Estrados primadonai Nijolei Tallat-Kelpšaitei užtekdavo tiesiog pastovėti ant scenos, kaip nutiko kartą, kai dėl užkimusio balso negalėjo pasirodyti, o minios ją vis tiek pasitikdavo audringomis ovacijomis. „Kol dainuoju, tol gyvenu“, – portalui LRT.lt sako ir šiandien gerbėjų laukiama atlikėja, gegužės 10-ąją mininti savo 80-metį.
Ji sako, kad šurmulio visad nemėgo, tad ir gimtadienių nešvenčia: „Anksčiau neišsisukdavau, tačiau dabar neturiu noro taip linksmintis.“
Prakalbus apie šią atlikėją, mintyse taip ir skamba „Alyvos žydės“. Be šios daugeliui puikiai žinomos dainos, dainininkės publika nepaleidžia, o pati N. Tallat-Kelpšaitė sakosi niekada netikėjusi, kad ši daina gali sulaukti tokios sėkmės.
„Rašydavau dainoms lietuviškus tekstus. Kartą per televiziją užgrojo austrų atlikėjo Andy Borgo daina „Adios amore“. Man buvo pasakyta, jog tai visiškai man tinkama melodija ir būtinai turėčiau sukurti jai lietuvišką tekstą.
Parašiau eiles, tačiau man pasirodė, kad tas mano tekstas galbūt nelabai vykęs, tad parodžiau jį savo vyrui Antanui. Jis atsakė, kad nieko blogo ir labai gero tame tekste nėra, tačiau publikai turėtų patikti“, – pasakoja estrados žvaigždė.
Jos širdžiai kur kas mielesnės dainos „Lituanica skrenda“, „Emigrantai“, kuriai sukūrė ir tekstą, ir žodžius, taip jai jai artimos kiek jautresnės dainos: „Dainuoju daug sau mielų kūrinių, tačiau su jais neišsisuksi. Publikai vis tiek reikia „Alyvos žydės“, klausytojai nori linguoti, linksmintis, o man dažnai gaila, kad neturime gilių šansono tradicijų“, – apgailestauja ji.
Didžiąją savo gyvenimo dalį, tiksliau 55-erius metus N. Tallat-Kelpšaitė praleido scenoje, nors muzika ją lydi dar ilgiau.
„Mano mama buvo muzikos mokytoja ir labai gražiai dainavo Aleksandro Kačanausko dainą „Kad aš našlaitėlė“. Tai dar viena man labai brangi daina, konkurse „Vilniaus bokštai“ man netgi pelniusi pirmąją vietą, – prisimena estrados primadona. – Norą dainuoti, deklamuoti eilėraščius jutau nuo mažų dienų, buvau veikli, visur dalyvaudavau. Tas noras visuomet buvo širdies kertelėje.“
Kai N. Tallat-Kelpšaitė buvo dar vaikas, avarijoje žuvo jos tėtis. Netrukus mama susipažino su kompozitoriumi Juozu Tallat-Kelpša, jiedu susituokė. Kompozitorius įsidukrino Nijolę ir suteikė jai savo savo pavardę.
„Tada mano kelias ir pasuko į muzikos mokyklą. Įtėvis pastebėjo mano gabumus, artistiškumą bei didžiulį norą dainuoti, tad išleido mokytis natų, solfedžio. Pamenu, jis išmokė mane savo dainos „Mėlynaki Nemunėli“.
Vis ruošėmės ją įrašyti drauge, tačiau taip ir nesuspėjome. Galiausiai su Benjaminu Gorbulskiu sukūrėme dainą „Saulėlydis tėviškėje“, kurioje skamba žodžiai „Mėlynaki Nemunėli, leisk bangą palytėt...“. Šis kūrinys man liko kaip savotiškas tų dienų prisiminimas“, – sako N. Tallat-Kelpšaitė.
Nors studijavo teatrologiją valstybinio teatro, muzikos ir kinematografijos institute Sankt Peterburge, tuomet dar vadintame Leningradu, dainavimas ją vis tiek traukė labiau. Nijolė pradėjo dainuoti Kauno kavinėje „Tulpė“, tačiau anuomet ji nebūtų patikėjusi, kad kada nors jai atsivers didžioji estrada.
Kelias scenoje prasidėjo tada, kai Lietuvos radijas įrašė jos kartu su Romualdo Grabšto vadovaujamu kolektyvu atliekamus kūrinius. Būtent taip atlikėjos balsą išgirdo visa Lietuva.
Vėliau, paraginta dainininkės Džildos Mažeikaitės, ji dalyvavo Lietuvos filharmonijos paskelbtame estrados dainininkų konkurse. Taip ji pradėjo dainuoti filharmonijoje, o vėliau ir garsiausiuose šalies ansambliuose.
„Dainavau kolektyve, iš kurio vėliau išaugo ansamblis „Vilniaus aidai“. Vėliau prisijungiau prie Kauno ansamblio „Nemuno žiburiai“. Ten bedainuojant, šviesaus atminimo konferansjė Algirdas Kuzmickas ir aš sumanėme suburti naują ansamblį, kurį pavadinome „Nerija“, – apie tai, kaip gimė legendinis ansamblis, turėjęs minias gerbėjų, pasakoja atlikėja.
Vis dėlto, netrukus N. Tallat-Kelpšaitė asisveikino ir su šiuo ansambliu bei pradėjo sėkmingą solistės karjerą.
„Žiūrovai mane visada labai mylėjo. Prisimenu, kai kartą viename koncerte užkimau ir negalėjau dainuoti. Mano vyras ir vadybininkas Antanas Ignatavičius publikai pranešė, jog pasirodyti negalėsiu, o publika nenusiramino – prašė, kad bent išeičiau pasirodyti.
Ant scenos mane pasitiko audringos ovacijos. Iš tiesų, visuomet gaudavau jūrą gėlių“, – džiaugiasi N. Tallat-Kelpšaitė.
Nors atlikėja pasakoja, šiandien turinti kur kas mažiau veiklos, nei anksčiau, ji vis dar koncertuoja ir jau rengiasi artimiausiems savo pasirodymams. „Tiesiog gyvenu su daina. Kol dar dainuoju, tol gyvenu“, – sako N. Tallat-Kelpšaitė, praėjusiais metais įsikūrusi ir naujuose namuose.
