Veidai

2019.05.11 07:00

Pirmoji Lietuvos „Eurovizijos“ koordinatorė Vilija Grigonytė: grįžus sakė, kad padarėme šaliai gėdą

Daugelį metų LRT TELEVIZIJOS laidų vedėja dirbusi Vilija Grigonytė sako, kad televizija užburia, tačiau jai visuomet buvo mielesnis darbas už kadro, nei buvimas prieš kameras. Už kadro ji dirbo ir prieš 25-erius metus, kai didžiojoje „Eurovizijoje“ pirmą kartą pasirodė Lietuvos atstovai.

– Jūs – pirmoji eurovizinės delegacijos koordinatorė Lietuvoje. Tada Lietuvai atstovavo Ovidijus Vyšniauskas su daina „Lopšinė mylimai“ ir liko paskutinėje vietoje. Veikiausiai būti pirma visuomet sunkiausia: niekas neperduoda savo patirties ir daugumą dalykų tenka sužinoti pačiai.

– Lengva tikrai nebuvo, ypač 1994-aisiais, kai vykome į Lietuvai pirmąją „Euroviziją“. Daugelį dalykų, kuriuos dabar daro komanda, man teko daryti vienai. Matydami kaip dirbu nuo ankstaus ryto iki vėlyvo vakaro, kolegos manęs labai gailėjo.

Pamenu, dalykinius laiškus netgi pradėjau pasirašinėti skirtingai – Grigonytės ir Vyšniauskienės pavardėmis. Tiesiog tam, kad būtų mažiau nustebusių, kaip visus darbus gali padaryti vienas žmogus. (Juokiasi.)

Pinigų dalyvavimui tada beveik neturėjome, tačiau tai suprantama – juk buvome palyginti neseniai atkūrę nepriklausomybę. Tiesa, dėl to konkurse sulaukėme nemažai susidomėjimo. Pamenu, per spaudos konferenciją mūsų paklausė, ar pas mus groja džiazą ir, ar žinome, kas tai yra. Toks į mus buvo požiūris.

– 1998-ieji buvo paskutiniai metai, kai atlikėjams „Eurovizijoje“ akomponavo orkestras. Kai į konkursą 1999 m. vyko Aistė Smilgevičiūtė, vėl buvo naujų iššūkių?

– Buvo daug pokyčių, tačiau ir mes jau buvome įgiję patirties, geriau žinojome, kaip viskas vyksta, tad vykome kur kas geriau pasiruošę. Vežėmės puikią fonogramą, kurią kūrėme drauge su olandų kūrėjais.

– Praėjus porai dešimtmečių šios dainos sulaukia puikių atsiliepimų, Aistės daina šiandien vadinama pralenkusia laikmetį. Tačiau iš konkurso sugrįžusius atlikėjus žmonės paprastai pasitikdavo ne itin šiltai.

– Kai į Lietuvą grįžau po pirmosios „Eurovizijos“, viena moteris man pareiškė, jog padariau gėdą šaliai. Taip buvau sutikta. Tarsi būčiau dėl kažko kalta. Tai buvo žiauru ir, manau, kad dar ir dabar mums atrodo, kad būtinai turime grįžti nugalėtojais.

Vis dėlto, mano galva, „Strazdas“ buvo tikrai gera daina. Galbūt nepasisekė, kad Aistės pasirodymas tądien buvo pats pirmas, bet ji padarė viską, ką galėjo ir netgi daugiau. Tačiau tie, kas ten nebuvo, net negali įsivaizduoti, kokia tai milžiniška įtampa.

– Veikiausiai ir patys atlikėjai, vykdami į konkursą, sunkiai įsivaizduoja, kas iš tiesų jų laukia ir kokia įtampa užgrius jų pečius.

– Yra labai daug dar nepatirtų dalykų. Tarkime, mūsų atlikėjai koncertuoja palyginti mažose erdvėse, o pasirodyti milžiniškoje scenoje yra visai kas kita.

Be to, „Eurovizijoje“ yra labai griežtos filmavimo taisyklės – ant scenos negali judėti kaip nori – tenka įsiminti kiekvieną, net ir menkiausią savo judesį, kiekvieną žingsnelį. Per pasirodymą turi viską atlikti taip, kad žiūrovas nepajaustų, jog stengiesi atkartoti kruopščiai surepetuotą numerį, o tai reikalauja didžiulio artistiškumo, vidinio įsijautimo.

