captcha

Jūsų klausimas priimtas

A. Giržadas: negalvojau, kad dirbdamas šį darbą naktį vaikščiosiu po kapines su žibintuvėliu

Ne vieną dešimtmetį LRT TELEVIZIJOJE dirbantis vyriausiasis prodiuseris Audrius Giržadas savo dabartines pareigas vadina prabangiomis, nes didelę dalį užduočių gali patikėti kolegoms. Tačiau, anot profesionalo, iki tampant vyriausiuoju prodiuseriu šioje televizijoje jam teko išbandyti visokiausius darbus – ir studijos administratoriaus, ir režisieriaus asistento. O netikėtumų pasitaiko prodiuserinėje veikloje sukantis net ir dvidešimt metų – pavyzdžiui, prireikia naktį vaikščioti po kapines su žibintuvėliu.
BNS nuotr.
BNS nuotr.

Vyriausiasis LRT TELEVIZIJOS prodiuseris neabejoja, kad dirbdamas šį darbą turi išmanyti viską. Nacionalinę „Eurovizijos“ atranką jau daugelį metų prodiusuojantis A. Giržadas vieną akimirką skaito tekstą, kitą per raciją kalbasi su režisieriais, vėliau jau drąsina į sceną lipsiančius atlikėjus.

„Šiaip jau prodiuseris yra toks geras ūkininkas. Šiuo konkrečiu atveju aš vedu visas repeticijas, su režisieriumi tariuosi dėl pastatymų, stebiu tvarkaraščius, organizuoju darbą, kad visi būtų laiku savo vietoje. Turiu, žinoma, begalę pagalbininkų. Tai labai prabangus darbas, nereikia bėgti prie durų pažiūrėti, ar atvyko atlikėjai, dalyviai, – tai jau daro kiti mano kolegos.

Bet šiaip prodiuseris vienais atvejais sumąsto projektą, paskui renkasi komandą, su kuria ją įgyvendins, o kitais atvejais projekto sumanytojai, idėjos autoriai ateina pas prodiuserį ir sako: aš nemoku organizuoti šitų darbų, bet aš turiu štai tokią idėją“, – apie savo profesiją pasakoja A. Giržadas.

Ant prodiuserio darbo stalo – keli tušti kavos puodeliai, krūva popierių, nuolat šviečiantis planšetinis kompiuteris.

„Žinoma, darbo kompiuteris visada veikia, nes čia pat taisome scenarijų, čia pat jį vieni kitiems siuntinėjame, ateina laiškai ir pan. Turiu savo darbo monitorių, kuriame matau visą mūsų programą, taip pat turiu ausines, jos – mano ryšys. Čia mes kalbamės su visa darbo komanda: per vieną kanalą – su operatoriais ir režisieriais, per kitą – su komanda užkulisiuose, su asistentais – jie man sako, ar jau artistai paruošti, informuoja, jei kažkam reikia užtempti minutę“, – dėsto pašnekovas.


BNS nuotr.

A. Giržadas pasakoja, kad į televiziją atėjo būdamas dvidešimties. Dirbęs dar keliose kitose žiniasklaidos priemonėse, į LRT jis sugrįžo beveik prieš dešimtmetį.

„LRT dirbti pradėjau studijos administratoriumi – tai, ką aikštelėje daro mūsų kolegos, kurių prašau nueiti, pasitikti, atnešti, paduoti. Tai buvo mano pirmasis darbas televizijoje. Paskui aš tapau režisieriaus asistentu, tuo metu dar buvo tokia prabanga, kad šalia režisieriaus sėdėdavo kitas žmogus, režisierius tiesiog stebėdavo ekranus ir sakydavo, kurią kamerą jungti, o fiziškai mygtukus spaudydavo ir efektus perjunginėdavo asistentas. Ir kokių tik darbų aš nedirbau. Prodiuserio darbas atsirado jau prieš kokius gerus dvidešimt metų“, – atsiminimais apie karjeros pradžią dalijasi vyriausiasis prodiuseris.

A. Giržadas dirba ne tik su „Eurovizijos“ konkursu – jis taip pat atsakingas už tokius projektus kaip „Auksinis balsas“, „Duokim garo“ ar „Lietuvos tūkstantmečio vaikai“. Netrūksta ir kitos veiklos, tiesa, ne tokios įdomios.

„Tai, kas vyksta dabar, šiomis dienomis („Eurovizijos“ nacionalinės atrankos finalas – LRT.lt), man yra didžiausia palaima, tai yra įdomiausias dalykas prodiuserio darbe. Baisiausias dalykas man yra rutina, kai reikia daryti tą vadinamąjį popierinį darbą: ataskaitas rašyti, kažkokius popierius pildyti, ko, sakykime, valdiškame darbe yra nemažai. Šito aš labiausiai pakęsti negaliu. O šitos kelios išprotėjusios dienos yra pats smagiausias dalykas“, – tikina prodiuseris.

