Veidai

2019.04.20 09:36

Brolis Evaldas Darulis: norint pabėgti nuo savęs, geriau bėgioti, o ne gerti alkoholį

LRT Televizijos laida „Gyvenimas“, LRT.lt2019.04.20 09:36

Jeigu man reikia priemonės dvasinei ar psichologinei būsenai pagerinti, tuomet aš renkuosi bėgimą, LRT TELEVIZIJOS laidoje „Gyvenimas“ sako Bernardinų parapijos klebonas Evaldas Darulis. Kadaise apie šeimą ir vaikus svajojęs vienuolis tikina nė karto nesuabejojęs savo pašaukimu ir gyvenimo kelio keisti nežadėjęs.

Pačiame Vilniaus senamiestyje stūksantis Bernardinų ansamblis – ne vien nuostabaus grožio gotikinės architektūros pavyzdys. Už šių 400 metų senumo sienų įsikūręs Mažesniųjų brolių ordinas geriau žinomas kaip pranciškonų vienuolija. Vienas iš 9 šiuo metu čia gyvenančių brolių – Bernardinų parapijos klebonas Evaldas Darulis.

Prieš 3 metus iš Kretingos į sostinę perkeltas vienuolis vyksta į žygius su skautais, subūrė bėgimo mėgėjų grupę, džiaugiasi per 50 po vienuolyno stogu veikiančių visuomeninių būrelių, o neseniai už darbus buvo pagerbtas Lygybės apdovanojimu. Tačiau pats brolis Evaldas savo nuopelnų nesureikšmina.

„Kai sakai žodį „burti“, skamba taip, lyg buriu aplink save. Mano tikslas – kad žmogus eitų link Jėzaus Kristaus, link Dievo. Po maldos, pokalbio ar išpažinties man nėra svarbu, į kurią bažnyčią jis eis, pas kurį kunigą lankysis. Svarbiausia, kad jis atrastų ramybę, suvoktų Dievo meilę. Mūsų tikslas – kad tauta būtų tikinti, mylėtų Dievą ir žmones“, – kalba jis.

Nors pasaulis dabar kur kas atviresnis nei prieš dešimt ar net trejus metus, vienuolijų gyvenimą vis dar gaubia paslaptys ir mitai – tai nėra gerai, sako 47-erių kunigas ir be nutylėjimų pasakoja apie pranciškonų kasdienybę. Ji skirta tarnauti žmonėms, tad buitis turi būti sutvarkyta taip, kad užimtų kuo mažiau laiko.

„Namus susitvarkau pats, bet yra žmonių, kurie padeda – verda valgyti 5 dienas per savaitę. Tai ne tinginystė, o poreikis – visi broliai turi veiklos. Jeigu mūsų ordinas būtų labai didelis, būtų galima paskirti už gaminimą atsakingą brolį. Bet mūsų tiek nėra“, – pažymi E. Darulis.

Anot jo, brolių, kunigų, vikarų trūkumas jaučiamas visoje Lietuvoje, dėl to reikia pagalbininkų. Celių, kuriose apsistoję vienuoliai, lankyti negalima – kunigas pasakoja, kad kiekvienam broliui ar dar tik būsimam vienuolijos nariui skiriamas nedidelis kambarys su vonios kambariu. Kadaise patalpos buvo šildomos krosnimis, dabar visur stovi radiatoriai – brolių gyvenimas tikrai neprimena viduramžių.

Sekdami šventojo Pranciškaus Asyžiečio mokymu Mažesniųjų brolių ordino vienuoliai duoda neturto įžadus, todėl materialių gėrybių nekaupia. Vis dėlto gyvename ne viduramžiais, tad net ir vienuoliai turi apsirengti, važinėti šiuolaikinėmis transporto priemonėmis, skambinti ar galų gale nueiti pas kirpėją.

„Vienuolyne paprastai už pinigus atsakingas ekonomas. Paprastai gauname 150 eurų per mėnesį, o kai reikia kokio drabužio, einame pas vienuolyno ekonomą, pasakome, kiek kainuoja, jei yra pinigų – duoda ir nusiperkame. Jeigu kalbėtume apie mašinas, tai jos visada yra vienuolyno nuosavybė. Dažnai žmonės sako, kad mes duodame neturto įžadą. Mes duodame įžadą neturėti nieko savo. Pavyzdžiui, esu vienuolyno vyresnysis ir manau, kad reikia nupirkti mašiną. Po trejų metų, jei turiu važiuoti į kitą miestą, tos mašinos nepasiimu, nes ji yra ne mano“, – kalba brolis Evaldas.

Pasak jo, tai padeda neprisirišti prie daiktų, nors visą laiką yra pavojus. Jeigu reikia naujo brangaus daikto, poreikis negali būti paremtas grožiu ar nauda sau – daiktas turi būti reikalingas evangelizacijai. Pavyzdžiui, jei reikia filmavimo kameros, kad galėtum bendradarbiauti su dienraščiu ar tinklalapiu, pirkti galima, tačiau tai neturi būti skirta „paukščiukams ar gėlytėms filmuoti“.

