captcha

Jūsų klausimas priimtas

LRT TOP 10. Geriausi lietuviški vaidybiniai filmai LRT Mediatekoje

LRT Archyvų skyriaus vadovė Miglė Greičiuvienė rekomenduoja senų lietuviškų vaidybinių filmų TOP 10. Visus šiuos filmus galite rasti LRT Mediatekoje.
Kadras iš filmo „Paskutinė atostogų diena“.
Kadras iš filmo „Paskutinė atostogų diena“.

LRT Archyvų skyriaus vadovė Miglė Greičiuvienė rekomenduoja senų lietuviškų vaidybinių filmų TOP 10. Visus šiuos filmus galite rasti LRT Mediatekoje.

1. „Kol nevėlu“ – 35 mm nespalvotas, 1957 m., rež. Julijus Fogelmanas, Vytautas Žalakevičius Trukmė – 1 val. 30 min.

2. „Marš, marš, tra-ta-ta!“ – 35 mm, spalvotas, 1964 m., rež. Raimondas Vabalas. Trukmė – 1 val. 18 min.

3. „Paskutinė atostogų diena“ – 35 mm, nespalvotas, 1964 m., rež. Arūnas Žebriūnas. Trukmė – 1 val. 5 min.

4. „Niekas nenorėjo mirti“ – 35 mm nespalvotas, 1965 m., rež. V. Žalakevičius. Trukmė – 1val. 47 min.

5. „Laiptai į dangų“ – 35 mm, nespalvotas, 1966 m., rež. R. Vabalas. Trukmė – 1val. 36 min.

6. „Jausmai“ – 35 mm, nespalvotas, 1968 m., rež. – Režisieriai – Algirdas Dausa, Almantas Grikevičius. Trukmė – 1val. 25 min.

7. „Mirtis ir vyšnios medis“ – 35 mm, nespalvotas, 1968 m., rež. – A. Žebriūnas. Trukmė – 27 min.

8. „Ave, Vita!“ – 35 mm, nespalvotas, 1969 m., rež. A. Grikevičius. Trukmė – 1 val. 25 min.

9. „Gražuolė“ – 35mm, nespalvotas, 1969 m., rež. A. Žebriūnas. Trukmė – 1 val. 3 min.

10.„Maža išpažintis“ – 35mm, spalvotas, 1972 m., rež. Algirdas Araminas, 1 val. 17 min.

Senų lietuviškų vaidybinių filmų dešimtuką sudariusi LRT Archyvų skyriaus vadovė M. Greičiuvienė portalui LRT.lt papasakojo, kuo ypatingi į jį įtraukti filmai.

- Ar pirmame trejetuke esantys lietuviški filmai Jums atrodo įdomiausi iš visų lietuviškų filmų, esančių LRT Mediatekoje? Gal galėtume trumpai pakomentuoti visus tris?

- Filmus pateikiau chronologine tvarka. Sąvoka „įdomiausi“ būtų netiksli, nes visas dešimtukas dėl įvairiausių priežasčių užima garbingą vietą Lietuvos kino istorijoje. Ne tiek jau daug tų dešimtukų lietuviško kino archyve – suskaičiuojami 136 vaidybinių filmų, sukurtų 1928–1990 m., pavadinimai. Beveik visus juos LRT programoje „Retrospektyva“ pristatė visų pripažintas kino kritikas Saulius Macaitis, daugelį metų žiūrovą mokęs atrasti savo kiną. Šiuos pristatymus galima pažiūrėti LRT Mediatekoje. Linkiu kiekvienam, besidominčiam nacionaliniu kino paveldu, juos pamatyti.   

Pirmieji trys filmai – tai ypač žymių ir talentingų Lietuvos kino kūrėjų darbai. 

„Kol nevėlu“ – režisieriaus Vytauto Žalakevičiaus pirmasis pilno metro filmas. Tai lengvo turinio, buitinių situacijų komedija, kurioje lemtingas atsitiktinumas jaunamartę Nijolę išgelbsti nuo plevėsos jaunikio Aloyzo. Gražiais darbais ir poelgiais jos širdį pavergia stereotipiškai vyriškas, patikimas darbo pirmūnas Vilius.

Kaip ir būdinga to meto filmams: ryškūs personažų charakteriai, pabrėžtinai manieringa vaidyba, chrestomatiškai tvarkingas operatoriaus darbas – išieškotos mizanscenos ir rakursai.

Be siužeto ar komiškos veikėjų vaidybos filme įdomu stebėti to meto socialinę aplinką: etnografinius žvejų kaimo trobesius, interjerus, įvairias buities detales, aprangą ir kt. Filme išskirtinai gražūs romantiški Lietuvos pamario peizažai. Galbūt tie, kas pažįsta režisieriaus V. Žalakevičiaus filmų braižą, čia įžvelgs pirmąsias jo užuomazgas.

