Būna atvejų, kai reikia pačiam sugalvoti, kaip užsilipti ir atlikti darbus – patogu dirbti tikrai nėra, taip LRT RADIJUI sako aukštalipė Kotryna Reimerytė. Anot jos, kai aukštalipys nebebijo savo darbo, jam reikėtų jį mesti.
– Ar džiaugiatės dirbdama šį darbą? Ar ši profesija Jus užburia?
– Džiaugiuosi, man patinka. Pamenu dar vaikystėje sėdėdavau prie atviro lango daugiabutyje pas močiutę, žiūrėdavau į apačią iš maždaug 12 aukšto ir mama pradėdavo rėkti. Nebuvo taip, kad man buvo visiškai nebaisu – man buvo maloniai baisu, patikdavo tas jausmas ir nuo tada pamėgau būti aukštai.
Natūralu, kad būdamas aukštai žmogus bijo ir tai yra labai gerai, nes, sakoma, kad, kai aukštalipys visiškai nebebijo aukščio, jam reikėtų mesti šį darbą. Tada jis pradeda taip nebesisaugoti, kas gali baigtis nelabai gerai.
– Kaip susidomėjote šia profesija? Esate baigusi žurnalistiką.
– Taip, bet galbūt viskas ir buvo susiję su Vilniaus universitetu (VU), nes, kai ten įstojau, pradėjau lankyti VU žygeivių klubą. Ten pradėjau vaikščioti į sporto salę, kur buvo laipiojimo sienelė ir man tai pradėjo labai patikti.
Kelis kartus buvau išvažiavusi laipioti į kalnus, kur nereikėjo daug technikos. Man tai visai sekėsi ir labai patiko. Kol kas nesu bandžiusi lipti tokiu kalnu, kur reikėtų daug technikos. Žinoma, ten reikėjo ledkirčių, poros virvių – kartais tos įrangos reikia.
Turbūt labai daug mažų dalykų lėmė, kad aukštalipystė taptų nuolatiniu mano darbu. Man patinka judėti ir būti aukštai – kažkada buvau sau pasakiusi, kad norėčiau tokios profesijos, kur man reikėtų judėti ir bendrauti. Artimiausia, ką iki tol buvau suradusi, buvo padavėjos darbas, nes tu judi ir bendrauji, bet po kiek laiko pavargstama ir alga yra ne tokia gera, tai nusprendžiau, kad gal ne.
Kurį laiką gyvenau Gruzijoje, kur kai kurie draugai dirbdavo aukštalipiais, eidavo į kalnus, žiemomis slidinėdavo ir man labai patikdavo su tais žmonėmis būti. Man atrodydavo, kad jie moka gyventi, kad jų gyvenimo būdas yra gražus.
Tada vienas žmogus pradėjo ieškoti aukštalipių ir aš iškart jam parašiau. Galvojau, kad manęs tikrai nepriims, nes aš mergaitė. Nors ir mėgau laipioti, nieko nenutuokiau apie techninius dalykus, kaip ir ką daryti. Tačiau jis man iškart parašė, kad ateičiau pasitreniruoti ir taip pradėjau dirbti.
Iš tiesų labai daug pastangų, kad pasiekčiau šį darbą, neįdėjau. Jeigu tai ir buvo mano svajonė, tai kažkur labai toli pasąmonėje. Turbūt čia tiktų tas pasakymas, kad, kai labai kažko nori, viskas išsipildo. Galbūt ir man taip atsitiko.
– Kaip tas žmogus, kuris ieškojo aukštalipių, apibūdino jūsų būsimą darbą?
– Jis man sakė, kad nebijočiau, nes man nereikės labai sunkiai kilnoti. Iš esmės, nieko per daug ir nepapasakojo. Manau, kad buvo pora treniruočių ir po to iškart pradėjau dirbti.
Lietuvoje aukštalipiui reikalavimai nėra aukšti – užteko poros treniruočių ir mano vadovas galėjo išrašyti šio darbo pažymėjimą. Tačiau norint važiuoti į užsienį reikalingas rimtesnis pažymėjimas: medicininė apžiūra ir tarptautinių aukštalipių sertifikatas. Aš visą tai jau praėjau ir esu oficialiai sertifikuota.
Lietuvoje užtenka poros mokymų. Gal ir reikia kokio nors pažymėjimo, bet jį gauti tikrai nėra sunku. Lietuvoje ne taip griežtai žiūrima į šiuos reikalavimus.
Tik pradėjus dirbti mane prižiūrėjo kolegos, kurie turi daugiau patirties. Nėra taip, kad tu esi paliekamas vienas. Galų gale tu žinai pagrindines saugos taisykles ir jų laikaisi, nes nori gyventi.
– Koks buvo jūsų pirmasis, kaip aukštalipės, darbas?
– Pirmas rimtesnis darbas buvo „Siemens“ arenoje, kur reikėjo pakeisti vyrius. Mes ten karstėmės, juos išsukinėjome, buvau palubėse, virve tuos vyrius leidome į apačią.
Vienas įdomesnių darbų buvo tada, kai Klaipėdos uoste dažėme kraną. Tai turbūt buvo aukščiausia vieta, ant kurios buvau užsikabarojusi. Tokiu atveju reikia mokėti ir dažymo amato, aišku, bedažydamas ir išmoksti.
Būna atvejų, kai tu pats turi sugalvoti techniškai, kaip užsilipti ir atlikti darbus. Beveik visur tai yra įmanoma, nes tu turi daug tam skirtos įrangos ir visur yra kokia nors konstrukcija, prie kurios galima užsikabinti. Tačiau, kad visur būtų numatyta, kad tau būtų patogu dirbti, tai taip tikrai nėra ir su tuo kranu taip nebuvo.
Tuo metu, kai rašiau norinčiam mane įdarbinti žmogui, aš turbūt nieko negalvojau. Žinojau, kad man patiks dirbti, bet kad visiškai nemoku jokių darbų, nei kalti, nei dažyti, nei virinti, nepagalvojau. Nieko, po truputį visko išmokstama – yra kolegos, kurie pamoko.
Šis darbas įdomus ir keistas, nes aukštalipys turi mokėti saugiai užlipti, pasiekti tam tikras vietas ir atlikti reikiamą darbą.
Plačiau – radijo laidos „Darbas – ne vilkas“ įraše.
Parengė Gabrielė Sagaitytė.
