Veidai

2019.05.04 18:02

Ir sportininkėms, ir žurnalistėms mieliausios pareigos – mamos: esame galiūnės ir turime tai švęsti

Eimantė Juršėnaitė, LRT.lt2019.05.04 18:02

Nors vaikai dar labai maži, dainelių nedainuoja ir atvirukų nepiešia, Motinos diena namuose – kasdien, sako LRT laidų vedėja Živilė Kropaitė ir dvynės bėgikės Milda Eimontė bei Monika Bytautienė. Iš darbo ar treniruotės jos skuba namo, kad kuo daugiau laiko galėtų skirti savo mažiesiems. Juk mama – svarbiausias darbas, priduria kulinarinių laidų vedėja Beata Nicholson.

Praėjusių metų gegužės pabaigoje sūnaus Vėjo susilaukusi LRT laidų vedėja Ž. Kropaitė šiemet mini pirmąją Motinos dieną, kai ir ji pati yra mama. Tai bus antroji Motinos diena, auginant mažuosius, dvynėms bėgikėms Monikai ir Mildai, kurios džiaugiasi, kad ir sportinių pergalių siekti ir savo vaikus gali auginti drauge. Nors Beatos vyresnėliai jau paagliai, ši Motinos diena jai ypatinga tuo, kad ji pirmoji, kaip keturių vaikų mamai.

„Mano vaikas „žibuoklėm pražydę šilelio šlaitai“ dar nesudainuos, o ir „mama“ dar nelabai yra pasakęs. Tai tiek tos ir motinos dienos, – portalui LRT.lt pasakoja ji. – Juokas juokais, bet juk dažniausiai šventės mums tampa reikšmingos dėl įvykių, kurių pasikartojimo kitąmet laukiame.“

Nors sūnus netrukus švęs pirmąjį gimtadienį, ji prisipažįsta, kad iki šiol dažnai sunku patikėti, jog ji – mama: „Kažkaip dar nesijaučiu nusipelnius tokio reikšmingo titulo. Aš tik žiūriu į tą vaiką ir stebiuosi, kad taip jam vadinuosi. O kai jis nusišypso, arba atkartoja kokį mano veiksmą, ar atgal nusišypso į mano šypsnį, patenku į tokią palaimingą būseną, kurioje anksčiau netekdavo būti.“

Todėl, pasak Živilės, kiekviena diena jai yra įgavusi naują prasmę, tapusi reikšmingesnė. „Bet aš labai laukiu tų laikų, kai tėtis ar darželio auklėtoja primokys mano vaiką ateiti ir apsikabinti mamos dienos proga. O jei dar kokį kringelį nupieš – išvis ištirpsiu iš laimės“, – priduria ji.

Žurnalistė prisipažįsta, kad vaikelio priežiūra kartais reikalauja kantrybės, tačiau ji džiaugiasi, kad gali pasimokyti iš savo vyro Liudo.

„Jis labai ramus, „išlaikytas“ (kad ir ką tai reikštų). Nuo pat pirmų dienų tik meilę ir ramybę transliavo mūsų kūdikiukui, niekad nėra sakęs jokių „na ko gi tu verki?“, „na ko gi tau negana?“, aš tai pastebėjau ir perėmiau.“

Auklėdama pirmagimį pora remiasi pagarbios tėvystės (RIE) principais, mokančiais pripažinti vaiko poreikius, emocijas, jam juos garsiai įvardyti.

„Palengva tai pildo ir emocinio intelekto spragas suaugusiųjų, t.y. mūsų, gyvenime bei bendravime. Jaučiu, kaip kitiems dažniau esu linkus sakyt „suprantu, kad jautiesi taip ar anaip“, o ne kaip nors isteriškai reaguoju. Labai daug ko yra išmokti, bet norisi tikėt, kad esu gerame kelyje“, – pastebi LRT žurnalistė.

Nors ji jau grįžo į darbus, stengiasi daug keliauti, vaiko gimimas išties apverčia gyvenimą aukštyn kojomis.

„Kelionės, pavyzdžiui, jei vyksta automobiliu, tai yra derinamos prie vaiko miego. Čia tik menkutis pavyzdys, kurį supras kiekviena mama, – šypsosi ji. – Aš ir dirbu, ir vaikui valgyt gaminu, ir maitinu, ir sportuoju, ir į užsiėmimus jį vežu, ir migdau, ir dar trokštu kiekvieną laisvą akimirką jį myluoti. Man sunku išbūt kur nors ilgiau, mes net kraustytis norime prie pat darbo, kad nereikėtų nė minutės bereikalingai praleisti kamštyje.“

Kaip tik neseniai Živilė baigė skaityti Michelle Obamos autobiografiją, ten yra vieta, kurioje, Živilės manymu, labai gražiai bei taikliai nupasakojama dirbančios mamos dalia – akimirkos, kai bėgi, leki, važiuoji, vėluoji, automobilyje valgai pietus, tuo pačiu dirbi ir dar ieškai informacijos apie kokią nors nepažintą vaikišką ligą.

„Išversiu iš atminties: „štai pažiūrėkite, kaip man viskas pavyksta! – norisi pasakyti tomis akimirkomis, savo neegzistuojančiai auditorijai. – Ar visi mato, kaip aš pavarau?“ Žodžiu, mamos tikrai yra galiūnės. Jas tikrai reikia švęsti“, – patikina Ž. Kropaitė.