Mūsų atlikėjai neturi, kur pasiruošti tokiems pasirodymams. Čia panašiai, kaip su krepšiniu. Keli mūsų krepšininkai padarė puikią karjerą, atidarė savo vardo mokyklas, pritraukė daug vaikų ir mes dabar turime labai daug aukšto lygio žaidėjų. Į muziką mes turėtume žiūrėti panašiai, investuoti.

– Ką turite omenyje?

– Pavyzdžiui, į popmuziką kartais vis dar žiūrima kiek kreivai, tarsi tai mažiau prestižiškas stilius, nors ši muzika kuria labai didelę pridėtinę vertę, žmonės iš jos gali pragyventi. Tačiau mažos formos, t. y. dainų kompozitorių trūksta.

Ne daug dėmesio skiriame ir tekstams, pas mus netgi nėra dainų tekstų kūrėjo specialybės studijų. Anglų kalba galbūt kartais yra kaip pabėgimas – rodos, labai gražiai skamba, iki galo niekas galbūt nesupranta, apie ką dainuojame. Vis dėlto, labai norėčiau, kad būtų daugiau lietuviškų tekstų.

Nesakau, kad jie būtinai turi būti labai intelektualūs, tačiau daina turi teikti emociją, pasiekti žmogaus širdį ir padėti išgyventi tai, kas tuo metu jo viduje.

– Atrodo, kad internetas suteikė labai daug galimybių parodyti savo kūrybą, atlikėjai gali savo dainas kelti į įvairias muzikos ar vaizdo įrašų platformas. Juk anksčiau jie teturėjo televizijos ir radijo eterį, į kurį patekdavo tik nedaugelis.

– Tam tikra prasme, labai gerai, kad kiekvienas gali daryti tai, ką nori – kūrybinė saviraiška yra nuostabus dalykas. Tačiau tai nereiškia, kad visi turi tai matyti ar juo labiau už tai mokėti pinigus.

Manau, kad esant tokiai didelei pasiūlai, po truputį atsiras poreikis laidų, žmonių (galbūt netgi vadinamųjų influencerių), kurie išsakydami savo nuomonę, padės atsirinkti, atkreipti dėmesį į tai, kas, jų manymu, įdomu ir vertinga.

Kaip kitaip muzikos portaluose atrasti tai, kas domina? Juk tokiame sraute labai lengva pasimesti, todėl žmonės ir skundžiasi, kad nieko neranda.

– Net devynerius metus buvote populiariosios LRT TELEVIZIJOS laidos „Muzikinis viešbutis“ vedėja. Kaip manote, galbūt ir šiandien reikėtų panašios laidos, kur atlikėjai galėtų pristatinėti savo kūrybą?

– Manau, kad tokia laida yra labai reikalinga. Tačiau tai neturėtų būti koncertinė laida, padedanti susipažinti tik su vieno atlikėjo ar grupės kūryba – jei per porą pirmųjų kūrinių žiūrovas nesusidomės, toliau jis tiesiog nebežiūrės.

Labiau reikėtų laidos, kurioje būtų pristatomi keli skirtingi atlikėjai, jų dainos. Galbūt eteriui reikėtų kažko panašaus, į, pavyzdžiui, per BBC rodytą šou „Later... with Jools Holland“. Vedėjas į laidą pasikviesdavo ir jau gerai žinomus atlikėjus, ir naujai atrastus talentus, tad klausytojai galėdavo išgirsti skirtingų žanrų bei stilių kūrinių.

– Jūs pati televizijoje debiutavote 1984 m., kaip viktorinos „10x10“ vedėja, po to vedėte „Muzikinį viešbutį“, 2001-aisiais ėmėtės projektų „Būk artistas“ ir „Vilniaus Brodvėjus“. Televizija – nemaža jūsų gyvenimo dalis, ar jos nepasiilgstate?

– Pasiilgstu. Tikriausiai visi, kas joje pabuvo, lieka jos pakerėti visam gyvenimui.

