Veidai

2019.04.21 15:52

Tragikomizmo meistrei Vitalijai Mockevičiūtei vienu didžiausių išbandymų tapo alkoholis

Duota tiek, kiek esame verti ir galime pakelti, sako aktorė Vitalija Mockevičiūtė.
LRT TELEVIZIJOS laida „Gimę tą pačią dieną“, LRT.lt2019.04.21 15:52

„Buvo labai daug alkoholio, visi ūždavome. Atėjo laikas, kai turėjau rinktis, o tai nėra labai paprasta“, – LRT TELEVIZIJOS laidoje „Gimę tą pačią dieną“ atvirai pasakoja žinoma Lietuvos aktorė Vitalija Mockevičiūtė. Pasak jos, priimant sprendimą prireikė ir psichologo pagalbos.

„Kai aš gimiau, sakė, buvo 31 laipsnis šalčio. Tais laikais būdavo tokios žiemos, ypač pietų Lietuvoje, Dzūkijoje. Parvežė, padėjo ir vyresnė sesuo Jūratė sakė, kad žiūrėjo į mane ir galvojo: kokia negraži, kam ji čia dabar“, – pasakoja V. Mockevičiūtė.

Jos vaikystė bėgo miškais apsuptame kaime su daug draugų. Nors, kaip sako pašnekovė, jos šeima nebuvo turtinga, vaikystė buvo laiminga: „Tuo metu kaime buvo labai daug vaikų. Vasarą ryte išeinu, vakare grįžtu. Laisvė ir fantazija labai gerai veikė. Savo fantazijų pasaulyje galėdavau gyventi savaitėmis.“

Tačiau gyvenimas – ne vien žaidimai. V. Mockevičiūtė daug laiko leido su močiute, kurios dėka pradėjo pažinti senojo kaimo tradicijas, net ir pačias liūdniausias – močiutė dažnai ją vesdavosi į laidotuves, tad dabar aktorei mirtis – natūralus dalykas.

„Žiūrėdavau į tą lavoną, man jis truputį kruta, atmosfera keista. Bet turėdavau išklausyti tas ilgas giesmes prie karsto. Jeigu pasidaro bloga, išeini. Žmones šarvodavo tik namuose. Būtinai dvi naktis. Ankšta, tvanku. Jeigu žiema, visi lydime“, – prisimena ji.

Ir mirus tėčiui mirtis atrodė natūrali, o laidotuvės panašios į žaidimą: „Vyresnei, Audronei, buvo labai didelis šokas, man buvo nebloga pramoga. Jis pašarvotas mokykloje, buvo mylimas kaimo žmogus. Rinkosi daug žmonių. Liečiau jį, labai šaltas. Viskas buvo natūralu. Baisiausia – dūdų orkestras. Aš jį uždrausčiau.“

Kada eis į mokyklą, nusprendė pati

Mokyklą V. Mockevičiūtė pradėjo lankyti būdama šešerių, nors ten priimdavo tik nuo septynerių. Taip nusprendė ji pati, nes nenorėjo eiti į vieną klasę su bendraamžiais.

„Mokykla man buvo labai didelis silikatinių plytų pastatas. Kai pradinėse klasėse mokė, kad „statomas“ komunizmas, tai įsivaizdavau, kad tai yra didelis silikatinių plytų pastatas. Įsivaizdavau, kad bus labai gražus, kai jį pastatys. Toks buvo mano komunizmo įsivaizdavimas“, – pasakoja laidos herojė.

Mokykla – vos už kelių žingsnių nuo namų, tad keltis anksti nereikėjo. O ir praustis rytais – ne taip jau būtina: „Tais laikais vyko smirdukų gyvenimas. Tokios kanalizacijos nebuvo, buvo tik šaltas vanduo. Apsirengdavau ir eidavau į mokyklą.“

Pirmoje klasėje išmokusi rašyti, V. Mockevičiūtė šias žinias panaudodavo namuose, kai savo tiesą reikėdavo įrodyti vyresnei sesei Jūratei, su kuria vis pasibardavo.

„Buvome didelės priešės. Mama iki šiol atsimena, ant sienų vašku arba pieštukais rašydavome: „Jūratė durna, Vitutė gera.“ Arba atvirkščiai. Po to supratau, jeigu parašysiu: „Vitutė durna, Jūratė gera“, tada mama galvos, kad čia Jūratė, ir baus ją. Vyko smagus gyvenimas“, – pasakoja pašnekovė.

