Atvežtos gėlės turi keliauti iš rankų į rankas, kol pasieks pirkėją, dėl to yra brangesnės, nei augintos Lietuvoje. Taip Marijaus Mikutavičiaus laidoje „Darbas – ne vilkas“ sako gėlininkė Gabrielė Bogušė. Jos teigimu, gėlės žiedlapiai gali išduoti, ar ji yra šviežia.
– Ar darbas su gėlėmis yra tik sezoninis?
– Kalbant apie prekybą, tai yra sezoninis darbas, o likę užkulisiniai darbai trunka ištisus metus. Pavasarį gėles reikia pasodinti, vasarą prižiūrėti, rudenį iškasti, o žiemą rūpintis, kad nesugestų. Žinoma, žiemą krūvis yra kur kas mažesnis: būna laikotarpių, kai visai nieko nedarome.
– Ar jūs auginate gėles ar tik jas perparduodate?
– Aš ir mano šeima gėles ir auginame, ir parduodame. Kai buvau jaunesnė, šis darbas buvo tarsi prievolė: reikėjo padėti tėvams, nes tai yra veikla, kurioje vienas lauke esi ne karys ir negali nieko padaryti. Šiame versle turi veikti keli žmonės. Tai turi būti darni, pasiskirsčiusi pareigas komanda.
– Ar verta leisti pinigus tam, kas gyvuoja vos kelias dienas?
– Nors gėlės yra laikinos, aš manau, kad jos suteikia džiugesį ir pagyvina bet kurią aplinką. Nesu mačiusi žmogaus, kuris pirktų gėles susiraukęs, nebent jos yra nešviežios. Paprastai gėlės teikia daug teigiamų emocijų. Aš, asmeniškai, gavusi gėlių jaučiuosi labai laiminga.
– Kaip žinoti, ar gėlė yra auginta Lietuvoje, ar atvežta iš svetur?
– Visų pirma, reikia žiūrėti į gėlės žiedlapius, dažnai išduodančius, kad ji yra nešviežia. Tokios gėlės yra vežamos iš užsienio, laikomos šaldikliuose ir kol pasieka pirkėją praeina gana daug laiko. Pabuvę įvairiose sąlygose gėlės ne visada atsigauna ir prisitaiko prie pasikeitusios oro temperatūros.
– Kodėl gėlės yra tokios brangios?
– Gėlių kaina priklauso nuo jų rūšies ir kilmės. Lietuviškos gėlės, kurias parduoda ūkininkai ar močiutės, nėra brangios, palyginus su atvežtomis. Atvežtos gėlės kainuoja daugiau, nes, kol pirkėjas jas gauna, jos pereina per daug kitų rankų. Rinka natūraliai parodo, kas yra per brangu ir kokią kainą galima nustatyti.
Pigiausios gėlės yra ramunės, nes jos yra smulkios ir paprastai perkamos puokštėmis. Už nedidelę sumą gali gauti ir 20 ramunių.
Prabangiausios gėlės yra kardeliai ir bijūnai, nes jų užauginimas reikalauja daugiau darbo. Kardeliams reikia be galo daug priežiūros, kas lemia galutinę šių gėlių kainą. Tokias gėles reikia iškasti, per žiemą išlaikyti jų svogūnėlius, kad jos nesugestų, kad jų neapspistų vabzdžiai, po to vėl pasodinti, šiek tiek apkaupuoti, kad jos augtų puresnėje žemėje.
– Ar naudojate kokius nors triukus, kad gėlės išsilaikytų ilgiau?
– Kadangi mes auginame labai daug gėlių, ypač sezono metu, tai kiekvienai gėlytei adatėlių neduriame. Jeigu matosi, kad gėlė yra nekokybiška, tai kam ją skinti, kai yra graži, kurią tikrai nupirks?
Nekokybiškoms gėlėms mes taikome akcijas. Jeigu, pavyzdžiui, kardelis yra kreivas, mes iš įdomesnių gėlių padarome puokštę su didele nuolaida. Yra žmonių, kurie tokias puokštes labai mėgsta.
– Ar yra taisyklė tam tikromis progomis dovanoti specifines gėles?
– Manau, kad tai priklauso nuo pirkėjo amžiaus, nes vyresni žmonės laikosi tų stereotipų, esą per Rugsėjo 1-ąją būtina dovanoti kardelį, o laidotuvėms pirkti chrizantemą. Dabartiniai klientai perka tai, kas tuo metu jiems yra gražu.
Plačiau – laidos „Darbas – ne vilkas“ įraše.
Parengė Gabrielė Sagaitytė.