Ne vienam savarankiškam pasauliečiui toks gyvenimo būdas turbūt atrodo keistas ir varžantis. Tačiau brolis Evaldas siūlo į tai pažvelgti iš kitos pusės – tai padeda išlikti ramiam, priimti situaciją, tarnauti žmonėms ir Viešpačiui.

Beprotišku tempu lekiantis gyvenimas su geromis ir blogomis naujovėmis tampa iššūkiu ir religijai. Tam, kad išliktų, tikėjimas negali atsilikti nuo pasaulio ir jo pažangos, todėl socialiniai tinklai tapo ir brolių vienuolių kasdienybe.

E. Darulis pasakoja, kad daugybė kunigų naudojasi programėle „iBreviary“ – ten galima rasti visas maldas. Bažnyčia naudojasi visais naudingais išradimais, tačiau, anot vienuolio, svarbu į tai nepasinerti stačia galva – šalia technologijų būtina rūpintis ir gamta, pasaulio gerove.

„Dabar informacija sklinda labai greitai ir pasaulis labai suartėjęs. Kartais belieka melstis, kad dėl to artumo, socialinių tinklų ar technologijų žmonės vis mažiau norės karo, nesantaikos. Juk dabar ir propagandai sunkiau sklisti: jeigu per televiziją skleidžiama propaganda, aš visada galiu patikrinti internete. Tai atveria daug galimybių“, – įsitikinęs jis.

Svajojo apie šeimą ir vaikus

Kunigas E. Darulis sako, kad malda jam niekada nebuvo primesta prievolė, nes gimė ir užaugo pamaldžioje šeimoje. Tiesa, tapti vienuoliu, juo labiau kunigu, niekada nesvajojo, nors jo paties atėjimas į šį pasaulį priminė tikrą stebuklą.

„Daktarai abejojo, ar mamai saugu mane gimdyti, tad pasiūlė atsisakyti vaiko. Bet tėveliai ėjo melstis į bažnyčią, o tą naktį močiutė susapnavo, kad gims geltonplaukis berniukas ir bus vardu Pranukas. Tėvai ryžosi susilaukti kūdikio ir aš sėkmingai išvydau pasaulį. Mama išrinko Evaldo vardą, o močiutė sako: „Ne, turi būti Pranukas.“ Tad esu pakrikštytas Evaldo Prano vardu“, – pasakoja vienuolis.

Prano vardą jis sieja su pašaukimu. Brolis Evaldas išsklaido dar vieną mitą apie vienuolius, neva jie visada tylūs, ramūs, susikaupę. Atvirkščiai, Dievo tarnais dažniausiai tampa aktyvūs, energingi žmonės, gebantys suburti ir vesti paskui save kitus. Vaikystėje E. Darulis taip pat buvo greitas ir nenustygstantis vietoje berniukas.

„Buvau labai aktyvus. Kaip tame anekdote: „Petriuk, nesisuk, o tai ir kitą koją prikalsiu.“ Kai išmokau vaikščioti, dažniausiai tėvai turėdavo mane įdėti į lovytę, kad neatsitrenkčiau į sieną. Tai juokas, bet iš tikrųjų buvau labai aktyvus“, – sako kunigas.

Jo šeimoje visada buvo kartojama – tarp artimųjų turėti kunigą yra garbė. Tačiau niekas nepagalvodavo, kad juo taps būtent Evaldas. Ir jis pats ilgai apie tai nemąstė – juk augo sovietiniais laikais. Jis svajojo apie šeimą ir vaikus, įgijo profesiją, pradėjo dirbti. Grojo pankroko grupėje, vaikščiojo į diskotekas. Būta ir linksmų nuotykių. Tačiau gyvenimas ir be jo žinios viską sudėliojo į vietas.

„Kai linų fabrike mažino etatų skaičių, mane, kaip vėliausiai atėjusį, turėjo atleisti. Eidamas namo mintyse meldžiausi: „Viešpatie, tebūnie tavo valia – kur pirma man pasiūlys, ten ir eisiu dirbti.“ Grįžęs namo sulaukiau dėdės skambučio. Jis pakvietė atvažiuoti į Užpalius dirbti tikybos mokytoju“, – prisimena E. Darulis.

Netrukus jis tapo zakristijonu. Atsirado ir įvairių kitų veiklų. Įsitraukęs į bendruomenės darbą, E. Darulis iš pradžių nė nepastebėjo, kad vidiniame pasaulyje kažkas vyksta. Tik vėliau susimąstė, kad pašaukimas bendrauti su žmonėmis, juos burti ir jiems padėti iš galvos išstūmė mintis apie šeimą.

Vis dėlto vienatvė – ne jo būdui, E. Darulis ėmė žvalgytis bendruomenės, kuri atitiktų jo gyvenimo būdą – dėdei kunigui pasiūlius, jis prisijungė prie pranciškonų. Brolis Evaldas pasakoja nė karto nesuabejojęs pašaukimu ir nuo pat pirmos dienos, nelaukdamas įšventinimo, jautėsi ir gyveno kaip pranciškonas.

