Veidai

2019.04.15 20:03

Indrė Makaraitytė apie skaudžias skyrybas: privalai perlipti ambicijas, kad vaikai turėtų tėtį

LRT Televizijos laida „Gyvenimas“, LRT.lt2019.04.15 20:03

Kartais pasijusdavai kaip kalinys, tarp keturių sienų įkalintas, pasakodama apie vieną sunkiausių gyvenimo periodų LRT TELEVIZIJOS laidoje „Gyvenimas“ sako žinoma žurnalistė, LRT Tyrimų skyriaus vadovė Indrė Makaraitytė. Viešumoje – puikiai besiklostanti karjera, o širdyje – skyrybų ir netekčių keliamas skausmas. „Negaliu muštis į krūtinę ar kabintis medalio, kad lengvai susitvarkiau“, – tikina ji.

I. Makaraitytė – tikra sėkmės numylėtinė, viskas, ko ji imasi, sekasi puikiai. Jos pavardę žino kiekvienas, nors šiek tiek besidomintis politiniais įvykiais – jai patikėta vadovauti mažiau nei prieš metus įkurtam LRT Tyrimų skyriui, kuris per trumpą laiką atskleidė ne vieną valdžios atstovų neskaidraus veikimo schemą ir išvertė iš posto įtakingus valdininkus.

Vilniaus senamiestyje pačios rankomis įkurtame bute su 11-mečiu sūnumi Jonu Kazimieru ir 7-mete dukra Upe Elena gyvenanti I. Makaraitytė – visai kitokia nei prieš televizijos kameras. Čia gausu meno, sienas puošia paveikslai, lentynas – skulptūrėlės ir kiti kūriniai, palikti tėvų.

„Šiuose namuose – mano tėvų ir jų draugų darbai. Tėtis buvo vienas pirmųjų medalininkų Lietuvoje. Beveik visi jo darbai saugomi Nacionalinio muziejaus archyve. Nusprendėme, kad nelaikysime tėčio kūrinių dėžutėse, tegul priklauso visuomenei. O mama buvo akvarelininkė. Juodu su tėčiu dirbo Dizaino institute“, – pasakoja žinoma žurnalistė.

Į dabartinius namus jos šeima atsikraustė prieš trejus metus – tuomet I. Makaraitytė jau buvo palaidojusi tėtį, o sunkiai sergančiai mamai dėl stačių ir nepatogių laiptų likti ankstesniame bute buvo tiesiog neįmanoma. Dėl mamos į naujus namus ji net atgabeno tėvo gamintų baldų, kad mama nesijaustų išstumta iš savo erdvės.

„Bandėme taip susitvarkyti, kad ir man būtų tėčio prisiminimų, ir mamai erdvė būtų pažįstama. Taip ir susigyvenome su šiais daiktais. Dabar nesinori nieko keisti“, – sako pašnekovė.

I. Makaraitytė tikina nepamenanti, kada pirko ką nors naujo – jos namuose daugybė tėvų paliktų daiktų, kurių keisti į naujus visai nesinori: „Tai gražūs daiktai, nematau, kodėl reikėtų juos suslėpti ir pirkti kažką iš prekybos centro.“

Tėtis veždavosi į mitingus

Nuo pat gimimo I. Makaraitytę ir keleriais metais jaunesnę seserį supo vien menas – žurnalistė pamena grįždavusi namo ir rasdavusi visas grindis nuklotas džiūstančiais mamos paveikslais. Tačiau nė viena iš Makaraičių dukrų menininkės kelio nepasirinko: sesuo tapo teisininke, o I. Makaraitytė nusprendė studijuoti politologiją.

„Mano tėtis buvo aktyvus Sąjūdžio rėmėjas: viską stebėjo, sekė, buvo labai sąmoningas, daug skaitė ir mane kartu vedžiodavosi į mitingus. Manau, kad iš tėčio perėmiau domėjimąsi tuo, kas vyksta aplinkui. Man tai buvo svarbu ir įdomu“, – sako ji.

Vis dėlto sukti į politiką jauna studentė nė nemanė – ją labiau traukė gilinimasis į matomą ir paslėptą įvykių esmę, todėl trečiame kurse mergina nutarė praktiškai pritaikyti įgytas žinias – vos pamačiusi skelbimą, kad „Atgimimas“ ieško bendradarbių, ėmė ir nuvyko į redakciją.

