captcha

Jūsų klausimas priimtas

E. Jakilaitis apie pasibaigusią „Nacionalinę ekspediciją“: priešas mus lydėjo visą kelią

„Didžiausias priešas iš tiesų visur buvo su mumis“, – apie žvarbų ir lietingą orą, lydėjusį trečiosios „Nacionalinės ekspedicijos“ dalyvius, kalba praėjusią naktį iš jos grįžęs Edmundas Jakilaitis. Projekto sumanytojo teigimu, visa kūrybinė komanda šią ekspediciją laiko itin sėkminga. Apie įdomiausius atradimus ir nedrąsius ketvirtosios ekspedicijos planus jis mintimis pasidalijo su LRT.lt portalo skaitytojais.
V. Radžiūno (LRT) nuotr.
V. Radžiūno (LRT) nuotr.

– Trečioji „Nacionalinė ekspedicija“ baigėsi. Ar viskas ėjosi pagal planą?

– Vakar buvo paskutinė diena: baigėme visą oficialią programą Žalgirio mūšio lauke ir į Vilnių sugrįžome gerokai po vidurnakčio. Išsiskirstėme, atsibučiavome ir jau visi esame savo namuose.

Manau, kad ekspedicija pavyko daug geriau, nei tikėjomės: papuolėme visur, kur norėjome, ir netgi daug improvizuotų, ekspromtu pasirinktų vietų aplankėme. Man atrodo, kad pagrindinis tikslas – Lenkijoje rasti kiek įmanoma daugiau Lietuvos – tikrai pasiektas. Ekspedicija buvo labai sėkminga: visi sveiki, niekas nesusižeidė, nesusirgo, neužsigavo ir net nesusipyko.

LRT nuotr.

– Prieš ekspedicijai išvykstant, režisierius Andrius Lygnugaris minėjo, kad didžiausias ekspedicijos dalyvių priešas – lietus. Kokie orai jus lydėjo kelionėje?

– Didžiausias priešas iš tiesų visur buvo su mumis. Kas antrą dieną lijo, tai, žinoma, apsunkino patį plaukimą, nes didžiąją dalį kelio plaukėme pučiant vėjui į nosį, lyjant lietui. Buvo ir žvarboka, ir šaltoka, bet arbata padėdavo ir niekas nesusirgo.

– Šiemet plaukėte specialiai pastatytu laivu „Vytautas Didysis“. Ar labai skyrėsi plaukimas juo nuo pernykštės kelionės burlaiviu „Vytis“?

– Plaukimas skyrėsi kaip diena ir naktis. Praėjusiais metais plaukėme su burvalte „Vytis“, pastatyta pagal Konstantino Tiškevičiaus graviūrą ir pasiskolinta venterine valtimi „Rusnietis“, o šiemet turėjome savo ekspedicijos laivus, „Vytautą Didįjį“ ir „Vytį“.

Žinoma, nepalyginsi komforto plaukiant „Vytautu Didžiuoju“ ir kitais laivais, nes tai – laivas, turintis stogą, tad ekstremalus oras taip neliūdino žmonių ir negadino nuotaikos.

„Vytautas Didysis“ – labai įdomus laivas. Lenkijoje įvairūs muziejininkai, istorikai labai daug apie jį klausinėjo, nes, kaip sako laivadirbys Simonas Knapkis, lietuviška vytinė Vysloje paskutinį kartą buvo prieš 150 m.

Mūsų laivas pastatytas super autentiškais būdais, visiškai atkartojant XIX a. pradžios vytines, tad sulaukėme labai daug dėmesio. Žmonės fotografavosi, klausinėjo, prašė pasižiūrėti, kaip ten viduje viskas atrodė. Tai – didelis lietuviškas plaukiantis eksponatas, kuris, manau, padėjo dar labiau padidinti žmonių susidomėjimą visa ekspedicija, nes lenkų žiniasklaida tam skyrė daug dėmesio. Kiekviename mieste, į kurį nuvykdavome, mus sutikdavo vietiniai ar nacionaliniai žurnalistai.

LRT nuotr.

– Kuris momentas Jums labiausiai įsiminė iš visos ekspedicijos?

– Turbūt sudėtinga būtų įvardyti vieną dalyką. Negalėjo nežavėti Punsko lietuviai, kur tos tikros, grynos lietuvybės radome turbūt daugiau, nei pačioje Lietuvoje. Labai didelį įspūdį padarė jaunų žmonių, vaikų aistringas įsitraukimas į tautinę muziką ir tautinius šokius, ką Lietuvoje nedažnai pamatysi. Jauni žmonės, vaikai šoka rateliu, dainuoja tautines dainas, linksminasi, dūksta, ir juos stebėdamas supranti, kad tas ryšys su Lietuva ir lietuvybe yra tikrai ypatingas. Punske – tikrų tikriausia lietuvių sala.

Antras labai ryškus įspūdis – sutikimas Varšuvoje, kur mus sutiko kadenciją baigęs prezidentas Bronislawas Komorowskis, miesto prezidentė (Lenkijoje miestus valdo ne merai, o prezidentai), tautiniai ansambliai, kolektyvai.

Dar vienas stiprus įspūdis – lenkiškos liaudies dainos, kurios man pasirodė ypatingai linksmos, turinčios kažkokio slaviško atspalvio su visais „uu-uh“, kurie skamba labai linksmai.

Negaliu nepaminėti istorinės Torunės, nuostabaus miesto, kurio senamiestis, kaip ir Vilniaus, yra įtrauktas į UNESCO paveldą. Unikalus miestas. Ten buvo surengtas teatralizuotas sutikimas: istoriniais laivais mus pasveikinti atplaukė Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Vladislavas Jogaila.

LRT nuotr.

Paskutinis taškas – Žalgirio mūšio laukas, kur profesorius iš mūsų bandė padaryti kovinius pleištus ir parodė, kaip galėjo atrodyti veiksmas Žalgirio mūšio lauke. Taip pat įdomu buvo išgirsti profesoriaus pamąstymus apie tai, kad Žalgirio mūšis vyko galbūt visai ne taip, kaip daugelis mūsų įsivaizduoja: ne ten stovėjo kariuomenės ir ne taip viskas atrodė, kaip esame įpratę galvoti.

Daug Lietuvos radome Lenkijoje ir, man atrodo, kad tas turinys, kuris LRT eteryje pasirodys rudenį, tikrai įtrauks daugelį žmonių.

– Ar jau turite minčių kitoms ekspedicijoms?

– Labai atsargiai kol kas kalbame apie kitas ekspedicijas, yra vienas labai didelis planas, kuris priklauso nuo daugybės aplinkybių, bet, jeigu Dievas duos ir visos aplinkybės bus palankios, mes kitais metais planuotume plaukti nuo Smolensko per Rusiją, Baltarusiją, Ukrainą į Juodąją jūrą. Ko gero, tai būtų paskutinis nacionalinės ekspedicijos akordas ir, žinoma, pats skambiausias. Tarsi visą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istoriją sudėtume į vieną televizijos projektą. Nuo istorinio Smolensko, kur Smolensko pulkai, Vytauto atvesti, dalyvavo Žalgirio mūšyje, iki pat Juodosios jūros, kur Algirdo ir Vytauto laikais buvo Lietuva. Ar šis planas pavyks, laikas parodys. Dar turime metus pasistengti.

LRT nuotr.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Tavo LRT

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...