„Bet kai apvilko abitą, pasijutau geriau, davus įžadus – dar geriau. Kai pakartojau – dar geriau. Buvo nelengva: pavargdavau, kartais būdavo sunku išlaikyti maldos discipliną, bendruomenėje kildavo visokių klausimų. Bet tai neturi nieko bendro su pašaukimu. Jeigu paklaustumėte, ar nenorėjau keisti gyvenimo kelio, atsakymas – nenorėjau“, – tikina pašnekovas.

Kartu su kitais broliais E. Darulis išvyko studijuoti teologijos ir filosofijos į Italiją. Studijų metais įgytos žinios ne tik sustiprino tikėjimą, bet ir padėjo rasti atsakymus į sudėtingus nelaimių užkluptų žmonių klausimus apie Dievą, jo gailestingumą ir siunčiamus išbandymus. Tai ypač pravertė tuomet, kai brolis Evaldas buvo Klaipėdos onkologijos centro dvasinis konsultantas. Tokią sunkumo naštą nelengva pakelti ir pačiam vienuoliui. „Visko būna, ir pačiam pasidaro sunku – norisi pailsėti, kur nors išlėkti“, – sako jis.

Bėgant nuo savęs ragina rinktis pozityvias priemones

Nubraukti sunkius išgyvenimus, atsipalaiduoti ir perkrauti smegenis E. Daruliui padeda bėgimas – tai vienuolio aistra. Jis ne tik pats bėga bent kelis kartus per savaitę po 7–10, o kartais ir daugiau kilometrų, bet ir buria mėgėjus, veda jiems treniruotes. Be brolio Evaldo neapsieina nė vienas didesnis bėgimas Lietuvoje. Net per metus priklausantį mėnesį atostogų jis skiria ultrabėgimo varžyboms, per kurias tenka įveikti 42 kilometrus.

„Būna, atostoginius išleidžiu kone per vieną kelionę. Per likusias atostogas man patinka laiką leisti gamtoje – Lietuva labai graži. O miške nieko pirkti nereikia – visko galima rasti po egle“, – juokdamasis kalba pašnekovas.

Toks didelis noras įveikti iššūkius kartais atrodo tarsi bėgimas nuo paties savęs ir žmonių atnešamų problemų, tačiau brolis Evaldas su šypsena sako, kad jam šis sportas – didžiulis malonumas ir būdas pailsėti. Kita vertus, tų, kurie tokiu būdu bėga nuo savęs, taip pat nereikėtų užjausti.

„Bėgimas nuo savęs gali turėti daug formų. Jeigu kalbėtume apie žmogaus dvasinę ar psichologinę būseną, bėgdamas nuo savęs jis gali daug valgyti, gerti alkoholį, rūkyti, vartoti narkotikus, sėdėti ir žiūrėti į vieną tašką. Jeigu tau reikia bėgti nuo savęs, tuomet galvoji apie priemones. Jeigu klausčiau: ar alkoholis tinkama priemonė? Turbūt ne. Jeigu man reikia priemonės, tuomet aš renkuosi bėgimą – tai pozityvu. O man tiesiog malonu ir gera bėgti“, – mintis dėsto vienuolis.

Tačiau prieš gražiausią pavasario šventę – Velykas – bėgti laiko nelieka. Dvasininkui tai pats darbymetis, kai suskaičiuotos ne tik dienos, bet ir minutės. Šią atgimimo šventę vienuoliai sutinka savaip.

„Būname prie stalo, valgome kiaušinius. Bet daugiausia būname pasinėrę į pastoracinį darbą. Liturgijos metu mišios būna ypatingos, ypač Velyknaktį, kai krikštijami suaugę žmonės. Bet Velykų šventimas prasideda nuo Didžiojo ketvirtadienio. Nežiūrint to, kad tai dienos, kai Jėzus išgyveno kančią, vis tiek norisi ištrūkti iš skausmo, atgailos rato ir išgyventi prisikėlusio žmogaus potyrį. Nes Jėzus tampa pavyzdžiu kiekvienam iš mūsų“, – kalba E. Darulis.

Anot vienuolio, laikas prieš Velykas – proga kiekvienam sustoti ir atrasti gilesnę šios šventės prasmę: „Norėčiau palinkėti ir patarti pamąstyti, kas žmogui padėtų pasijusti švariam. Atsinaujinti, kad galėtų švęsti Velykas ir dėkoti Dievui už prisikėlimą.“

Plačiau – laidos įraše.

Parengė Indrė Česnauskaitė.

Gyvenimas. Išbandymai šeimoje ir neįgaliojo vežimėlyje

 

Paieškos rezultatai

20180218

Įkelk naujieną

Nuotraukos
Nuotraukos
Kelkite nuotraukas tiesiai iš kompiuterio arba spauskite pridėti nuotrauką/as
Nuorodos į audiovizualinę informaciją
Autorius