„Įdavė diktofoną ir išsiuntė į Žiegždrių psichiatrijos ligoninę parašyti, kokius psichotropinius vaistus ten girdo. Pamokė iš anksto nepranešti, kad ligonių neparuoštų prieš atvykstant žurnalistui. Aš tada nelabai ką suvokiau, bet sėdau į autobusiuką, nuvažiavau į Žiegždrius ir drąsiai atidirbau“, – prisimena pašnekovė.

Sudėtingos užduotys jaunos merginos neatbaidė. Greičiau atvirkščiai – leido iškilti analitiniams ir organizaciniams sugebėjimams, todėl I. Makaraitytė ėmė sparčiai kopti karjeros laiptais: tapo televizijos laidos vedėja, o po kelerių metų – ir savaitraščio vyriausiąja redaktore.

„Kai subrendau ir supratau, ką veikiu, susiformavo TSPMI studentų komanda, rašėme apie ekonomiką, tarptautinę politiką, tapome nemažo kokybiškos žiniasklaidos proveržio iniciatoriais. Pirmieji tyrimai buvo atlikti būtent ten“, – kalba ji.

Neleisti vaikams turėti tėčio – neatleistinas egoizmas

Vėliau I. Makaraitytė tapo komercinio kanalo savaitinės įvykių apžvalgos laidos vedėja. Ir nors ne vienas vyresnis kolega jai pavydėjo šių pareigų, mažai kas įtarė, jos šis laikotarpis I. Makaraitytės gyvenime – vienas sunkiausių. Praėjus vos keliems mėnesiams po dukters gimimo ji išgyveno skausmingas skyrybas, netrukus pasiligojo tėtis, o šiam mirus liga užklupo ir mamą.

„Gyvenimas ne tik atima – jis ir duoda. Kai tavo artimasis serga, visada yra sunku, bet atsiranda ir pagalba: ateidavo moterys iš Socialinės paramos centro, vaikų auklė, jų kita močiutė, tetos, dėdės. Kaip kas galėjo, taip padėjo. Aišku, negaliu sakyti, kad buvo lengva, bet šie dalykai netrunka amžinai. Ir deja, ir ačiū Dievui“, – pasakoja pašnekovė.

Ir nors, palyginti su užklupusiomis nelaimėmis, susitaikyti su skyrybomis buvo lengviau, aistroms nurimti reikėjo laiko: „Visada tokie dalykai kaip skyrybos, nesvarbu, gražiai ar ne jos vyksta, yra sudėtingi. Negaliu muštis į krūtinę ar kabintis medalio, kad lengvai susitvarkiau. Be to, prisidėjo ir tėvų ligos, kai net negalėjau išeiti iš namų, pavyzdžiui, atsipalaiduoti ar pasiautėti. Ir vaikai dar buvo maži, tad laisvė buvo apribota. Kartais pasijusdavai kaip kalinys, tarp keturių sienų įkalintas.“

I. Makaraitytė prisimena, kad įveikti norą nutraukti visus santykius su buvusiu vyru padėjo suvokimas, jog vaikams reikia tėvo. I. Makaraitytė įsitikinusi – skyrybos nieko bendro su vaikais neturi, o neleisti vaikams turėti tėčio būtų neatleistinas egoizmas: „Man absoliučiai baisiausias dalykas, jei vaikas neturėtų tėčio tik dėl to, kad tėtis su mama negali perlipti per savo ambicijas.“

Atlikti tyrimus padeda ir visuomenė

Kai asmeniniame žurnalistės gyvenime vienas išbandymas vijo kitą, karjera klostėsi puikiai, o praėjusią vasarą ji ėmė vadovauti LRT Tyrimų skyriaus komandai. Tiesa, savo, kaip vadovės, vaidmens I. Makaraitytė nesureikšmina.

„Mes visi penki esame tiesiog žurnalistai, tik turime daugiau laiko įsigilinti. Aktualijų žurnalistas turi mažai laiko – jis turi viską padaryti tą pačią dieną. Bet tai yra ta pati žurnalistika, tik darbai didesnės apimties. Norint dirbti tokį darbą reikia, kad tau būtų įdomu. Reikia „daug užpakalio“ – daug sėdėti, galvoti, kastis“, – mintimis dalijasi ji.

Šiek tiek ilgiau nei pusmetį gyvuojantis LRT Tyrimų skyrius jau publikavo ne vieną medžiagą, kuri visuomenėje sulaukė didžiulio atgarsio. Kaip sunkiai gimė publikacijos ir kiek nervų kainavo, žino tik patys prie jų dirbę žurnalistai ir nacionalinio transliuotojo vadovybė. Mat kaskart pasirodžius naujam tyrimui jie užverčiami teisininkų skundais, patikrinimais, juntamas ir kitoks suinteresuotų asmenų spaudimas. Tačiau žurnalistė atvira: toks pasipriešinimas atkaklią komandą tik dar labiau motyvuoja.