Įsivaizduodavo, kad bus kaip Mainelytė

V. Mockevičiūtė spektaklius statė nuo vaikystės: kartu su drauge Ilona kaimynams rodė savo pačių pagamintų lėlių teatro spektaklį pagal Žilinskaitės „Žiemos pasaką“. Turbūt nereikia stebėtis – jos mama Vanda dukrai buvo tikras pavyzdys: mokė vaikus muzikos, vadovavo net keliems chorams, statė spektaklius, subūrė ansamblį „Piemenukai“.

Jai didelį įspūdį paliko ir mokykloje vykę karnavalai. Ji vaidindavo visuose, net vyresniųjų klasių karnavaluose: „Turėjau artistišką prigimtį. Išeidavau į sceną ir atsipalaiduodavau. Kažkaip man „susiimprovizuodavo“, labai patiko, kad kviečia vaidinti.“

Paauglystėje V. Mockevičiūtės mintis užvaldė romantiškos svajonės, kaip ji taps garsi, o svarbiausia – graži aktorė. Ji artistų neįsimylėdavo – buvo įsimylėjusi aktorystę.

„Žiūrėdavau Lietuvos televizijos spektaklius, visi nuostabūs. Jeigu dar aktoriai rūko – išvis aukščiausias pilotažas, tai jau labai rimta aktorystė. Todėl rūkiau. Maža įsivaizdavau, kad būsiu aukšta, liekna, graži, ilgaplaukė aktorė. Kaip Mainelytė“, – prisimena moteris.

Tad baigusi mokyklą nusprendė stoti į aktorinį meistriškumą, tačiau įstoti nepavyko. Pasak V. Mockevičiūtės, tais laikais buvo visiškai nemadinga ir netgi tragiška niekur nestoti, tad teko rinktis stoti kitur. Taip ji atsidūrė Klaipėdoje.

Pasirinkusi saviveiklinio teatro režisūros mokslus, V. Mockevičiūtė nuo pirmų dienų žinojo – tai laikina stotelė. Nors studijos Klaipėdoje išmokė labai daug naudingų dalykų, jau kitais metais ji vėl bandė laimę ir pagaliau įstojo į išsvajotą specialybę – aktorinį meistriškumą, kurio kurso vadovė buvo Dalia Tamulevičiūtė.

Mėnuo Niujorko Džulijardo mokykloje

Taip prasidėjo bohemiškas V. Mockevičiūtės studijų etapas. Jai patiko viskas – nuo ilgų repeticijų naktų iki Jaunimo teatro kvapo.

„Visąlaik tas Jaunimo teatro kvapas buvo kažkoks neįtikėtinas. Nežinau, gal ten buvo fantazija, bet ne man vienai. Visi tai prisimena, turbūt cigaretės, teatro dulkės – ten tuo metu sklandė labai stipri meno mūza“, – prisimena žinoma aktorė.

1991 m. dar studijuodama aktorystę su kurso draugėmis ji išvyko į svajonių šalį – Jungtines Amerikos Valstijas – mėnesį mokytis Džulijardo mokykloje. Neregėtas pasaulis lietuvaitėms apsuko galvas, bet jos pačios amerikiečiams pasirodė šiek tiek keistokos.

„Niujorke buvo rūkoma kavinėse, daug džiazo. Mums duodavo 20 dolerių dienpinigių – tuo metu Amerikoje tai buvo labai daug. Nuėjome turbūt į pigiausią parduotuvę, visi apsipirkome: kedai, džinsai. Viena Amerikos lietuvė sakė: o, pagaliau „apsišopinot“, – atsimena ji.

V. Mockevičiūtei neišdildomą teigiamą įspūdį paliko ir vykusios paskaitos – pasak jos, Lietuvoje nieko panašaus nevyko.

„Techninė pusė ten tiesiog geniali. Labai greitai išlaisvėjome. Grįžome po to mėnesio visi su marškinėliais, buvome labai laisvi. Kokį mėnesį buvome pavyzdinis laisvas kursas“, – sako ji.