Jau antrąją motinos dieną būdamos mamomis pasitinka ir seserys dvynės, bėgikės Milda Eimontė ir Monika Bytautienė. Mildos sūneliui Motiejui jau pusantrų, tik keliais mėnesiais jaunesnė jo pusseserė, Monikos dukrytė.

„Man tai pats maloniausias laikotarpis. Kai girdžiu, jog kai kurios mamos sako, kad užsisėdėjo namuose ir norėtų ištrūkti ar pailsėti, man atrodo, kad aš nuolat galvoju, kaip norėčiau daugiau laiko praleisti su sūnumi. Kiekviena drauge praleista akimirka man labai svarbi. Ypač dabar, kai jau grįžau į sportą ir kasdien treniruojuosi“, – portalui LRT.lt sako M. Eimontė.

Jai pritaria ir sesuo Monika, teigianti, kad kol dukra yra nedidelė, kiekviena diena yra kaip motinos diena, kupina vaikiškos meilės.

Abi sportininkės stengiasi treniruočių tvarkaraščius suderinti su mažųjų dienotvarke – kai šie nusnūsta pietų miego, mamos čiumpa sportinę aprangą ir lekia į treniruotes, o kai mažieji atsibunda, mamos jau būna sugrįžusios.

Jos sakosi esančios labai dėkingos savo mamai, kuri daug padeda ir pasirūpina anūkais, kad dukros galėtų siekti savo sportinių tikslų. Pačios tapusios motinomis, jos sakosi geriau supratusios ir dar labiau vertinti pradėjusios savo mamos meilę bei rūpestį.

Vis dėlto, seserys džiaugiasi, kad gali kartu išgyventi motinystės džiaugsmus, o kartais ir rūpesčius, gali viena su kita pasitarti, pasidalyti džiugiomis ar neraminančiomis mintimis.

„Veikiausiai kiekviena kartais suabejoja, ar tikrai yra pakankamai gera mama, ar tinkamai auklėja savo mažuosius, ar pakankamai laiko jiems skiria ir panašiai.

Mūsų mama veikiausiai nedvejodama pasakytų, kad esame puikios motinos ir tokie svarstymai neturėtų kankinti, o sesuo, kuri augina panašaus amžiaus vaikutį, taip pat treniruojasi, veikiausiai kartais supranta geriausiai – juk susiduriame su panašiais rūpesčiais“, – svarsto M. Bytautienė.

Ji patikina, abiem sportininkėms svarbiausia, kad laikas su vaikais būtų kokybiškas, produktyvus ir naudingas vaikui.

„Kaip sportininkė turiu svajonių, tikiu, kad užaugusi dukra sieks savų svajonių ir mane puikiai supras. Noriu, kad ji didžiuotųsi savo mama ir galbūt matytų tam tikrą pavyzdį.

Kadangi vykdama į sporto stovyklas ją pasiimu kartu, dukra mato mamą sportuojančią, kovojančią ir atkakliai siekiančią savo tikslų. Jei, kaip ir kiekvienas darbas, sportas kažkiek mano laiko atima iš dukros, ji gali pamatyti, kiek daug jis duoda man, kaip ugdo mano charakterį“, – svarsto M. Bytautienė.

Jai antrina ir sesuo Milda, sakanti, kad sūnus jai tapo motyvacija dar labiau stengtis: „Po motinystės atostogų sugrįžus į sportą fiziškai lengviau nebuvo, tačiau grįžau kur kas tvirtesnė psichologiškai. Manau, kad sūnus man tapo didžiausia motyvacija – jei jau porai valandų palieku jį su mama ir einu treniruotis, atrodo, kad tas laikas negali būti iššvaistytas. Todėl tai skatina dar labiau stengtis ir atkakliau siekti tikslų, viską atlikti kiek įmanoma geriau.“

Daugiau vidinės stiprybės motinystė suteikė ir Monikai – daugelis dalykų, kurie anksčiau atrodė ganėtinai svarbūs, dabar nebeatrodo tokie reikšmingi. „Į viską pradėjau žiūrėti paprasčiau. Jaučiuosi daug stipresnė, tad net ir kai kurie sunkiai įgyvendinami tikslai, sportiniai pasiekimai atrodo lengviau pasiekiami“, – šypsosi M. Bytautienė.

LRT TELEVIZIJOS laidų vedėja, knygų autorė ir žurnalistė Beata Nicholson patikina, kad svarbiausias jos darbas – būti dvylikametės Izabelės Meilės, dešimtmečio Jurgio George’o, vienerių Harrisono ir pagranduko Danieliaus mama.

„Nėra tokių svarstyklių, kurios pasvertų, kas svarbiau ar daugiau sveria, darbas ar motinystė, tačiau jei kada nors reikėtų rinktis man, žinoma, būti mama – mano pagrindinis darbas, ypač dabar, kai turiu du labai mažus vaikus. Kadangi tarp jų tik pusantrų metų skirtumas, galiu patikinti, jog tai labai intensyvus metas“, – ji pasakoja LRT RADIJO laidai „10-12“.

Panašią patirtį Beata turėjo ir augindama vyresnėlius Izabelę bei Jurgį ir ji patikina, kad taip vaikai užauga kaip vieninga komanda, galini drauge nuveikti labai daug dalykų. „Vis dėlto, kiek vaikų turėti – kiekvieno asmeninis pasirinkimas. Vieni nori tik vieno vaiko, kiti – dviejų, o kitiems prasmė ir džiaugsmas – daugiau vaikų. O kartais galbūt ne tu pats sprendi, o kažkas iš aukščiau?“