Kai tapai bambuką, privalai juo tapti, sako jau daugiau nei dvidešimt metų japoniška tapymo tušu technika tapanti menininkė Dalia Dokšaitė. Pasak jos, iš kaligrafijos į šią techniką atėjo linijos plastika ir erdvės pajautimas, mat kiekvienas hieroglifas – tai ir meno kūrinys, kurio tapymas prilygsta dvasinei praktikai.
„Sužavėjo turbūt dvasia, kuri yra pačioje technikoje. Be dvasios negali tapyti. Tai yra širdies kalba. Čia atradau tą paprastumą, iki kurio kelias yra turbūt ilgiausias. Ir niekada nebus paskutinio taško“, – sako japoniška „Sumi-e“ technika tapanti D. Dokšaitė.
„Sumi-e“ – monochrominė arba jai artima švelnių, vandeniu skiestų spalvų tapyba ant ryžių popieriaus arba šilko. Beveik prieš 2 tūkst. metų ši tapyba atsirado Kinijoje, o į Japoniją atkeliavo XIII-XIV amžiuje. Technikos įrankiai vadinami keturiomis brangenybėmis. Tai – tušo plytelė, akmuo jai trinti, japoniški teptukai ir ryžių popierius. Pirmiausia reikia išmokti sėdėti, paruošti tušą. O pats kūrybos procesas reikalauja drausmės bei spontaniškumo.
„Tapybiniai principai – asimetrija, grupavimas, ritmo atradimas. Kaip poezija. Čia viskas kaip poezija, muzika, viskas sąryšyje su tapyba“, – sako menininkė.
Japoniškasis popierius primena ploną sugeriamą popierių. Jis jautriai reaguoja į kiekvieną tuše mirkyto teptuko prisilietimą. Jei ant popieriaus padedamas nors ir mažiausias taškas, jo jau neįmanoma nei pašalinti, nei ištaisyti. Tapytoja D. Dokšaitė sako, kad šiai technikai reikia labai daug kantrybės. Gali tekti daugybę kartų bandyti nupiešti, ką jauti, kad suprastum einantis teisingu keliu.
„Ritualų, prisirišimų nebuvimas – svarbiausia. Neprisirišti, įsiklausyti į save, kasdieną. Drausmė būtina. Taip pat reikalingas spontaniškumas. Pati technika, kaip ir visi tolimųjų rytų menai, ar tai būtų kovos, ar arbatos ceremonija – savęs harmonizavimas. Tai darbas su savimi“, – tikina D. Dokšaitė.
„Sumi“ – tai tušas, o „e“ – paveikslas. Kaip sako tapytoja, išmanyti šią techniką tėra pirmas žingsnis. Turi pirma ją įvaldyti, kad vėliau galėtum pamiršti. „Tai ir yra tikroji kūryba“, – sako D. Dokšaitė.
Tuštuma, neužpildyta erdvė, vos pastebimi teptuko štrichai, nereikalingų detalių nebuvimas, nesugaunama ramybės ir judėjimo vienybė sudaro „Sumi-e“ paveikslo dvasią. Vaizduotė, mintis, kūrybos dvasios polėkiai užpildo tai, kas lieka neišsakyta. Užuominoje glūdi visa japonų meno paslaptis.
Šia technika užsiimti gali kiekvienas, įsitikinusi tapytoja, svarbiausia – darbas su savimi. Technikoje svarbu ne tai, koks žmogus piešia, bet koks jis tampa. Žmogus turi harmonizuotis ir atrasti savyje pusiausvyrą.
Plačiau apie menininkės kūrybą – laidos įraše (nuo 15.40 min.)