Gimus sūnui – akistata su priklausomybe

D. Tamulevičiūtės kursas pasibaigus studijoms virto „Šiaurės Atėnų“ teatru, vadovaujamu režisieriaus Algirdo Latėno. Netrukus V. Mockevičiūtė su kolegomis leidosi į gastroles po Lietuvą.

„Statėme tikrai puikius spektaklius: „Stiklinį žvėryną“, „Tiškučio akademiją“, „Musių valdovą“. Važinėjome po Lietuvą tuo laiku, kai žmonės nėjo į teatrą, o pas mus būdavo pilna salė žmonių“, – atsimena ji.

Anot V. Mockevičiūtės, teatro aktorių gyvenimas tuo metu nebuvo labai turtingas – patys kabindavo dekoracijas, skalbdavo rūbus, pinigų gaudavo labai mažai, būta daug išgertuvių. Po trejų metų, išsiskirsčius „Šiaurės Atėnų“ teatrui, V. Mockevičiūtė pradėjo vaidinti Nacionaliniame dramos teatre.

O dar po kelių metų – trumpa meilės istorija ir gimęs sūnus Kristijonas. Tačiau su vaiko tėčiu keliai išsiskyrė ir sūnų ji užaugino viena. Pasak žinomos Lietuvos aktorės, tai buvo jos sprendimas, o sūnus inspiravo gyvenime pakeisti daug dalykų.

Augant sūnui atėjo metas apsispręsti, kokiu keliu eiti toliau – pajutus, jog situacija gali tapti nevaldoma, V. Mockevičiūtei teko priimti labai svabų sprendimą.

„Išbandymu laikau priklausomybę. Buvo labai daug alkoholio, visi ūždavome. Nežinau, gal čia sovietų palikimas. Atėjo laikas, kai turėjau apsispręsti ir rinktis. Tai nėra labai paprasta, reikalauja net ne valios, bet išminties. Vaikščiojau pas psichologę“, – mintimis dalijasi pašnekovė. Anot jos, stebėti save tenka iki šiol – juk gyveni su tuo visąlaik.

Ateityje laukia didžiosios meilės

2009 m. V. Mockevičiūtę žiūrovai išvydo ir televizijoje. Ji vieną po kito kūrė personažus humoro laidoje „Dviračio šou“ (dabar – „Dviračio žinios“), taip pat vaidino serialuose. Pasak aktorės, vien iš teatro labai sunku išgyventi.

Šiandien ji laikoma viena talentingiausių sceninio tragikomizmo meistrių. Jos dosjė – vaidmenys spektakliuose, kuriuos režisavo garsiausi režisieriai: Eimuntas Nekrošius, Jonas Vaitkus, Gintaras Varnas, Rimas Tuminas, Oskaras Koršunovas. O prieš trejus metus režisierė Yana Ross V. Mockevičiūtei pasiūlė suvaidinti vieną iš seserų savo spektaklyje „Trys seserys“.

„Yana Ross – toks gaivalas, nauja kryptis. Taip džiaugiausi, kai ji pakvietė į „Tris seseris“, natūraliai, net nepaslėpiau. Kai kviečia, kartais puikuojiesi“, – prisipažįsta aktorė.

O didžiausias įvertinimas jai – sutiktų žmonių gražūs žodžiai ne tik apie jos seriale suvaidintą Galiną ar žurnalistę iš „Dviračio žinių“, bet ir apie vaidmenis teatre.

Penkiasdešimtmečio proga ji tikina sulaukusi daug dovanų ir komplimentų: „Oskaras, kalbėdamas apie mane, pasakė: galbūt jos karjera susiklostė ne taip, kaip ji verta, gal net nesusiklostė. Pagalvojau, gal, bet iš kitos pusės – turbūt mums duoda tiek, kiek mes verti ir galime pakelti.“

V. Mockevičiūtė tikina esanti fatalistė. Ji svarsto, kad galbūt ir sūnų užaugino viena dėl to, kad matė tokį šeimos modelį.

„Mūsų moterys viską pasidarė vienos. Matyt, manyje tai labai stipriai atsiliepė, dėl to net smarkiai neišgyvenu. Yra, kaip yra. Manau, kad ateityje manęs dar laukia ta didžioji meilė, tai yra, dėl ko gyventi“, – mintimis dalijasi pašnekovė.

Plačiau – laidos įraše.

Parengė Indrė Česnauskaitė.

Gimę tą pačią dieną. Vitalija Mockevičiūtė