Veidai

2019.05.17 14:16

Kuriamas filmas apie Vytautą Kernagį: prašoma dalytis bet kokia archyvine medžiaga

Mintis kurti filmą apie maestro Vytautą Kernagį kilo režisieriui Andriui Lekavičiui. Žmonės, kurie užaugo su V. Kernagio dainomis, turbūt įsivaizduoja, kad žino apie jį viską, tačiau taip nėra, tikina jis. Anot maestro dukros Eglės Kernagytės-Dambrauskės, filmas nustebins visus V. Kernagio gerbėjus – tiek nieko apie jį nežinančius, tiek manančius, kad žino apie jį viską.

Sekmadienį, gegužės 19 d., V. Kernagis švęstų 68-ajį gimtadienį. Idėja kurti dokumentinį filmą apie maestro kilo A. Lekavičiui – režisierius ieškodamas archyvinės medžiagos savo juostai „Spec. Žvėrynas“ persirašė vaizdo kamera filmuotą V. Kernagio koncertą Aukščiausiosios Tarybos gynėjams 1991 m. sausį. Filmas, kurio darbinis pavadinimas „Kernagis“, žiūrovus turėtų pasiekti kitų metų rudenį.

„Žmonės, kurie užaugo su V. Kernagio dainomis, turbūt įsivaizduoja, kad viską apie jį žino. O dabartinis jaunimas nežino nieko. Norėtųsi parodyti V. Kernagį tokį, su kuriuo susipažinti būtų įdomu visiems: tiek tiems, kuriems atrodo, kad jį pažįsta, tiek tiems, kurie išvis jo nepažįsta“, – kalba A. Lekavičius.

Anot V. Kernagio dukros E. Kernagytės-Dambrauskės, mintis apie filmo kūrimą kirbėdavo visuomet, tik vis nebūdavo aišku, koks tas filmas turėtų būti.

„V. Kernagis juk buvo visoks. Kaip sako Andrius, atrodo, žmonės tiek daug apie jį žino. Kokiu kampu jį parodyti, kad nustebtų? Net neabejoju, kad nustebinsime daugelį“, – tikina E. Kernagytė-Dambrauskė.

Režisieriaus sumanymu filmo vizualiniu pagrindu taps archyviniai kadrai ir iš asmeninio V. Kernagio archyvo, ir įvairi filmuota medžiaga, kurioje maestro užfiksuotas: koncertai, renginiai, filmai, laidos.

Filmo istoriją stengiamasi ne atpasakoti. Nors dokumentiniam žanrui itin įprasta, šiame filme prisiminimais nesidalys ir artimieji bei draugai. Apie laikotarpį, kuriame gyveno V. Kernagis, bus pasakojama vaizdais. Ypač vertinga paties V. Kernagio užfiksuota medžiaga.

Dar vienas režisieriaus argumentas, kodėl jis ėmėsi vaizdais pagrįstos dokumentikos – žmonių noras skaitmeninti ir socialiniuose tinkluose dalytis savo vaikystės ar jaunystės nuotraukomis bei vaizdo įrašais. Filmo kūrėjai kviečia visus dalytis bet kokiu turimu archyvu (nuotraukomis, filmuota medžiaga, taip pat neskaitmenizuotais dokumentais), kuriame užfiksuotas V. Kernagis.

Vieną vaizdo įrašą būtų smalsu pamatyti ir pačiam režisieriui. Kai A. Lekavičius dar buvo studentas, laimingą loterijos bilietą ištraukę seneliai delegavo anūką dalyvauti TV žaidime „Kas laimės milijoną?“. V. Kernagis tuo metu buvo šio žaidimo vedėjas, o A. Lekavičiui pavyko atsisėsti į pagrindinio žaidėjo kėdę.

„Man sekėsi visai neblogai, bet neatsakiau į klausimą apie klasikinę muziką. Kernagis, žinoma, teisingą atsakymą žinojo, jaučiau, kad mėgino man visaip padėti, bet nepavyko. Man atrodo, nemažai žmonių turi po savo istoriją su Kernagiu. Ir neabejoju, kad daugelyje tų istorijų Vytautas kitus padarė šiek tiek geresnius, nes turėjo tokią unikalią savybę“, – pasakoja jis.

Daug archyvinių kadrų pasidalijo legendinio Lietuvos atlikėjo artimieji. Su tokiu V. Kernagiu, kokį pažinojo jo šeima – ne ant scenos, o prieš užlipantį arba nulipusį nuo jos – norėtųsi supažindinti ir žiūrovus, tačiau ir dainininko dukra pripažįsta – turbūt yra dalykų, kurių nežino ir ji pati.

„Ir mums patiems labai įdomu kapstytis po archyvus, matyti gyvenimą, kokį matė jis. Šiaip jis buvo labai įdomus – gaila, kad negalėjome jo nufilmuoti, kaip jis ruošdavosi koncertams, kaip mama lygindavo drabužius, kaip išeidavo iš namų ir palikdavo neuždarytas duris, ir visa laiptinė kvepėdavo jo kvepalais... Jis buvo toks. Gaila, atrodo, vaikščiok visą laiką paskui kiekvieną su kamera ir fiksuok“, – mintimis dalijasi E. Kernagytė-Dambrauskė.

Fiksuoti gyvenimą patiko ir pačiam V. Kernagiui. Jis vykdavo į užsienį, kas anuomet pasitaikydavo nedažnai, ir turėjo galimybę filmuoti tai, ką darė.

„Nežinojau, kad Kernagis buvo aistringas keliautojas. Savo kelionėse jis beveik niekada nesiskyrė su vaizdo kamera, kurią nusipirko JAV dar 1980-ųjų viduryje. Tie Amerikos ar Vakarų Europos vaizdai, užfiksuoti vaikščiojant gatvėmis ar važiuojant, pro mašinos, autobuso langą parodo unikalų jo pasaulio matymą. Jį ir stengsimės parodyti filme. Esu nepaprastai dėkingas Kernagio šeimai, kuri labai palaiko filmo idėją ir dalijasi net jautriausiais archyviniais kadrais iš šeimos gyvenimo ir švenčių“, – kalba A. Lekavičius.

„Jam [V. Kernagiui] tiesiog norėjosi atnešti viską čia ir parodyti, kaipgi viskas buvo. Jis filmuodavo viską: važiuodavo automobiliu ir atsidaręs langą filmuodavo. Būdavo, atsisėsdavome ir žiūrėdavome į tą vaizdą, kuris bėga lange. Bet jam norėjosi fiksuoti viską“, – kalba E. Kernagytė-Dambrauskė.

Anot režisieriaus, tose kelionėse jis žiūrėdavo į pasaulį, bet ir bandydavo jame atrasti save: ar stiklinėse duryse, ar dangoraižyje su stiklu. „Visą laiką pasimato jo atvaizdas ir [girdisi] komentarai. Dabar viską fiksuoti – įprasta, o jis tą darė prieš 20 metų“, – priduria jis.

Turimais archyvais galite dalytis adresu kernagis.lt/filmas. Plačiau – laidos įraše (nuo 11.35 min.).

Parengė Indrė Česnauskaitė.

„Labas rytas, Lietuva“ II dalis. „Eurovizijos“ apžvalga: tiesiogiai iš Tel Avivo