„Marš, marš tra-ta-ta“ – režisieriaus Raimondo Vabalo reto žanro, labai drąsus kino eksperimentas, kritikų įvardytas kaip politinis pamfletas. Manau, aktualus nūdienos pasaulinių įvykių kontekste. Filme tragikomiškų situacijų karuselę įsuka meilė. Įsimylėjėliai Zigmas ir Jadzė – priešiškų šalių Grošijos ir Centijos gyventojai – naktimis susitikinėja pereidami  sieną. Atsidūrę netinkamoje vietoje netinkamu laiku jie tampa karinio konflikto priežastimi. Viena po kitos rutuliojasi absurdiškos situacijos. Jų absurdiškumą paryškina net tik interjero butaforinės dekoracijos, bet ir į miesto centrą atriedėjęs fanera apkaltas tankas, milžiniška spyna ant pasienio vartų, kartoninės miesto rodyklės, personažų grimas, apranga. Meistriškai kuriami veikėjų charakteriai, šmaikštūs tekstai.

Neįprasta ir pati filmo forma – „kinas kine“, kur režisierius R. Vabalas vaidina režisierių ir moduliuoja veiksmų eigą, už kadro veikėjams diktuoja ir komentuoja. Režisierius panaudoja ir techninius kino triukus – pagreitina veikėjų tekstą, judesius, iškraipo garsą ir tai prajuokina. Beje, tai pirmas spalvotas lietuviškas filmas, kuriame ir spalvos atlieka savo vaidmenį. Čia galima pamatyti puikiai vaidinančius jaunus, o šiandien garbius bei žymius kino ir tetaro aktorius Donatą Banionį ir Rimgaudą Karvelį. Šiame  filme, gimusiame prieš 50 metų, absurdiškai visko daug, todėl linksma žiūrėti.

„Paskutinė atostogų diena“ – garsaus kino režisieriaus Arūno Žebriūno filmas, beveik prieš pusšimtį metų Kanuose jaunimui skirtų filmų kategorijoje laimėjęs Didįjį prizą, pelnęs ne vieną tarptautinį apdovanojimą, ir šiandien galėtų skinti laurus archyvinių filmų festivaliuose. A. Žebriūnas sukūrė daugiausiai filmų vaikams ir apie vaikus. Šis jo darbas – romantiškai poetiškas pasakojimas apie nepažabotą vaikystės fantaziją, draugystę ir išdavystę, nepalaužiamą išdidumą ir drąsą, apie tas vertybes, kurios šiandien slepiasi už laikmečio suformuotų elgesio normų ir mums skirtų „vaidmenų“.

Pats A. Žebriūnas apie jį pasakė: „Filmas, nešantis idėją per vaizdus“. Šis nuopelnas priskiriamas maestro operatoriui J. Griciui. Nuostabūs Krymo peizažai: kalnai, akmenuota jūros pakrantė, vanduo, raibuliuojantis saulėje, ir vėjo plazdenama Vikos (Lina Braknytė) taškuota suknelė – nostalgiškas simbolis (taškuotos suknelės „vaidino“ ne viename režisieriaus filme). Vika – mergaitė, kolekcionuojanti kalnų aidus... Skamba romantiškai, tačiau pati istorija yra lyriškai graudi. Filmas kaip tas aidas – pažiūrėjęs dar ilgai jį „girdi“.

- Kuris filmas iš šio sąrašo Jums atrodo pats „lengviausias“, o kuris, Jūsų nuomone, pats rimčiausias ir giliausias iš visų?

- Ko gero, lengvų filmų tuo metu nebuvo, nes gilios mintys slypėjo po siužetais ar forma. Greičiau jie buvo grakščiai išpildyti. Vienas tokių – „Mirtis ir vyšnios medis“ (rež. A. Žebriūnas). Tai trumpo metro novelė apie pajūryje karą žaidžiančius tris vaikus. Nepaprastai įdomu stebėti jų bendravimą ir klausytis dialogų. Šypseną kelia vaikiškai ir nuoširdžiai imituojami suaugusiųjų vaidmenys: į karą išeinantis vyras, naiviu „sudie, brangusis...“ išlydinti ir rūpestingai pietums bifšteksą su pupelėmis siūlanti žmona bei gudri konkurentė, puikiai suvaidinusi mirtį. Ir jau ne žaidime – skaudi draugo išdavystė, suplėšyta taškuota suknelė ir graudi mirties repeticija.

Kaip dailininkas karjerą kine pradėjęs A. Žebriūnas tiesiog piešė kiną: pietūs iš smėlio, tirpstantys ant plausto šalia „įsibridusios“ į vandenį  vyšnios, putojanti jūra ir plaukus taršantis vėjas, pajūry griūvantis Antrojo pasaulinio karo bunkeris ir iš jo styrantys aštrūs geležiniai strypai – vaizdai, dar labiau paryškinantys visai nevaikišką dramą. Visa tai nepavadinsi lengvu filmu, bet dėka genealaus kūrėjo išpildyta jautriai ir grakščiai.    

