captcha

Jūsų klausimas priimtas

LRT TELEVIZIJOS reporterė K. Jackūnaitė: pavėlavus dvi minutes, mano reportažo niekam nebereikės

„Kartais reikia pabūti ir bjauriai, ir aštriai, nebijoti ir premjero, ir Seimo nario. Kartą yra tekę ir prezidentei bjaurų klausimą užduoti. Čia reikia kietesnės skūros ir dirbti labai greitai bei tiksliai“, – taip savo darbą apibūdina LRT TELEVIZIJOS naujienų tarnybos reporterė Kristina Jackūnaitė. Jos teigimu, šiame darbe reikia ne tik greitos reakcijos ir drąsos, bet ir noro nuolat keistis. „Šiais laikais, jei nebėgi, važiuoji atgal“, – šypsosi pašnekovė ir LRT RADIJUI pasakoja, kas ją džiugina įtemptame darbe.
K. Jackūnaitės asmeninio archyvo nuotr.
K. Jackūnaitės asmeninio archyvo nuotr.

„Atsimenu, važiuoju iš kažkokio didelio sudėtingo įvykio, iki eterio – pusė valandos, o galvoje – tuščias lapas. Tu žinai, kad po pusės valandos tavo reportažas, protingai sudėtas, turi būti eteryje. Turi galvoti, kaip suvaldyti stresą, susikaupti ir viską parašyti. Pavėlavus dvi minutes, mano reportažo niekam nereikės, jis turi išeiti tada, kada turi išeiti, todėl laiką skaičiuojame sekundėmis“, – tikina jau kurį laiką LRT TELEVIZIJOJE besidarbuojanti žurnalistė.

Kelias iki reportažo, kurį televizijos žiūrovai mato per „Panoramą“ ar kitas televizijos naujienų tarnybos laidas, – ilgesnis, nei gali atrodyti. K. Jackūnaitė su dar viena kolege atsakingos už vidaus politikos temas, tad išklausius vieną pusę iš karto tenka skubėti ieškoti kitų pašnekovų.

„Šiandien man teko pratęsti Kalėjimų departamento skandalo temą. Po mėnesio tylos atsiliepė Kalėjimų departamento vadovė, kuri buvo nušalinta nuo pareigų ir norėjo pakomentuoti jai mestus kaltinimus.

Dažnai būna, kad jei kas nors kaltina ką nors, tenka ieškoti to žmogaus, kuris kaltina, arba, jei yra kas nors atsakingas, tenka ieškoti to žmogaus, kuris yra atsakingas. Jei kalbame apie kažkokius įstatymus, susijusius, tarkime, su vaikais ar aukštuoju mokslu, stengiuosi surasti konkrečius žmones, kuriuos tiesiogiai palies tie įstatymų pakeitimai“, – savo darbo kasdienybe dalijasi TV reporterė.


K. Jackūnaitės asmeninio archyvo nuotr.

Anot jos, kartais reikalingų pašnekovų Vilniuje rasti nepavyksta, tad reikia ir kolegų, dirbančių kituose miestuose, pagalbos.

„Pašnekovų paieška nėra toks lengvas procesas. Dažnai sugaištu nemažai laiko, arba tenka net pasitelkti kolegas. Tarkime, šiuo atveju, kadangi kalbama apie Kauno tardymo izoliatorių, teko paprašyti, kad mano kolegė Kaune pakalbintų reikiamus pašnekovus. Tokiu atveju reikia sudiktuoti klausimus, kolega nufilmuoja, sulauki medžiagos...“, – aiškina moteris.

Surinkus visą reikiamą medžiagą, prasideda reportažo lipdymas. K. Jackūnaitė užsideda ausines, įsijungia filmuotą medžiagą ir pusantros valandos įdėmiai šifruoja tekstą. Atlikusi, kaip ji pati vadina, mechaninį darbą, reporterė bando išskirti svarbiausius temos aspektus bei juos žiūrovui vos per kelias minutes pateikti ir išsamiai, ir kūrybingai.

