Kai būnu Lietuvoje, galvoju, ko jie čia visi purkštauja? Tegul sunkiau dirba ir daugiau mokosi. Tačiau pamačiusi, kaip kiti Londone važinėja su maseračiais, taip pat pradedu pavydėti. Taip reaguodama į kritiką dėl išsakytos nuomonės feisbuke LRT RADIJUI sako Ieva Koncevičiūtė.
Jos teigimu, toks kai kurių internautų pasipiktinimas turėtų būti skirtas politikams, o ne jos tekstui.
– Socialiniuose tinkluose aprašėte tekstą apie tai, kaip per pastaruosius kelis dešimtmečius pasikeitė mūsų gyvenimas ir šis įrašas išplito nenusakomais greičiais. Jūs tikrai turėjote omeny Lietuvą?
– Taip, Lietuvą. Aš nesitikėjau, kad tas įrašas taip išplis, nes jį daugiau ar mažiau rašiau savo žmonių ratui, dėl to jis ir aprašytas tokia paprasta kalba. Nesitikėjau, kad LRT RADIJUI cituosiu tiek blogų žodžių. Tas tekstas yra parašytas tiems, kurie gerai mane pažįsta ir žino, kaip paprastai rašau. Tai tikrai buvo netikėta. Jeigu bučiau žinojusi, kad tokia publika skaitys, gal būčiau kaip nors kitaip rašiusi, bet yra kaip yra. Iš tikrųjų tas tekstas gimė iš to, ką matau – aš nieko nesugalvojau.
– Dėl šio teksto užvirė aršios diskusijos. Ar kritikuojantys ši tekstą, esą žmonės Lietuvoje gyvena prastai, yra neteisūs?
– Apskritai kalbant, nesakyčiau, kad neteisūs. Aš tikėjausi, kad bus komentarų, bet nemaniau, kad tiek daug. Kai kurie žmonės man priekaištauja, kad dalis Lietuvos taip negyvena, bet aš savo tekste net porą kartų paminėjau, kad tas tekstas yra apie Vilnių, kad aš turiu omenyje aukštesnę viduriniąją klasę, aš nekalbėjau apie visą Lietuvą ir tikrai neteigiau, kad visa šalis taip gyvena. Ta kritika egzistuoja, bet ji turėtų būti labiau skirta politikams, o ne mano tekstui.
– Kaip aukštesnė vidurinioji klasė gyvena Lietuvoje? Ar iš tikrųjų žmonės yra tokie išpuikę?
– Kaip jau minėjau, nei vieno iš tų dalykų aš nesugalvojau. Dauguma mano draugų save atrado tame tekste, aš to teksto detales skolinausi iš jų gyvenimo.
Šiandien yra 1 500 mano teksto feisbuke pasidalinimų, kas rodo, jog žmonės su šiuo tekstu susitapatina labiau, nei tik paspaudžia „patinka“. Tai reiškia, kad 1 500 žmonių manė, kad jį verta pasidalinti. Aš gavau daug asmeninių žinučių, kaip žmonės teigia vakarienei valgantys austres ar tuno tartarą ir, kad aš labai taikliai apibūdinau jų gyvenimą.
Aš tikrai nemanau, kad didelė dauguma žmonių atitinka visus mano išvardintus punktus – aš pati taip negyvenu. Pats faktas yra tas, kad mes matome minėtus dalykus savo horizonte. Jeigu žmogus dar neturi namo su terasa šiandien, jis žino, kad būdamas 40-ies tai turės. Tai mums tapo realiomis svajonėmis.
Pirmajame pasipiktinimo mano tekstu komentare buvo skundžiamasi, kad žmonės eina į parduotuvę „H&M” ir siunčiasi pigesnį siurblį iš „Amazon“, kas irgi rodo pagerėjimą, nes prieš 7–8 metus to „H&M” ar „IKEA” net ir nebuvo. Kur prieš 15 metų mes pirkdavome drabužius? Juk tikrai prekybininkai nieko neatveždavo.
– Kaip jums atrodo, kodėl visuomenei kyla tiek daug piktų diskusijų, kai yra lyginami geriau ir prasčiau gyvenantys žmonės? Čia mūsų kultūros dalis? Mes nemokame diskutuoti ir konstatuoti faktų?
– Aš manau, kad čia nėra unikalus Lietuvos bruožas. Mano manymu, įtampa daugiau ar mažiau kyla visur. Jeigu tos prabangos pas kitus matoma daugiau, tai iškart kyla pavydas ir kalbos.
