Veidai

2019.04.09 12:54

Povilo Meškėlos sūnus Mantas atidaro tapybos parodą: meną derina su turto vertintojo darbu

LRT.lt2019.04.09 12:54

„Gyvenime, kaip ir paletėje – svarbu ne kiek spalvų, o kokios jos ir kokie jų deriniai“, – sako tapytojas Mantas Meškėla, garsaus roko muzikanto Povilo Meškėlos sūnus.

Baigęs ISM vadybos ir ekonomikos universitetą Vilniuje, jis pasirinko turto vertintojo specialybę, rašoma pranešime žiniasklaidai. Tačiau M. Meškėla – įvairialypė asmenybė. Tapyba atsirado vėlesniame jo amžiuje ir tapo svarbia gyvenimo dalimi, kurią jis puikiai derina su darbo kasdienybe ir kviečia savo žiūrovus pažinti užmirštus objektus.

„Ieškau dialogo su užmirštais objektais: apleistais sandėliais, automobilių sąvartynais, medžioklės, gaisrinės bokštais, avarinės būklės daugiabučiais, troleibusų parkais. Iš pirmo žvilgsnio keistais, vienišais, neišsiskiriančiais, bet prabylančiais savo nepaprastumu.

Tai netikėti susitikimai su jais pakelėse, laukuose, kryžkelėse, saugomose aikštelėse, gatvių šurmulyje. Tapydamas tuos vienišius, suteikiu jiems gyvybės, prikeliu iš užmaršties. Kiekvienas tapybos darbas yra nuotykis su sava istorija“, – sako M. Meškėla.

Iki birželio mėnesio jo darbai bus eksponuojami „Vaidilos“ teatre Vilniuje.

– Kaip derinate turto vertintojo darbą su tapyba?

– Mano eilinė darbo diena. Vairuoju vingiuotais šunkeliais. Galvoje kasdienės mintys sukasi: kaip nepravažiuot, suspėt, kiek dar visko šiandien padaryt. Tolumoje pamatau suverstą dėmių krūvą. Privažiuoju. Automobilių laužynas. Toks gyvas! Paprašau įleisti. Neįleidžia. Paaiškinu. Klausia, į ką čia žiūrėti!? Tai juk metalo krūva! Atidaro vartus.

Šalčininkų rajonas. Maršrutas – Dieveniškių seniūnija. Dvarai, istoriniai kaimai, piliakalniai. Atvykstu į regioninį parką. Vaikštau kol kelias nesibaigia. Tada kur akys veda. Temsta, neramu, tolumoje keisti šūviai. Juk šalia pasienio ruožo braidžioju! Kelio ir toliau nerandu. Širdis šoka sirtakį. Netikėtai išnyra bokštas: senas, kaulėtas, permatomas. Net nesiruošia sugriūti. Lipu. Kaulai traška, krebžda, linguoja. Važiuoju namo ir vaizduotėje medžioklės bokštą eskizuoju.

– Kada ir kaip jūsų gyvenime atsirado tapyba?

–  „Tapšnoti” ant drobės pradėjau 2007 metais, o aktyviai tapau nuo 2010 metų. Tapyba mano gyvenime pabudo sapne, kuris vis dar pildosi. Sapnavau save sėdintį vakaro prieblandos apšviestoje pastato salėje, kurioje buvo eksponuojami tapybos darbai.

Juos stebėjau, tarsi žvelgčiau į save. Pabudęs mąsčiau kokia yra šio sapno reikšmė. Tik po poros metų įsėlinau į dailės reikmenų parduotuvę. Įsigijęs kelias aliejines kreidutes, nupiešiau Edvardo Muncho paveikslo „Eye in Eye“ kopiją.

Tuomet keletą metų tapiau savarankiškai, vakarais po darbo, kartais net naktimis iki paryčių. Man tai buvo prasmingas atotrūkis nuo įtempto darbo. Vėliau pradėjau lankyti Savicko dailės mokyklą, privačias tapybos pamokas pas Arvydą Pakalką ir piešimo kursus Marijaus Piekuro studijoje. Mano mokytojai įkvėpė ir skatino mane kurti toliau.

– Kokie menininkai, rašytojai, muzikantai jus įkvepia? Ar turite savo autoritetų?

– Didžiausias menininkas man yra Gamta. Stebiu ir mokausi iš Jos.  Man autoritetas yra mano šeima ir pats gyvenimas kurį „tapau“ iš skirtingų patirčių.

– Kokia kita technika, be tapybos, jums artima?

–  Stebėjimas yra mano kūrybinės technikos dalis. Minčių semiuosi vaikščiodamas gatvių labirintuose, uždaruose kiemuose, sandėliukuose, šviesos properšose, apleistuose pastatuose, bažnyčiose. Eskizavimas man yra labai svarbus etapas, kuris padeda nuosekliai artėti prie drobės paviršiaus.

 – Koks jūsų ryšys su muzika? Galbūt kurdamas klausotės muzikos?

– Tapyba man yra „dirigavimas“ spalvomis. Tai tarsi muzika, kurią kuriu iš spalvinių sąskambių, siužetinės nuotaikos, harmonijos. Pastaruoju metu tapydamas klausau Shopin ir Debussy.