Veidai

2019.04.28 17:25

Pasikeisti pavardę Larisą Kalpokaitę paskatino dėstytojos patyčios

„Buvo labai sunkūs laikai, bet mus jungė svajonė, idėja ir jaunystė“, – LRT TELEVIZIJOS laidoje „Gimę tą pačią dieną“ savo gyvenimo istorija dalijasi žinoma Lietuvos teatro ir kino aktorė Larisa Kalpokaitė. Šypsenos moters veide neišsklaidė jokie sunkumai – net darbas dėvėtų drabužių parduotuvėje.

L. Kalpokaitė užaugo Žirmūnuose, Vilniaus mikrorajone. Anuomet patekti į kitą Neries pusę buvo galima tik per Žaliąjį tiltą – nebuvo nei Žirmūnų, nei Valakampių tilto, tad į lopšelį Antakalnyje tekdavo plaukti valtele. Nors ir nepamena, ji pasakoja, kaip kartą mamai plukdant dukrą į darželį ėmė skęsti vaikinas.

„Jis pradėjo plaukti, kabintis į valtį, žmonės ėmė šaukti: ką darote, reikia padėti. Valtininkas pasakė: negalima, yra kūdikis, valtis apsivers. Mama sakė, kad vaikinas nuskendo ir dabar tu turi gyventi už jį“, – pasakoja aktorė.

Sykį L. Kalpokaitė vos upėje nenuskendo ir pati. Sesei nusivedus prie upės apžiūrėti šaltinio, ją į Nerį įtraukė banga.

„Aš kabarojuosi ir man tik mintis – mokytoja sakė, kad grįžtume visi kitais metais į klasę, o aš negrįšiu. Staiga berniukas kažkoks mane už pakarpos ištraukė. Atsimenu jo veidą lig šiol. Matydavau jį, norėdavau prieiti ir pasakyti „ačiū“, bet vaikas buvau, nedrįsau“, – prisimena ji.

Tarybinėje mokykloje istorijos pamokos – gan skurdžios, o knygelėje perskaitytos žinios pasirodė keistos net penktokams.

„Ten buvo Gedimino pilis, visokie papuošalai, nuotraukos, kad gyveno baltai, lietuviai. Gale buvo parašyta: labai gaila, bet visa baltų kultūra žuvo, kai kryžiuočiai užpuolė Lietuvą. Labai sielojausi: kokie gražūs papuošalai, kokia graži kultūra, bet ji žuvo, kryžiuočiai ją pražudė. Penktoje klasėje – aiškus ideologijos pavyzdys“, – pasakoja L. Kalpokaitė.

Visą laisvalaikį ji skirdavo dainoms ir vaidinimams mokykloje: skaitydavo eilėraščius, ruošdavo įvairias kompozicijas, dėl to būdavo netgi atleidžiama nuo pamokų. Tad vėliau klausimo, kur stoti, nekilo – tėvai leido daryti merginai tai, ką ji norėjo.

„Užsigeidė mergaitė groti pianinu ir nupirko pianiną. Tais laikais tai buvo deficitas, baisūs pinigai. Pianiną jie gavo išsimokėtinai“, – kalba žinoma Lietuvos aktorė.

Mokykloje berniukų dėmesio netrūko, tačiau L. Kalpokaitė jų neprisilesdavo. Galbūt dėl to per išleistuves nė vienas vaikinas nepakvietė jos šokti – tai buvo didelis smūgis.

Dėstytojos pajuokos objektas – tikroji aktorės pavardė

Operos dainininke svajojusi tapti L. Kalpokaitė įstojo į Valstybinę konservatoriją – mergina pasirinko dainavimo specialybę. Tačiau sekėsi sunkiai – ji teigia įstojusi labai jauna, kai dar nebuvo susiformavęs balsas. Studijuojant dėstytojo buvo paskatinta stoti į aktorinį – L. Kalpokaitė taip ir padarė.

Stojamieji egzaminai ją privertė kaip reikiant paprakaituoti ir raudonuoti. Tačiau galbūt dėl to ir pavyko įstoti, svarsto ji.