– Atrodote ganėtinai kukli, sunku patikėti, kad jums būtinas eteris, matomumas, dėmesys...

– Buvimas kadre man per didelis vargas. Man labiau patinka būti už kadro. Tačiau apskritai televizija yra tam tikras žaidimas, kai kažką sudėliojus, sulipdžius sukuriamas tam tikras stebuklas.

Pamenu, filmuodavome Vadilos teatre, kur atvažiavę turėdavome sustatyti šviesas, dekoracijas, viską per dieną surepetuoti.

O kai pravesdavau repeticiją su atlikėjais, turėdavau susišukuoti, pasidažyti ir su šypsena sveikintis su žiūrovais, kurie išvysdavo galutinį rezultatą, tą magiją, kurią ir kūrėme.

Retas žino, kad po varginančių repeticijų mane gelbėjo su partneriu Vytautu Kernagiu turėtas susitarimas – jam per filmavimus tekdavo didesnis krūvis, o aš buvau ta, kurią jis kartais patraukdavo per dantį, kuri turėjo gal kartais kiek naivokai atsakyti ar sureaguoti. Tikriausiai ne visada duetui reikia dviejų ryškių lyderių.

Tik gaila, kad televizijoje trūksta tam tikro atsakomojo ryšio. Tarkime, koncerte žmonės ploja, džiaugiasi, o televizijoje laidą paleidi į eterį, ji pradingsta ir vėl iš naujo dirbi. Kartais norėdavosi, kad kažkas pasakytų, kas pavyko, o kur buvo galima pasistengti labiau.

Kai pradėjau dirbti, buvo redakcijos, tad kolegos stengdavosi geranoriškai vieni kitiems patarti, pasidalyti įžvalgomis. Tai padėdavo išmokti amato.

– Tenka neretai išgirsti, kad patekti į LRT visuomet būdavo labai sunku, tekdavo praeiti labai griežtas atrankas.

– Buvo laikai, kai ir cenzūra buvo labai didelė. Manau, kad žmogus turi būti laisvas. Tai nereiškia, kad galima kalbėti viską, kas ant liežuvio, ar elgtis kaip užsimanius.

Laisvė tai atsakomybė už savo veiksmus. Galima daryti, bet visuomet pagalvojant, kaip tai paveiks kitus, kam to reikia ir pan. Laisvė sudėtingas dalykas, susijęs ir su teisėmis, ir su pareigomis.

Nuo žmonių, dirbančių žiniasklaidoje, daug priklauso, jie formuoja tam tikrą nuomonę. Svarbu, kokie mūsų tikslai – ar tik gauti mėnesio algą, ar šalia to turime ir tam tikrą idėją.

– Sakėte, kad dirbant televizijoje galbūt trūko tam tikro atsakomojo ryšio, vis dėlto, galbūt jus užkalbindavo praeiviai gatvėje, gerą žodį pasakydavo?

– Žinoma, žmonės atpažindavo, tačiau niekada nemėgau dėmesio, man tai nebuvo svarbu. Man visada svarbiausia buvo, kad laida pasisektų ir žiūrovams suteiktų džiaugsmo.

Tiesa, pavyzdžiui, „Muzikinį viešbutį“ filmuodavome Vaidilos teatre, kur susirinkdavo žiūrovai. Ten buvo tam tikras atsakas – publika plodavo, juokdavosi.

– Kuo dabar gyvenate, jūsų darbas susijęs su kūryba?

– Dirbu valstybinėje institucijoje, kur kasdien susiduriu su daugybe dokumentų...

– Ar labai sunku tokį kūrybišką darbą dirbusiam žmogui, turėjusiam gal kiek chaotišką darbo grafiką, imtis mažiau kūrybiškos veiklos?

– Lengva nebuvo. Tačiau jei reikia, žmogus viską gali. Ir šiame atradau kažką, kas man įdomu ir kame matau prasmę.

Tiesa, iš televizijos išėjau, kai viduryje sezono su mumis tiesiog buvo nutrauktos sutartys, kurį laiką iš vis neturėjau darbo. Tada su kolege įkūrėme renginių organizavimo įmonę ir keletą metų puikiai gyvenome. Įmonei sekėsi, turėjome daugybę užsakymų – buvo savotiškas aukso amžius.