„Kai aš pasirenku tuos interviu gabaliukus, kuriuos dėsiu į reportažą, papildau informaciją, pasirašau tekstą, ir einu jo derinti su dienos redaktoriais. „Panorama“ visuomet yra per trumpa, ir, kai bandai išsamiai ką nors atskleisti, dažnai būna, kad parašai per ilgai, tada reikia derėtis su dienos redaktoriais, įrodinėti, kad tai yra svarbu, kad, jei mes išmesime šitą ar kitą gabaliuką, bus ne taip įdomu. Arba žmonės nesupras, apie ką kalba. Su dienos redaktoriumi dažnai vyksta derybos dėl laiko. Nežinau, ar visiems taip yra, bet man visą laiką norisi išsamiau ir aštriau papasakoti, tad kartais tai užtrunka“, – teigia reporterė.


P. Ambrazo nuotr.

Po derybų su dienos redaktoriumi, K. Jackūnaitė skuba pas kalbininkę. Pašnekovė priduria, kad darbas televizijoje reikalauja ne tik išaiškinti tekstu, bet ir parodyti.

„Kai kalbame apie politiką, dažnai nėra taip paprasta, tenka galvoti apie kažkokią iliustraciją, todėl pati labiau mėgstu daryti tokius reportažus, kurie yra vizualiai įdomesni. Tarkime, kai buvo kalba apie tai, kad prezidentė nori, jog Lietuvoje neliktų kūdikių namų, buvo įdomu vizualiai dirbti: gali nufilmuoti mamą, kūdikį, aišku, taip, kad nerodytum jo veido. Tada įdomiau, gali rašyti tekstą vaizdui, ne tik pasakoti sausą informaciją“, – pažymi K. Jackūnaitė.

Pašnekovė tikina, kad jos darbas būtų neįmanomas be operatoriaus. „Man patinka kūrybiški, ieškantys kitų kampų operatoriai. Patinka tie, kuriems neatsibosta, kurie stengiasi. Stengiamės sutarti, nesipjauti ir bendrauti, nes tai yra mūsų kasdienybė. Kiekvienas mano reportažas yra ne tik mano, bet ir operatoriaus bei montuotojo darbo rezultatas“, – dėsto žurnalistė.


K. Jackūnaitės asmeninio archyvo nuotr.

Tiesa, K. Jackūnaitė prisimena, kad nedaug trūko, kad ji būtų tapusi ne televizijos naujienų tarnybos reportere, o dramos teatro aktore.

„Kai baigiau mokyklą, reikėjo sugalvoti, kur stoti. Iki vienuoliktos klasės intensyviai lankiau dramos būrelį ir buvau labai susidomėjusi teatru, lankiau visus spektaklius. Kai stojau į Vilniaus universiteto žurnalistikos institutą, sakiau, kad noriu rašyti į laikraštį apie teatrą. Vienas iš stojamosios komisijos narių sako: o, čia visos merginos pas mus nori rašyti apie teatrą. O dar įdomu tai, kad iš tikrųjų tuo metu galvojau apie aktorystę. Kadangi man buvo labai įdomu dramos būrelyje, maniau, kad būsiu aktorė. Bet kai nuėjau į spektaklį „Žaldokynė“ ir masinėje scenoje penkiasdešimtmečiai aktoriai vaidino jaunimą, man tai pasirodė labai graudžiai. Pagalvojau, kai aš būsiu penkiasdešimties, nenorėčiau vaidinti jaunimo. Pasidarė labai liūdna, ir supratau: ne, geriau į aktorinį nestosiu, o stosiu į žurnalistiką ir apie visa tai rašysiu“, – dėsto ji.

Vis dėlto K. Jackūnaitės keliai tiek su spauda, tiek su kultūros temomis išsiskyrė.

„Po antrojo kurso reikėjo atlikti praktiką, ir atėjau čia, į „Panoramą“. Iš pradžių iš tiesų dariau trumpus reportažus apie kultūrą, bet tuo metu nutiko taip, kad iš darbo norėjo išeiti garsi politikos žurnalistė Nijolė Steiblienė. Ji mane nusižiūrėjo ir pradėjo siuntinėti į tokius sudėtingus politinius įvykius. Atsimenu, aš visai žalia vaikštau, o ji sako: tai va, Kristutę nusiųskit. Ir nusiuntė mane į kažkokį dar tuometinės krikščionių demokratų partijos valdybos koalicinį pasitarimą. Aš atvažiuoju visiškai žalia, visiškai nežinau, nei kas ta koalicija, nei kas ta valdžia. Buvau kaip kačiukas įmestas į vandenį. Bet politikai pasitaikė tokie draugiški, viską paaiškino, padariau reportažą, turbūt nebuvo labai blogai, ir taip gavosi, kad teko šokti į politiką, o vėliau man tai pasidarė įdomu“, – prisimena žurnalistė.


