captcha

Jūsų klausimas priimtas

D. Ibelhauptaitė: kultūros baimė – praeities menininkų kaltė

Lietuviai vis dar bijo žodžio „kultūra“, o žiniasklaidoje ji pristatoma taip, kad tampa įdomi tik keliems ekspertams, portalui LRT.lt sako teatro ir operos režisierė Dalia Ibelhauptaitė. Anot jos, naujas LRT KULTŪROS kanalo pavadinimas pritrauktų platesnę auditoriją, tačiau svarbiausia padaryti taip, kad kultūra domėtųsi ne vienetai, o tūkstančiai žmonių.
BNS nuotr.
BNS nuotr.

– Kaip manote, ar reikėtų keisti LRT KULTŪROS kanalo pavadinimą?

– Aš už tai, kad būtų pakeistas. Svarbiausia, kad turinio būtų daugiau ir įvairesnio, nukreipto į dar platesnę auditoriją. Pavadinimo keitimas, man atrodo, pritrauks naujų žiūrovų, kurie to kanalo dabar neįsijungia, nes mano, kad jis per siauro profilio. Žinoma, svarbiausia turinys ir kad žiūrovai būtų užburti ir sudominti.

– Kaip ir minėjote, kai kurie kultūrą yra įpratę matyti siaurai – tik daliai visuomenės aktualų dalyką. Kaip jūs matote kultūrą?

– Mano manymu, kultūra, ypač klasikinė, yra pamatinė ir pati svarbiausia vertybė, kurią gali ir privalo turėti žmogus. Žmogus, neturintis galimybių arba nenorintis priartėti prie kultūros, negali visavertiškai augti, tobulėti, būti apsišvietęs. Tu nebūtinai turi būti intelektualas, mokslo ar kultūros bokštas, kaip ir nereikia būti muzikos ekspertu, kad pajaustum muziką, jos sielą, bet kultūra domėtis reikia.

Kultūra – pamatinis civilizuotos visuomenės bendravimo ir požiūrio plėtimo įrankis. Pavyzdžiui, apie antikinę kultūrą šnekame ir studijuojame po kelių tūkstančių metų nuo jos atsiradimo. Materialūs dalykai yra vienadieniai, o kultūra išlieka visiems laikams, todėl kiekvienas žmogus privalo būti to dalimi.

Mūsų nelaimei, kai kuriems iš tiesų atrodo, kad kultūra – tai tik teatras ar koks renginys. Tokie žmonės galvoja: „Aš neisiu į simfoninį orkestrą ar operą, nes nesuprantu ir man to nereikia.“ O kiek žmonių ateina ir atranda dalykų, kurių net negali apsakyti žodžiais? Kuo siauriau žvelgiame į kultūrą, tuo patys esame siauresni ir provincialesni, užsidarę verdame niekam kitam neįdomiose sultyse.


E. Genio/LRT nuotr.

– Kylančios diskusijos dėl LRT KULTŪROS kanalo pavadinimo keitimo verčia susimąstyti, ar žodis „kultūra“ negąsdina lietuvių. Kaip jūs manote?

– Žodis „kultūra“ gąsdina visus lietuvius. Atrodo, kad jie nenori su ja sietis, kaip kokiais viduramžių laikais. Manau, kad toks kultūros įvaizdis yra praėjusių kartų kultūros darbuotojų ir menininkų kaltė. Kažkada buvo bandoma operą padaryti elitiniu reginiu ir jei tu ne ekspertas, tai tavęs niekas nelaukdavo. Aš su maestro Gintaru Rinkevičiumi nuo pat pirmos mūsų operos „Kaukių balius“ stengiamės, kad klasikinė opera būtų populiari ir prieinama pačiam įvairiausiam klausytojui. Labai svarbu, kad mes negąsdintume žmonių, jų neatstumtume. Jei žmogų gražiai pakviesi, įtikinsi jį ateiti, tai jam 90 proc. patiks.

Be to, manau, kad visuomenėje painiojama pramoga ir kultūra. Viskas, kas yra pramoga, labai dažnai vadinama kultūra. Kai klausi, kaip žmonės pasikultūrina, pasirodo, kad jie buvo kokiam popmuzikos koncerte, festivalyje ar stebėjo gatvės meną. Manau, kad svarbu ne tik atskirti šiuos du dalykus, bet ir negalvoti, kad pramoga būtinai blogai, o kultūra – gerai. Turi egzistuoti abu dalykai.

– Kiek ir kokios kultūros turi būti televizijoje?

