Veidai

2019.04.09 21:38

Iš Londono į Vilnių grįžusi Julija Šredersaitė susikūrė aplinką, kurioje paprasta kalbėti su nepažįstamais

LRT.lt 2019.04.09 21:38

Julija Šredersaitė muzikos ir meno vadybą baigė Londone. Ten ji penkerius metus gyveno ir dirbo skirtingose muzikos renginių ir įrašų kompanijose, organizavo koncertus bei atstovavo atlikėjams. Nors niekada neturėjo nieko bendro nei su politika, nei su viešuoju sektoriumi, dabar 30-metė yra inovacijų gerinimo ekspertė Ekonomikos ir inovacijų ministerijoje Lietuvoje.

Naują profesinę kryptį ji rado „Kurk Lietuvai” programos dėka. Kokiomis akimis ji mato šalį, kodėl sugalvojo grįžti ir kaip jai sekėsi adaptuotis Vilniuje, pasakojama pranešime žiniasklaidai.

–  Ką veikėte Londone?

–  Bandžiau užkariauti muzikos pasaulį! O jei kiek rimčiau – į Londoną, kuris tituluojamas Europos muzikos industrijos sostine, išvykau studijuoti Muzikos ir meno vadybos.

–  Kaip atrodydavo diena ir rutina Londone?

–  Per beveik penkerius metus Londone dienos rutina ne vieną kartą buvo pasikeitusi. Vos atsikrausčiusi keldavausi 4 ryto. Į dieną sutalpindavau paskaitas universitete, praktiką skirtingose muzikos kompanijose ir padavėjos darbą restorane. Kiek įsivažiavusi į universiteto ritmą, kuriame turėjome vis daugiau laisvės, pradėjau užsiimti vietinės muzikantų grupės vadyba ir papildomai organizuoti lietuvių atlikėjų koncertus.

–  Kokia buvo įsimintiniausia darbinė patirtis?

–  Muzikos verslas nėra lengvas. Jame dirbantys žmonės sukasi, kaip įmanydami, todėl dienos dažnai būna įtemptos, o viršvalandžiai ir darbas savaitgaliais – savaime suprantamas dalykas. Tačiau jame ir daug dovanų, jeigu moki jas pasiimti.

Iš asmeninių pasiekimų – didžiuojuosi, kad man pavyko užtikrinti Lietuvos bendradarbiavimą su „The Great Escape“’ festivaliu Braitone, kur pirmą kartą mūsų šaliai atstovavo grupė „Garbanotas Bosistas’“.

Iš darbinių – niekada nepamiršiu to begalinio pasitenkinimo, kai mano tuo metu prižiūrimas atlikėjas Danas Owenas, užlipęs ant scenos susijaudino, jog salėje netelpa jį norintys pamatyti žmonės legendiniame, dabar jau uždarytame „12 Bar Club“, ir kaip švytėjo jo akys, kai gavo pasiūlymą dirbti su „The Orchard“ muzikos kompanija.

Žinoma, neslėpsiu, buvo smagu dalyvauti ir VIP vakarėliuose, nemokamai eiti į koncertus ir juos stebėti bei bendrauti su muzikantais užkulisiuose ir pan. Ypatingai įsiminė „XL Recordings“ leidybinės kompanijos „vakarėlis“, kuris dienos metu vyko Waterloo metro stoties požemiuose. Buvo pristatytas naujas Jack White vaizdo klipas ir ką tik naujai darbo sutartis su kompanija pasirašiusių grupių „Ibeyi“ ir „Jungle“ pirmieji pasirodymai.

–  Kuo Londono vakarėliai skiriasi nuo Vilniaus? 

–  Neskaitant plačios pasirinkimo įvairovės, kuri gimsta dėl didelio žmonių skaičiaus ir skirtingų kultūrinių tapatybių koncentracijos, Londone kiekvienas vakarėlis viešoje erdvėje socialine prasme yra pirmas ir paskutinis.

Londone labai reta, kad iš anksto neplanuodamas sutiksi tą patį žmogų kelis kartus. Tuo tarpu Vilnius žavus tuo, kad vakarėlyje gali sutikti bent vieną pažįstamą veidą, o jeigu mėgsti vakarėlius – netrukus pažinosi beveik visus naktinio gyvenimo mėgėjus, kurie renkasi tuos pačius vakarėlius ir pasilinksminimo vietas, kaip ir tu. Priklausymo ir familiarumo jausmas duoda saugumo pojūtį. Dėlto, Vilniuje sunku „ištirpti minioje“ ir pabūti nematomu, kai aplanko toks noras. 

–  Ko pasiilgstate iš Londono?

–  Labiausiai – žmonių atsipalaidavimo ir laisvės reikšti save, tolerancijos nestandartiniam elgesiui. Žinoma, galima klausti, ar kartais ta didelė tolerancija didmiesčiuose nėra tiesiog apatija, kuomet žmonės tiek nujautrinami didelės diversifikacijos aplink save, kad tiesiog ima nebereaguoti į aplinką. Bet atmetus tokį požiūrį, linkėčiau ir mūsų šalies gyventojams paprasčiau žiūrėti į pasaulį ir dažniau savęs paklausti, ką galėčiau šią akimirką padaryti, kad geriau jausčiausi. Tuomet, po truputį, ateis ir vidinė darna su savimi, o nuo to – džiaugsmas būti savimi, kuris atneš milžinišką pokytį ir aplinkai. 