Kai būnu Lietuvoje, man atrodo, ko jie čia visi purkštauja? Tegul sunkiau dirba ir daugiau mokosi. Tačiau, kai pati nuvažiuoju į Londoną, kur visi važinėja su maseračiais Richmonde, tada ir užeina ta frustracija, kodėl jie turi tiek pinigų, esą jie viską paveldėjo ir patys visai nesistengia.
Mes Lietuvoje tos prabangos tiek daug nematome. Lietuvoje aš jaučiuosi ekonomiškai stabiliau, o išvažiavus kur nors kitur, kur matau turtingesnių žmonių, pradedu pavydėti ir lygiai taip pat kalbėti. Manau, kad tai yra natūralūs ir žmogiški jausmai.
– Ar galima sakyti, kad esate išlepusi ir jums rūpi tik prekių ženklai?
– Kaip pažiūrėsi – sunku save vertinti. Aš nesu iš labai turtingos šeimos, tekste minėjau, kad mano tėvai yra kilę iš labai neturtingų šeimų ir patys viską užsidirbo.
Aš pati net buto neturiu, ką tik baigiau mokslus, bet tikiuosi viską pasiekti savo darbu ir pastangomis. Aš visada sunkiai dirbau, rimtai žiūrėjau į žinias ir tobulėjimą, žinau, kad niekada nieko nepaveldėsiu ir pinigus uždirbsiu pati. Turbūt kažkiek esu išlepusi – ką padarysi.
– Ar tai priklauso nuo žmogaus? Gal kai kurie žmonės gyvena geriau, nes yra kūrybiškesni ?
– Anksčiau buvau kategoriškesnė šiuo klausimu ir visąlaik galvojau, kad viskas gyvenime priklauso tik nuo žmogaus pastangų. Mano aplinkoje buvo daug gabių žmonių ir matydavau, kad tie, kurie pritingi, jiems ir prasčiau sekasi, tačiau viskas keičiasi, kai žmogus yra iš turtingos šeimos. Prieš pusę metų būčiau sakiusi, kad viskas priklauso tik nuo pastangų, bet yra aplinkybių, kurios kartais nulemia sunkesnį likimą.
– Ar pastebite šeimas, kurioms išleisti 20 eurų kavinėje yra neįkandama suma, kurios gyvena iš išmokų ir vos suduria galą su galu?
– Iš esmės, sutinku retai, nes normalu, kad žmonės paprastai kursuoja tais pačiais keliais pagal savo ekonominį statusą ar veiklos sritį. Kokioje poliklinikoje ar Karoliniškių „Norfoje“ gal ir pamatau kitokių žmonių ir stebiuosi, kad dar yra tokių, kurie taip rengiasi ir atrodo.
Praeity aš daug dirbau su rinkimais, tekdavo važinėti po regionus ir matyti įvairių žmonių, bet aš nežiūriu į tai taip dramatiškai. Neseniai gyvenome Sovietų Sąjungoje, tai nereikia tikėtis, kad per naktį viskas ims ir pasikeis. Aš džiaugiuosi, kad mes judame į priekį. Tikiu, kad ir regionai eina į priekį, tik ne taip akivaizdžiai, kaip Vilniuje.
– Sulaukėte nemažai kritikos dėl savo kalbos. Konservatyvesni žmonės pasakytų, kad esate akiplėša ir dergiate lietuvių kalbą. Ką jiems atsakytumėte ?
– Dėl šito dalyko sulaukiu labai daug kritikos, ypač, jeigu tekstas pasirodo ne tik feisbuke, nes socialiniuose tinkluose aš savo auditoriją jau prisipratinau. Visi galvoja, kad aš noriu pasirodyti labai kieta. Buvau dėl to susikrimtusi, galvojau, kodėl man taip išeina. Kai rašau tekstą, aš rašau tai, kas man šauną į galvą ir per daug neredaguoju. Mano manymu, tai, kas yra mažiausiai redaguojama, yra įdomiausia skaityti.
Aš rašau tekstus pusiau lietuviškai ir pusiau angliškai ne dėl to, kad pasirodyčiau kieta, bet dėl to, kad mane nuolat supa anglų kalba: dirbdama rašau angliškai, gaunu angliškas naujienas, turiu užsieniečių draugų, skaitau anglišką spaudą, žiūriu serialus anglų kalba – kas šiais laikais žiūri serialus su lietuvišku vertimu?
Man būtų labai sunku visą laiką kalbėti tik lietuviškai. Aš galiu tai daryti, bet tam reikia pastangų. Kai rašau į feisbuką, atsirenku savo skaitytoją, nes neturiu tikslo rašyti visiems – noriu rašyti tiems, kam įdomu, ką galvoju.
Plačiau – laidos „10–12“ įraše.
Parengė Gabrielė Sagaitytė.