„Dauguma sėkmingų tyrimų įvyksta todėl, kad žmonės bendradarbiauja. Pats vienas nieko nepadarysi, jeigu žmonės nepadės. Žmonių noras padėti yra didžiulis ir faktiškai visi tyrimai sulaukė labai teigiamos atsakomosios reakcijos“, – tikina pašnekovė.

Suderinti ilgas darbo valandas su vaikų auginimu nelengva – kaip teigia I. Makaraitytė, atsiriboti nuo darbo sunku.

„Šis darbas įtraukia. Šiaip žurnalistai, ypač politinių aktualijų apžvalgininkai, dirba visada – turi stebėti, sekti įvykius, kad suprastų jų eigą. Bet tyrimai – ypatingi. Tad vaikai kenčia, bet mes esame susitarę, kad jie leistų mamai įsivažiuoti. O dabar visi [LRT Tyrimų skyriaus žurnalistai] išgyvename tą patį“, – sako ji.

Nebuvo etapo, kad nejaustų kam nors dvasinės artumos

Moteris džiaugiasi, kad vaikai jau savarankiškesni, sūnus Jonas moka pats nuvažiuoti į būrelius, o į dailės būrelį kartu nusiveža ir sesę. Vis dėlto be griežtai sustyguotos dienotvarkės vargu, ar šeimos gyvenimas vyktų sklandžiai.

„Pirmą pusmetį rytais Upę vežiojau į mokyklą, bet ji atsisakė mano paslaugų, nes, kaip pareiškė, su mama visada rizikuoja pavėluoti“, – juokdamasi pasakoja pašnekovė.

Tomis dienomis, kai vaikai laiką leidžia su tėčiu, I. Makaraitytė gali ilgiau pasilikti darbe. Kitais vakarais jie viską stengiasi daryti kartu: dalytis dienos įspūdžiais, gaminti, tvarkytis. Nors šią veiklą dažnai išstumia daug linksmesni dalykai: žiemą – slidinėjimas, vasarą – kelionės, rutiną praskaidrina kino teatras ar filmai namuose.

„Be to, prievarta liepiu skaityti knygas – būna kelios minutės nepasitenkinimo, bet aš nuomonės nepakeičiu, tad visi skaitome knygas“, – teigia ji. O dėl to, kad sūnus Jonas jau moka išsikepti net kotletų, moterį šiek tiek graužia sąžinė.

Paklausta, ar gyvenime ko nors trūksta, I. Makaraitytė tik šypteli – svarbiausia yra sveikata, o pinigų visuomet galima užsidirbti. Tokios moteriškos silpnybės kaip apsipirkimai jai yra nuobodžios, o štai geras masažas atstoja atostogas. Iš savo pašnekovų tiesių atsakymų besitikinti žurnalistė nepuola visų įtikinėti, kad iš laimės skraido padebesiais.

„Manau, kad esu laiminga. Kai pradedu savęs gailėti, pasižiūriu į vaikus. Jeigu neturėčiau vaikų, tuomet būčiau nelaiminga“, – tikina I. Makaraitytė. Moteris neslepia, kad ir širdyje jausmų netrūksta, tačiau keisti gyvenimo šiuo metu nesiruošia dėl labai svarios priežasties.

„Niekada nebuvo tokio etapo, kad širdyje nejausčiau kam nors dvasinės artumos. O fizinio buvimo kartu neakcentuočiau. Dabar yra labai gerai vaikams – jie turi savo erdvę, mano dėmesio ir taip trūksta, tad toks variantas optimalus“, – pažymi I. Makaraitytė.

Anot jos, gimus vaikams tampi už juos atsakingas: „Kai atsirado vaikai, jie tapo gyvenimo prioritetu. Visa kita yra antraeiliai dalykai. Man visada svarbiausia tai, kas svarbiausia mano vaikams.“

Plačiau – laidos įraše.

Parengė Indrė Česnauskaitė.

 

Naujausi

Paieškos rezultatai

20180218

Įkelk naujieną

Nuotraukos
Nuotraukos
Kelkite nuotraukas tiesiai iš kompiuterio arba spauskite pridėti nuotrauką/as
Nuorodos į audiovizualinę informaciją
Autorius