– Kultūros televizijoje turėtų būti kiek galima daugiau. Aš kalbu ne tik apie kultūrines laidas, bet apskritai apie įvairių kūrinių ekranizacijas, klasikinių kūrinių serialus, diskusijų laidas, reportažus. Deja, susidaro įspūdis, kad mūsų televizijoje kultūros nėra, tik pramogos. Ir kuo pramoga lėkštesnė ir kvailesnė, tuo ji populiaresnė. Tada visi intelektualūs žmonės sako: „Oi, televizija, kokia nesąmonė, koks žemas lygis, aš tai nežiūriu.“ Ir kas tada pasikeičia? Turime kelti televizijos įvaizdį, tarp populiarių dalykų pristatyti tikrus ir rimtus. Kai laidos bus padarytos įdomiai, o ne tik penkiems ekspertams, tada klasikine kultūra susidomės plačios masės. Žmones reikia tiesti ir kelti, o ne eiti žemyn iki jų.

– Ar tik nacionalinis transliuotojas turėtų rūpintis kultūros populiarinimu?

– Nemanau. Žinoma, pirminė jo pareiga yra kurti dvasiškai išsilavinusią ir kokybiškų vertybių visuomenę. Bet, manau, kad tai kiekvienos televizijos, kiekvienos žiniasklaidos priemonės, kiekvieno mūsų, dirbančio kultūros sektoriuje, užduotis.


BNS nuotr.

– Ar dabar žiniasklaidoje esantis kultūros turinys ir kiekis jus tenkina?

– Tikrai ne. Žiniasklaida nenušviečia ir neskiria dėmesio tiek, kiek turėtų ir galėtų. Nes tikrai yra kuo didžiuotis, tik norisi įdomių ir svarbių medžiagų, ne tokių paviršutiniškų. Labai dažnai žurnalistai per interviu užduoda klausimus, kuriuos rado „Google“ ankstesniuose interviu.

Dar mane kartais liūdina, kad mes labai daug dėmesio skiriame sportui, o kita dalis kultūros lieka nuošalyje. Operos solistus, kurie dainuoja A klasės pasaulio teatruose, yra daugiau nei krepšinio komandoje. Bet kažkodėl dėmesys jiems nėra toks visuotinis, tai nėra mūsų gyvenimo dalis. Būtų šaunu, jei būtų daugiau platformų, kur tu ne pats stengiesi populiarinti kultūrą, o žurnalistai rašytų įdomiai. Jie teisinasi, kad neturi laiko, arba galvoja, kad vis tiek niekas apie kultūrą neskaito. O tu parašyk taip, kad skaitytų ne 50, o 30 tūkst. žmonių.

– Kaip manote, kokios kultūros ir kokie vartotojai yra lietuviai? Linkę prie paprastesnio turinio, o galbūt kaip tik – ištroškę naujovių ir provokacijų?

– Daugelis lyg pasiteisindami sako, kad toks jau tas lietuvis – linkęs prie paprastesnio turinio. Aš tuo netikiu ir savo veikla bandau įrodyti visiškai priešingai. Gal dauguma žmonių iš pradžių bus atsargesni, bet jei tikslingai ir išmintingai nebijodamas pristatai tai, kas tau svarbu, tai įmanoma keisti žmonių matymą ir mąstymą. Manau, kultūroje svarbu kovoti už naujoves ir inovacijas. Mes bijome kitokio požiūrio, bet, jei tu nesutinki prisitaikyti prie paprastesnio turinio, o bandai padaryti viską kitaip, pabaigoje pasieki savo.

„Svynio Todo“ reklamos kampanija daugeliui žmonių sukėlė pasipiktinimą, atrodė drastiška, dėl jos atsisakyta apsilankyti spektaklyje. Šiandien, praėjus devyneriems metams po premjeros, „Svynį Todą“ aplankė apie 35 tūkst. žmonių.

Kartą į bilietų kasą atėjo 70-metė močiutė ir paprašė vieno bilieto. Kasininkė pasidžiaugė, kad va, močiute eina. O ji sako, aš nekenčiau nei „Svynio Todo“, nei reklamos, nei ką mačiau, bet buvo mano vaikai ir anūkai, buvo ir mano kaimynė, visiems labai patiko, tai dabar iš aš einu. Sakau valio tokiai močiutei, kuri sugebėjo pakeisti savo požiūrį.

Šiandien irgi vis dar vyksta baisiausios diskusijos dėl „Vilnius – Europos G taškas“ reklamos kampanijos. Paklausau, kaip net protingi žmonės reaguoja negatyviai. Viešpatie, žmonės, kur humoro jausmas? Tai originalu, patraukia dėmesį. Jei pasaulis tai pastebi, kiek mes galime savo klumpes rodyti. Svarbu, kad žmonės atvažiuoja, kaip ir svarbu, kad jie ateitų į kultūrą. O kai jie ateina, tada jau mūsų užduotis parodyti aukščiausios kokybės turinį.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Tavo LRT

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...