–  Kas suviliojo grįžti atgal į Lietuvą?

–  Visada žinojau, kad anksčiau ar vėliau grįšiu į Lietuvą. Beveik visas atostogas praleisdavau Lietuvoje, visi mano artimiausi draugai liko čia, ilgėdavausi mamos gaminto maisto, laiko leidimo gamtoje, netikėtų susidūrimų su draugais gatvėje, asmeninės erdvės ir aukštos gyvenimo kokybės, kurią gali įvertinti tik pagyvenęs svetur.

–  Ar buvo sunku vėl adaptuotis Lietuvoje?

–  Esu labai lankstus žmogus, tad adaptacija man buvo greita ir neskausminga. Visgi, vienas dalykas mane neramina iki šiol – Lietuvoje žmonės dažnai nesisveikina su kaimynais, nesišypso susidūrus žvilgsniams ar retai padeda nepažįstamiems. Vis dar gajus nepasitikėjimas ir įtarumas.

Tad nuo pat pirmos dienos sau pasakiau, kad nepasiduosiu tokiai dinamikai. Esu susikūrusi savo aplinką, kurioje paprasta kalbėti su nepažįstamais, kur žinau savo mėgstamų kavinės darbuotojų vardus, kur su kaimynais galiu aptarti dienos įvykius, o reikalui esant draugai žino, kur rasti raktą nuo mano namų durų. Banaliai skamba, bet tikiu, kad visi pokyčiai prasideda tik nuo savęs.

–  Kaip kuriate santykius su kaimynais?

–  Labai paprasta kurti gerą santykį su kaimynais – sveikiniesi, padedi užnešti daiktus, jeigu reikia, praleidi pro duris susidūrus laiptinėje, bendrauji su vaikais ar gyvūnais, pats nebijai paprašyti pagalbos ar paklausti klausimo. Tiesiog jauti kitą žmogų ir neapsimeti, kad jo nėra. Visgi, manau, visada svarbu nuoširdumas, nes dirbtinai inicijuodamas kontaktą keli įtampą ne tik pats sau viduje, bet ir aplinkiniams.

–  Kaip šalis pasikeitė per tuos metus kol gyvenote Londone?

–  Lietuvoje išaugo skirtingų tautybių žmonių skaičius, kultūrinių ir laisvalaikio renginių pasirinkimas, žmonės po truputį darosi atviresni kalbėtis jautriomis temomis viešai. Todėl matau ir didelį asmeninio tobulėjimo renginių kiekį. Žmonės vis drąsiau važiuoja į Lietuvos regionus kurti verslų, auginti šeimas.

Smagu, kad vis dažniau kavinėse pamatau ir senjorų, kurie noriai šnekučiuojasi su kitais kavinės lankytojais. Norėtųsi dar labiau mažinti atskirtį tarp skirtingų amžiaus grupių, bet po truputį judame tinkama linkme.

–  Kaip sekėsi Lietuvoje siekti karjeros?

–  Grįžau su savo patirtimi ir idėjomis, kaip vystyti šalies muzikos rinką užsienyje, todėl tiksliau būtų sakyti, kad ne kūriau karjerą iš naujo, o tiesiog ją tęsiau čia, savo tėvynėje. Buvo išties labai margi metai – nuo lietuvių muzikos rinkos atstovavimo tarptautinėse verslo konferencijose iki leidybinės kompanijos įkūrimo. Lietuvoje viskas vyksta kur kas greičiau, nei Londone, tad jeigu tik matai neišnaudotą nišą ar turi idėjų – tereikia imti veikti.

–  Kaip jūsų akimis atrodo darbas viešajame sektoriuje?

–  Viskas labai priklauso nuo paties žmogaus, turimos užduoties ir pozicijos, kurioje jis yra. Mano atveju, kuomet projektas turi palaikymą ministerijos viduje ir suinteresuotos šalys aktyviai įsitraukia į darbo procesą, darbas yra įdomus ir kūrybiškas. Žinoma, biurokratinė mašina vis dar labai gaji, tad reikia turėti kantrybės bei daug atkaklumo, norint greitų rezultatų. 

–  Ką jums reiškia galimybė kurti šaliai?

–  Svarbiausia yra nešiotis tvirtą supratimą, kad savo šaliai kuriame kiekvieną dieną ir šiuo aspektu nėra tokios atskirties kaip kad „jie – Seime, o mes – gatvėse”. Skiriasi tik įrankiai, kaip mes prisidedame prie šalies kūrimo, bet tą neišvengiamai darome visi.

Kiekvienas mūsų sprendimas daro įtaką aplinkai – nuo ištarimo „labas“ ir savo vietos užleidimo pilnutėliame troleibuse iki pasiekimų gyvybės moksluose ir šalies garsinimo visame pasaulyje. Tad labai linkiu pajusti savo vertę šalies kontekste bei reiškiant save bet kurioje srityje prisiminti, kad patys ir esame Lietuva, kurią norime matyti.

–  Daugiau jūsų draugų grįžta, ar išvažiuoja?

–  Į Lietuvą grįžo labai didelė dalis mano draugų ir kol kas nei vienas jų neišvažiavo. Dauguma jų turi savo verslus arba yra laisvai samdomi, aktyviai domisi Lietuvos politiniu gyvenimu, patys įsitraukia tiek į pilietines, tiek į kultūrines iniciatyvas.