K. Jackūnaitės asmeninio archyvo nuotr.

Akivaizdu, tokios temos reikalauja visiško atsidavimo darbui, nes daugelio iš jų iš anksto nesuplanuosi. Būtent tai reporterė įvardija kaip vieną pagrindinių darbo sunkumų.

„Mano draugai sako: tai kada galiu su tavim susitikti? Sakau: nežinau, galėsiu pasakyti rytoj ryte, bet ne tiksliai, galbūt vakare...  Man iš tiesų yra sunku net ir pas stomatologą paskirti laiką, ar pas kirpėją. Ir į polikliniką, kadangi mano darbinis gyvenimas priklauso nuo įvykių, o kas kur įvyks, negalima prognozuoti. Tad sunkumas yra toks, kad darbas vadovauja mano gyvenimui“, – mintimis dalijasi pašnekovė.

Nuo įtempto darbo tempo K. Jackūnaitė stengiasi pailsėti aktyviai leisdama laisvalaikį. „Labai daug keliauju. Padeda keliauti darbas, bet daug keliauju ir laisvalaikiu. Prieš keletą metų skaičiavau, kad jau esu pamačiusi 54 pasaulio šalis. Esu dėkinga savo darbui, nes turbūt pusė tų kelionių yra darbo kelionės. Tokios egzotiškos šalys kaip Kinija, Kazachstanas... Pamatau pasaulio. Stengiuosi gyventi aktyviai, sportuoti, nes taip išsivalo galva. Taip pat turiu draugų, kurie mėgsta rengti pėsčiųjų ir dviračių žygius. Turiu ir šunį, kuris mane priverčia kiekvieną rytą ir vakarą pastebėti, koks yra oras, koks sezonas, nes kartais čia net nespėji to padaryti“, – šypsosi K. Jackūnaitė.

Minėtos kelionės darbo tikslais – įvairios stažuotės, padedančios žurnalistei nuolat tobulėti.

„Stengiuosi nuolat atnaujinti savo žinias, ir kartas nuo karto susirasti kokią stažuotę, išvažiuoti, nes gyvenimas keičiasi. Televizija – labai dinamiškas dalykas. Keičiasi mados – keičiasi žiniasklaida. Kai pradėjau dirbti, nebuvo net „Facebook“, o dabar socialiniai tinklai yra labai svarbūs. Prieš metus buvau mėnesio trukmės stažuotėje Jungtinėse Amerikos Valstijose, kuri buvo skirta skaitmeninei žiniasklaidai. Iš ten parsivežiau žinių. Parvažiavusi mūsų direktoriui pasiūliau daugiau dėmesio skirti socialiniams tinklams. Mūsų direktorius – labai iniciatyvus ir modernus, ir mūsų laidoje „Laba diena, Lietuva“ iš tiesų atsirado socialinių tinklų apžvalga. Visą laiką turi keistis. Šiais laikais, jei nebėgi, važiuoji atgal“, – juokiasi televizijos profesionalė.


K. Jackūnaitės asmeninio archyvo nuotr.

Naujų žinių ir netikėtų kūrybinių sprendimų reikalauja kiekvienas reportažas. Apie tai pašnekovė užsimena jau pakeliui į montažinę. Ten K. Jackūnaitė pirmiausiai įgarsins tekstą, o jau po to su montuotoja parengs galutinį reportažą. Daug laiko diskusijoms nėra – iki „Panoramos“ lieka kelios valandos, montuotojos pagalbos laukia kiti žurnalistai, o pati K. Jackūnaitė turi skubėti prie kitų darbų.

„Be proto myliu savo darbą ir džiaugiuosi, kad galiu dirbti tai, kas man atrodo prasminga. Džiaugiuosi, kad po darbo nereikia galvoti, kaip čia save įprasminti. Man gera ir įdomu eiti į darbą, jaučiu, kad aš visą laiką kažko išmokstu, tobulėju, nestoviu vietoje, labai daug sužinau. Ir pamatau, koks įvairus pasaulis“, – sako ji.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Tavo LRT

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...
Close