Giliausias – „Jausmai“ (rež. A. Dausa, A. Grikevičius). Sunku šio filmo gilumą išmatuoti žodžiais. Prieš 10 metų Lietuvos kino kritikų gildija jį išrinko geriausiu lietuvių vaidybiniu filmu. Siužetas tirštas, pilnas peripetijų – neramus pokario laikotarpis pamary, valdžia keičiasi, už marių dar „vokiečius šaudo“, kažkas bando emigruoti į Švediją, o kažkas tremiamas į Sibirą. Gražuolis našlys su dvyniais kūdikiais, karve ir bėgliu vokiečiu atplaukia pas brolį dvynį, kurio draugė neabejinga našliui. Filme daug personažų ir kiekvienas išgyvena savo dramą, atmosfera įkaitusi nuo atvirų ir užslopintų jausmų. Anot kritiko S. Macaičio, „tai kūrinys apie lietuvių tautos gyvybingumą“. Jautri operatoriaus kamera: vaizdas plastiškas, minkštas, juodai-baltos juostos pustoniai kuria įtaigią atmosferą, kiekviena kadro kompozicija – originali nuotrauka. Už šį darbą operatorius J. Tomaševičius apdovanotas ne vienu tarptautiniu prizu. Čia puikiai vaidina vieni gražiausių to meto aktorių: G. Adomaitis, J. Budraitis, E. Bajorytė ir kt. Tai filmas, kuris nesensta ir kuris iš tiesų yra toks gilus, kad pažiūrėjus dar ilgai sunku „išlipti“.

- Tarp Jūsų išrinktų filmų daugiausiai yra A. Žebriūno darbų. Galbūt šis lietuvių režisierius iš senojo kino kūrėjų Jums yra artimiausias? Jei ne, tuomet kuris?

- Jei atrinktų filmų sąraše kartojasi režisierių pavardės, matyt, jie buvo produktyviausi  to laikotarpio kino kūrėjai arba jiems sekėsi. Visi šie menininkai – kino legendos, jų darbai labai skirtingi ir vertingi, todėl vieną būtų sunku išskirti. Bet iš tikrųjų man labai patinka A. Žebriūno filmai. Tai mano vaikystės filmų kūrėjas. Aš užaugau su Žozefina ir sekliu Kaliu („Seklio Kalio nuotykiai“), mokėjau visas arijas iš miuziklo „Velnio nuotaka“. Ir dabar, jei nesiseka, sakau: „Degam, Šatai...“ („Riešutų duona“). Jam buvo pavaldūs įvairūs žanrai.

Neatsibosta jo filmų subtilus, „neperspaustas“ humoras, nenusaldinta romantika ir lyrika, juose daug nuoširdumo ir teisybės. Režisierius ne kartą sakė, kad Lietuvoje visada buvo didžiulis gerų scenarijų stygius. Iš jo kūrybinio palikimo nesijaučia,  matyt, jis juos rinkosi labai kruopščiai ir atsakingai. Neabejotinai tai vienas iškiliausių ir labiausiai pripažintų kino autoritetų, kurio sukurti filmai pateko į Lietuvos kino aukso fondą.

- Kurį vaidmenį iš visų Jūsų išvardintų filmų išskirtumėte kaip patį žymiausią, įsimintiniausią, profesionaliausiai išpildytą?

- Niekaip negalėčiau, nes filmų temos ir žanrai įvairūs. Bet jei taip griežtai... Sunkiausia prajuokinti žiūrovą. Lietuvoje nedažnas komedijos žanras – vienas sudėtingesnių. Filme „Marš marš tra-ta-ta“ (rež. R. Vabalas) Donato Banionio majoras Varnalėša puikiai įvertintas kritikų. D. Banionis labai lanksčiai ir įtaigiai atlieka vaidmenį, judesiais ir mimikomis tolygiai išlaiko groteskišką vaidybos manierą. Nors, anot paties aktoriaus, po šio filmo suprato, kad „kinas ne jam“.

Įsimintiniausi vaidmenys iš dešimtuko – A. Žebriūno filmų veikėjos: Vika (Lina Braknytė, „Paskutinė atostogų diena“), Baltoji mergaitė („Mirtis ir vyšnios medis“) ir Inga („Gražuolė“) – abi jas suvaidino Inga Mickytė. Jų vaidyba natūrali, nuoširdi. Tai jaučiama iš sakomų tekstų, žvilgsnių, judesių. Kažkokie netikslumai praslysta pro akis. Norisi dar ir dar kartą žiūrėti ir klausytis. Ko gero, ne vienai to laikmečio mergaitei Vika buvo idealus pavyzdys, į ką reiktų lygiuotis.

- Kaip manote, kodėl verta rinktis seną nematytą lietuvišką filmą, užuot ėjus į, pavyzdžiui, kino teatrą pamatyti kokį nors naują?

- Todėl, kad jis nematytas. Nesvarbu, ar jis senas, ar naujas – svarbu, kad nematytas. Kaip atsirinkti, ką žiūrėti – dilema. Kai į festivalį atveža du šimtus filmų, vargu ar gali juos visus peržiūrėti per kelias savaites ir ar visi įtinka žiūrovo skoniui. O Lietuvos kino archyvams priskiriami tik 136 ir laikas neriboja, todėl juos verta pamatyti. Archyviniai filmai atlieka savo misiją – moko kino istorijos. O tie, kas nematę šių filmų, praranda dar vieną galimybę pabėgti nuo intensyvios realybės.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Tavo LRT

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...
Close