacija ir didingais kūriniais.

„Atmetusi Wagnerio politinius įsitikinimus ir antisemitizmą, aš jį įsimylėjau. Jo dieviška muzika net pakylėja. Tiesa, Wagneris buvo ir Hitlerio mėgstamiausias kompozitorius. Pagal tam tikras Wagnerio operų uvertiūras koncentracijos stovyklose būdavo deginami žydai.

Anksčiau Izraelyje Wagneris buvo visai negrojamas, jis tik dabar pradedamas reabilituoti. Kai maždaug prieš 10 metų buvo nuspręsta pirmą kartą sugroti Wagnerį, žiūrovai buvo įspėti, kad skambės šio kompozitoriaus kūrinys ir, kas nori, gali išeiti iš salės“, – sakė O. Vasiliauskaitė.

Tiesa, kad ir kaip mėgtų R. Wagnerį, mėgstamiausias jos kūrinys yra kito kompozitoriaus – Giacomo Puccini „Turandot“. Šį spektaklį ji yra mačiusi penkis kartus. Vis dėlto daugiausiai O. Vasiliauskaitės kolekcijoje yra R. Wagnerio kūrinių – šešios „Valkirijos“ ir septyni „Skrajojantys olandai“.

Kai prieš kelerius metus lietuviai stebėjo tiesioginę Giuseppe Verdi operos „Aida“, kurioje dainavo Violeta Urmanavičiūtė-Urmana, transliaciją kino teatre Vilniuje, O. Vasiliauskaitė ją gyvai matė Niujorko Metropoliteno operos salėje.

Tiesa, pats operos teatro pastatas Niujorke jai įspūdžio nepaliko.

„Didžiulis, gana modernus pastatas. Esu tų klasikinių pastatų – su balkonais, išraitymais ir marmuru – gerbėja. Man tai yra tikra opera. Todėl didžiausią įspūdį palieka Vienos, Milano operų pastatai. Milano La Scala teatre spektaklyje dar nesu buvusi, tik pastato viduje – labai gražu“, – teigė O. Vasiliauskaitė.

Įsiprašo ir į užrakintus teatro pastatus

Vienas labiausiai O. Vasiliauskaitę nustebinusių pastatų yra Singapūre. Jis yra specifinio kvapo vaisiaus kvapiojo durijaus formos, o viduje telpa viskas – ir koncertų, ir parodų salės, ir muzikos prekių parduotuvės, kur gali nusipirkti smuiką ar fortepijoną. 

„Azijos šalys nelabai turi tradicinių operos teatrų, o ir pačios jų operos labai specifinės. Nesu tokių gerbėja“, – kalbėjo O. Vasiliauskaitė.

Kad ir kur ir kokiu tikslu bekeliautų, O. Vasiliauskaitė į lagaminą visada įsideda nesiglamžančią „budinčią“ kokteilinę suknelę ir aukštakulnius, kad nuėjusi į spektaklį jautųsi gerai ir šventiškai.

„Gerbiu orkestrą, dirigentą, solistus, teatrą ir, mano nuomone, jei atvyksti ne iš oro uosto, turi tinkamai pasiruošti. Labiausiai turi gerbti pats save, negali ateiti į teatrą bet kaip. Nebent sėdi ant laiptų“, – įsitikinusi O. Vasiliauskaitė.

Jei kelionėje opera nenumatyta, O. Vasiliauskaitė įtraukia bent jau apsilankymą teatro pastate.

„Esu įsiprašiusi į Kijevo operą. Atvykau anksti ryte ir beldžiau, kol atidarė, pasakiau, kad norėčiau apžiūrėti, nes kolekcionuoju operas. Žmogus labai nustebo, tuo metu valgė iš stiklainiuko baltą mišrainę, bet įleido. Kvietė vakare ateiti į spektaklį, bet neturėjau laiko – Kijeve buvo tiesiog persėdimas, tad kol laukiau kito lėktuvo, taksi nulėkiau į centrą. Bandžiau įsiprašyti ir Tbilisyje, bet tuo metu pastate vyko remontas, tai nepavyko“, – juokėsi O. Vasiliauskaitė.

Iš viso O. Vasiliauskaitė yra aplankiusi apie 30 teatrų įvairiausiose šalyse, mačiusi daugiau nei šimtą operų. Iš kai kurių renginių ji parsiveža bilietą, programėlę, tačiau svarbiausia jai – įspūdžiai ir gera muzika.

„Vienintelis dalykas, kurį turiu būtinai pasidaryti, – asmenukė teatre, o prie nuotraukos feisbuke pridedu žymą #OperaCollection, kurią pati ir sugalvojau“, –  šypsosi neįprastos kolekcijos rinkėja.

Jeigu ir jūs turite įdomią kolekciją, parašykite mums el. paštu tavo@lrt.lt.