„Kažkodėl man užduotis duodavo Dalia Tamulevičiūtė, nors kursą rinko Irena Vaišytė. Pasakė, tu – kiaulė purve, tai aš varčiausi, kriuksėjau. Dabar tu – paukštukas, iškritęs iš lizdo. Aš iškritau, ji diktuoja man toliau: dabar tu nori skristi, neišeina, pamatai katiną, jis sėlina prie tavęs, tu nori skristi ir staiga pakyli, skrendi. Ir aš skrendu, skrendu, sukuosi ratu... Staiga girdžiu juoką. Pasirodo, jau ketvirtą kartą man sako stop, o aš kai pakilau skristi... Juokėsi ir studentai, ir komisija. Gal dėl to, kad negirdėjau, ir įstojau“, – pasakoja pašnekovė.

Būsimiesiems aktoriams teko daug skaityti ir kalbėti lietuviškai. Rusaitei L. Kalpokaitei tai nebuvo lengva, tačiau iššūkių ji nepabijojo ir visus egzaminus atsiskaitė lietuvių kalba. Tik rusiška pavardė [Kolpašnikova] vis kam nors kliuvo. Priimti galutinį sprendimą pasikeisti pavardę L. Kalpokaitę paskatino kurso vadovės I. Vaišytės kartais skaudinantis elgesys.

„Būdavo koks nors kurso pasirodymas, mus išrikiuoja ir kurso vadovė pristato: vardas, pavardė, vardas, pavardė. Mane pristato Larisa Skrybėlaitė. Mane tai labai žemindavo ir skaudindavo. Pagalvojau, pasikeisiu ir bus ramu. Visų pirma atsiklausiau tėvo, nenorėjau jo įžeisti. Tėvai suprato ir pasikeičiau, kad būtų arti tikrosios pavardės“, – prisiminimais dalijasi žinoma moteris.

Tuo metu L. Kalpokaitės pasaulis – tik juoda teatro repeticijų salė nuo ryto iki nakties, nuo rudens iki vasaros. Aktorystės mokslai – labai įtempti ir studenčių ašaros čia – įprasta.

„Namo išvažiuodavome pusę pirmos. Dabar studentai iki dešimtos valandos, o mes iki pusės pirmos dirbdavome. Pirmoji pamoka prasidėdavo devintą. Nieko, tik tamsa ir dulkės. Staiga išeiname į balkoną ir matome, kad tuometėje Lenino aikštėje žydi alyvos, ir mes taip: o, pavasaris“, – kalba ji.

Pasak aktorės, studijuojant teko iškęsti gausybę gąsdinimų, kad, jei neišlaikys egzamino, studentai bus išmesti iš kurso. Ji puikiai prisimena, kaip po vieno išlaikyto egzamino visos kurso draugės ėmė raudoti iš įtampos.

„Mes raudame ir įeina Masalskis. Pamatė, kad visos rauda. Priėjo prie manęs, paplojo per petį ir pasakė: būsi tu artistė, būsi“, – pasakoja ji.

Baigus studijas likimas pametėjo dovanėlę – jai ir kitiems kurso draugams dar iki egzaminų pavyko įsidarbinti Valstybiniame akademiniame dramos teatre (dabar Lietuvos nacionalinis dramos teatras). Prasidėjus aktorės karjerai, L. Kalpokaitės gyvenimas prisipildė ir meilės – mylimasis, kolega aktorius Jonas Braškys nutarė jai pasipiršti tiesiog prie šiukšlių konteinerių.

Tačiau vien su tokiomis piršlybomis neišsisuko – L. Kalpokaitės rankos teko prašyti ir tėvų: „Paskambino, pasakė, kad ateis. Galvoju, kažko užeis. Mano tėvas stovėjo užsilipęs ant taburetės ir suko lemputę. Su mama sėdime ant sofos ir jis įeina. Išima iš sakvojažo mamai baltų rožių puokštę, man – baltų gvazdikų. Priklaupia prieš mane ir mamai sako: noriu jūsų dukrą… Tėvas nespėjo nulipti nuo taburetės. Taip ir stovi su ta lempute.“

Kad išmaitintų šeimą, dirbo dėvėtų drabužių parduotuvėje

Taip jaunų aktorių pora sukūrė šeimą, o 1985 m. pasaulį išvydo jųdviejų sūnus Jonas. Tačiau jau po pusmečio tėvai galėjo grįžti į darbus – anūką prižiūrėti ėmėsi L. Kalpokaitės mama.