Tačiau 2008-2009-ųjų krizė neaplenkė ir mūsų. Užsakymų sumažėjo, reikėjo kažką daryti. Ir sakyčiau atsitiktinai atsirados dabartinis mano darbas. Taip jau būna mano gyvenime – aš, rodos, nieko nesirenku, o gyvenimas mane kažkur nuneša. Nuneša kaskart, kai pagalvoju, jog ten kur esu, būti nebenoriu.

Taip pat buvo ir su televizija – prieš tai niekada negalvodavau, kad ten dirbsiu. Net minties apie tai neturėjau. Matyt, atsidūriau tinkamu metu, reikiamoje vietoje.

– Dabar populiaru sakyti, kad norint ko nors pasiekti, reikia išeiti iš komforto zonos. Jums taip pat teko?

– O kaip be to? Kartais išėjimas iš tos komforto zonos yra geras postūmis, padedantis atrasti kažką naujo. Labai svarbu išlaikyti susidomėjimą gyvenimu, smalsumą.

Metams bėgant pamatai, kad iš esmės viskas kartojasi, atrodo, kad viskas matyta, viskas praeita. Tenka nuolat ieškoti būdų, kaip pamatyti, kad aplinkui tikrai yra kažkas naujo, įdomaus. Gyvenimas yra labai įdomus, žmonės įdomūs, tik nereikia užsidaryti.

– Kas jums padeda išlaikyti tą smalsumą, susidomėjimą?

– Daugybė dalykų. Nemažai skaitau, trokštu sužinoti ką nors naujo, man labai įdomios žmogaus mintys, tad jei skaitydama knygą atrandu kokią nors netikėtą mintį, jaučiuosi, kaip saldainį gavusi.

Kartais apsilankau atvirose paskaitose apie filosofiją, naująją vadybą, pasaulio politiką, istoriją. Vakarais mėgstu klausyti „Mezzo“ kanalo, ypač operų, labai patinka sakralinė muzika, Bernardinų bažnyčioje netgi rengdavau sakralinės muzikos festivalius „Pax et Bonum“, kuriuose lankėsi netgi labai garsūs atlikėjai. Tai buvo labai įdomi patirtis.

– Esate ganėtinai veikli, tiesa?

– Man atsibosta monotonija, bet, matyt, ne veltui sakoma, kad kantrybė yra auksinė dorybė. Tas žmogus, kuris kantriai daro, kažką vis tiek padaro. Tad stengiuosi ugdyti kantrybę, tačiau visuomet norisi ir kažko naujo.

– Vienaip ar kitaip, gyvenime jus lydi muzika. Pirmiausia ir išgarsėjote kaip atlikėja, tiesa?

– Taip, tačiau tai jau baigtas skyrius. Aš nemanau, kad buvau labai gera dainininkė.

– Ar esate ne per daug savikritiška?

– Galbūt jei būčiau buvusi gera atlikėja, dainuočiau iki šiol.

– Tačiau jus vadino atlikėja aplenkusia laiką, labai modernia...

– Tai buvo viena mano pusė, tačiau man labai patiko baladės. Manau, kad jas galbūt atlikdavau neblogai, deja, niekas jų nerašė.

Pamenu, su balade „Kai sirpsta vyšnios Suvalkijoj“ publika mane labai gerai priimdavo, po to Kauno dramos teatras mano dainos įrašą netgi naudojo viename spektaklyje. Jei būtų buvęs kitas laikmetis ir kitokios sąlygos... Gaila, bet su baladėm nepavyko.

– Rodos, kad viską visuomet stengiatės priimti su optimizmu.

– Supratau, kad pasaulio nepakeisiu, tačiau jame galima rasti laimę ir patogumą. Reikia išmokti džiaugtis, kad, pavyzdžiui, turi vaiką, šuniuką, kasdien sutinki naujų žmonių, lauke nuostabi diena...

Kas iš to, kad kažkur skubame, lekiame. Tereikia apsidairyti, aplink daug grožio, įvairovėje, žmogaus kūryboje. Gražu, kad žmonės džiaugiasi, bendrauja. Tai didelė laimė.