captcha

Jūsų klausimas priimtas

J. Talaikytė: kuo didesnė laisvė santuokoje, tuo labiau norisi būti kartu

Praėjusią vasarą ištekėjo Vilniaus dailės akademijos profesorė, kostiumo dizainerė Jolanta Talaikytė. Į santuoką mados profesionalė žengė po 29 metų bendrystės su gyvenimo draugu, architektu Vytautu Naudžiūnu. „Buvo gera ir smagu, kita vertus – tik formalumas“, – sako žinoma moteris, savo vestuvių dieną apsiėjusi be baltos suknelės. Atviras pokalbis apie santuoką ir vyrų bei moterų vaidmenis joje – Violetos Baublienės „Stiliuje“ šį šeštadienį per LRT TELEVIZIJĄ.
BNS nuotr.
BNS nuotr.

„Kai pora sueina, ji vis tiek pasisako tam tikrus žodžius ar pasižadėjimus. Galų gale – gali daug ką gyvenime pasakyti, bet nenuspėsi ateities, bus taip, kaip bus. Tai ačiū Dievui mums pavyko, mes tokie patys, gyvenimas toks pat, lygiai toks pat gražus, lygiai tiek pat neramus. Nei dirbti, nei ilsėtis mes vienam kitam netrukdome. Būnam drauge, bet nesame ištirpę vienas kitame ir turime savų veiklų, užsiėmimų, matyt, tas mus ir džiugina, tas ir laiko kartu“, – ilgus metus buvimo kartu aiškina J. Talaikytė. 

Meilės artimam, supratimo moteris sako išmokusi iš tėvų, kurie jai suteikę labai daug laisvės, tačiau kartu ir žinojimą – darbai turi būti padaryti. Iš tėvų J. Talaikytė paveldėjo ir jų pačių išsvajotą ir prieš daugiau kaip 30 metų įsigytą sodybą, kuri šiandien dizainerei – poilsis ir atgaiva. Gimusi augusi Vilniuje, mados specialistė pripažįsta, jog nuo mažens pažino gamtą ir ūkio darbus.

„Karpau gyvatvores, genėju medžius. Man patinka dirbti su technika. Aš ir remontuoju, ir tinkuoju sienas. Su sūnaus Jokūbo pagalba šiemet net vieną išgriovėm. Čia pasidarbuojam iš peties“, – rimtus dalykus su šypsena pasakoja dizainerė.

Ir kad nelieka darbo vyrams, ne bėda. Moteris šaiposi, kad ir tų vyrų sodyboje mažai būna. „Jie keliauja. Ir sako taip: jei čia akiratis prasiplėstų bent iki Labanoro girios, tai gal ir dažniau atvažiuotų, o geriausia būtų, kad iki kokio Tailando, Balio ar Nepalo horizontai atsivertų, tada jiems čia būtų ką veikti. Čia nors ir ne šeši arai, čia – hektaras, bet vis tiek tos erdvės pritrūksta fotografams, menininkams ir plačių užmojų keliautojams“, – smagiai apie savo dabar jau sutuoktinio nusiteikimus pasakoja VDA profesorė. 

Moteris prisimena, kad jos mama buvusi pedantiškai tvarkinga. „Estetinis pajautimas atėjęs iš šeimos. Ir tėtis gerą skonį turėjo, ir daiktai gražūs namuose buvo, dėl to ir man tai yra labai svarbu. Negaliu dirbti betvarkėje. Net nepradedu. Galiu atvažiuoti pusvalandžiui, galiu pabūti ne visą dieną, bet servetėlės išsiklosiu, taures pasistatysiu, puokštę pasimerksiu ir staltiesę užsiklosiu. Net keliaudama, iš ko ir draugės kartais pasišaipo, galiu vežtis ir kokį ypatingą šaukštelį. Net jei paplūdimy valgau, turi būti estetiška“, – savo skrupulingumą aiškina dizainerė. 

Ji neslepia neretai iš sūnaus išgirstanti priekaištų: „Mama, ką tu čia vėl? Vėl tos pagalvėlės, pridėk, nuimk, uždėk, vargas vienas“. Žinoma moteris pripažįsta, jog turi silpnybę įdomiems daiktams. 

„Gražu – tai kai nieko nėra. Tokia yra vyriška samprata. Aš irgi prijaučiu tokiam skandinaviškam minimalizmui, bet man vis tiek turi būti truputėlį kažko, kas kalbėtų apie jaukumą, moteriškumą, romantiškumą. Na, moteriškoji pusė švelnesnė: ir gėlytė, ir nėrinukas, ir kaspinėlis. Ir tai suvedu su savo mada“, – tikina dizainerė. 

Tačiau greta moteriško švelnumo – racionalumas ir pagrindinė sodybos transporto priemonė – karutis, o Jolantos kroviniai – akmenys iš naujų žemių plotų. „Kaip markizė karabasė“,  – juokiasi žinoma dizainerė.

Visas interviu su ja – šio šeštadienio LRT TELEVIZIJOS laidoje „Stilius“ su Violeta Baubliene.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Tavo LRT

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...
Close