„Man labai pasisekė, mama kaip tik išėjo į pensiją, prižiūrėjo sūnų, o aš galėjau repetuoti ir vaidinti. Pirmasis vaiko ištartas žodis buvo ne „mama“, ne „tėtė“, o „baba“, – pasakoja pašnekovė.

Tačiau Nepriklausomybės metais L. Kalpokaitės gyvenimas pasikeitė. Ji su kolegomis ryžosi išeiti iš Valstybinio akademinio dramos teatro ir prisijungė prie režisieriaus Rimo Tumino aktorių komandos ką tik įkurtame Vilniaus mažajame teatre. Su spektakliu „Vyšnių sodas“ prasidėjo smagus ir romantiškas etapas.

„Tai buvo įvykis, nes mes buvome pirmi, atsisakę gero gyvenimo ir išėję iš prestižinio teatro. Paėmėme ir išėjome į visišką nežinią be algų. Buvo labai sunkūs laikai, gyvenome sunkiai, bet mus jungė svajonė, idėja ir jaunystė, begalinė meilė Tuminui. Labai jį gerbėme ir mylėjome. Labai tikėjome viskuo, ką jis daro. Tais laikais tiek daug juokėmės – buvome tikrai laimingi“, – mintimis dalijasi žinoma aktorė.

Bet vien tik idėja gyvas nebūsi. Aktoriams teko pasiieškoti ir papildomų darbų, kad galėtų bent jau išmaitinti šeimas. L. Kalpokaitė su vyru įsidarbino draugų įkurtoje dėvėtų drabužių parduotuvėje, o juos ten išvydusiems nustebusiems pirkėjams turėjo paruošę atsakymą.

„Atėjo tokia moteris į parduotuvę ir pamatė mus su Jonu. Ji žinojo, kad mes aktoriai, nustebusi sako: jūs dirbate parduotuvėje. Aš atsisukau į ją: dirbu, o ką, galite geriau pasiūlyti? Nekompleksavau, nes buvo didelis noras pagaliau turėti savo pinigų, o ne gyventi savaitę iki algos be nieko“, – kalba ji.

2002 m. L. Kalpokaitę žiūrovai išvydo ir kino ekranuose: ji suvaidino pagrindinį vaidmenį Kristijono Vildžiūno filme „Nuomos sutartis“, kuris buvo išrinktas geriausiu metų Baltijos šalių filmu. Juostoje galima išvysti ir pikantiškų meilės scenų: „Viskas atrodė erotiška, o dabar pasižiūri – nieko ten nėra. Ten nėra erotikos, bet yra kažkas daugiau už nuogą kūną. Erotika veide.“

Ilgą laiką prislopinta L. Kalpokaitės svajonė dainuoti galiausiai sprogo visu smarkumu. Įstojus į aktorinį ji sako nutilusi, dainuodavusi tik esant reikalui scenoje.

„Padainuodavau kompanijoje, be akompanimento. Mane kalbino jau seniai, Inga Burneikaitė sakė: Larisa, daryk programą. Bet aš nedrįsau. Buvo natūralus atmetimas visko, kas rusiška. Bijojau, kad tie romansai bus niekam nereikalingi. Tada išgirdau, kad dainuoja Paškevičius, dar kažkas, pagalvojau: palaukite, jeigu Paškevičius dainuoja, kodėl aš negaliu?“ – teigia ji.

L. Kalpokaitė žinoma ne tik iš teatro ir kino, bet ir iš televizijos serialų, kuriuose suvaidino ne vieną įsimintiną vaidmenį. Lietuviškai kukli ir rusiškai nuoširdi, mylinti ir mylima žmona bei mama – šiandien ji džiaugiasi gyvenimu.

„Man gerai, kai man duoda bet kokį darbą, nes suprantu, kad tai gali bet kada pasibaigti. Aktorinis periodas yra trumpas. Kiek vyresniam žmogui tų vaidmenų yra? Man kiekvienas pasiūlymas yra geras. Džiaugiuosi, kad dirbu šalia jaunų žmonių – jie man neleidžia pasenti“, – kalba pašnekovė.

Ji taip pat džiaugiasi, kad iš savo profesijos gali pragyventi – nors ir nelabai turtingai, bent ir ne vargdama. „Ko daugiau reikia“, – priduria aktorė L. Kalpokaitė.

Plačiau – laidos įraše.

Parengė Indrė Česnauskaitė.

Gimę tą pačią dieną. Larisa Kalpokaitė