Anot jo, griežtos dienotvarkės tarytum nėra – ji priklauso nuo projekto. Tiesa, darbas vos uždarius kabineto duris nesibaigia.

„Šios trys dienos čia, arenoje, atrodo taip: aštuntą ryto greitai greitai papusryčiauji, už daiktų, į areną, ir išeini iš čia jau po vidurnakčio. Kiti projektai būna ramesni, paprastesni, ne tokie didžiuliai. Tada sutelpi į kokias vienuolika darbo valandų, jei sakysime, kad darbas yra tada, kai tu atėjai į darbą ir išėjai iš jo.

Kompiuteris namuose įjungtas visada, laiškai eina nuolat. Organizuojant atrankos finalą – lygiai taip pat. Grįžtam į viešbutį, na ir kas: kiti kolegos perrašinėja scenarijų, meta tau jį skaityti, girdi, kad paštas cinksi, skambutis skambsi. Ir vis atsidarai, skaitai. Jau lyg ir nuėjai miegoti: tik pim pim – telefone žinutė. Na, matyt, kažkas svarbaus. Atsikeli – akurat. Kažkas iš artistų atsiuntė naują techninių reikalavimų sąrašą. Jei matau, kad spėjame, reikia kažką padaryti, jei ne – argumentuotai atsakyti, kodėl to nedarom, bet atsakyti reikia dabar. Ir visai nesvarbu, kad antra valanda nakties“, – kalba A. Giržadas.


E. Sabaliauskaitės nuotr.

Net ir ne vieną dešimtmetį prodiuserinę veiklą vykdantis profesionalas tikina, kad turi ir siekiamybių, ir baimių.

„Siekiamybė yra organizuoti ir dirbti prie kokio nors labai didelio projekto. Jau nacionalinė „Eurovizijos“ atranka, finalas arenoje yra didelis projektas. Ir dirbti kūrybinėje grupėje prie didžiosios „Eurovizijos“ būtų labai įdomu.

O didžiausia baimė yra nesėkmė, kad kažkas įvyks ne taip, kad projektas nepasiseks. Na, kad ir visi aplinkui sakytų, ir sveiku protu suprastų, kad tai nėra tavo tiesioginė kaltė, vis vien tu atsakai už projektą, vadinasi, nesėkmė – tavo. Reikia iš anksto peržiūrėti atsiųstas laidas. Praktika parodė, kad tai daryti – būtina. Net ir, atrodo, tokias nekaltas laidas, kuriose nieko blogo negali tikėtis... Bet ant sienos pakabintas šautuvas irgi vieną kartą iššauna“, – pažymi A. Giržadas.


A. Giržadas „Eurovizijoje“ Stokholme, BNS nuotr.

Anot jo, nors įrašų montažas gali pateikti nemalonių staigmenų, tiesioginiame eteryje, regis, iš viso nežinai, kas nutiks. Tačiau būtent jo visa komanda laukia nekantriai, nes tai suteikia adrenalino.

„Su kiekvienu nauju dideliu projektu atrodo, kad jis dabar ir yra svarbiausias. Šiuo metu mes čia sėdime arenoje, turime pietų pertrauką, kolegos pietauja, tokia ramybė. Bet aš žinau, kad minutės tiksi ir tuoj vėl prasidės: trys, du, vienas, go! Ir vėl čia gros muzika, mirgės šviesos, ir visi su drebuliu laukiame tos 21 val. vakaro, kai jau prasidės tiesioginė transliacija – va, tada jau būna pats didžiausias adrenalinas. Turi numatyti visus žingsnius į priekį, ir kolegas vis geni: kas toliau, kas toliau, ar visi pasiruošę? Nes transliacijos metu paprastai būname užkulisiuose, o ten – šurmulys ir košė didžiulė. O kai jau viskas baigiasi, užeina tokia palaima: fu, viskas įvyko, viskas gerai“, – pasakoja prodiuseris.

LRT RADIJO kalbintas A. Giržadas tikina, kad dirbant prodiuserio darbą jam tenka susidurti su pačiais įvairiausiais dalykais, apie kuriuos net negalėjo pagalvoti, – pavyzdžiui, kad teks šaltą žiemos naktį su žibintuvėliais vaikščioti po kapines.

„Mirė Justinas Marcinkevičius, reikėjo planuoti laidotuvių transliaciją. Šalta, žiema. Mes su pora kolegų iš televizijos, taip pat – laidotuvių komisijos žmonėmis, visi važiavome į kapines naktį žiūrėti maršrutų, pro kur eisim, pro kur bus nešamas velionis, kur bus duobė, kaip stosim, kur statysim kameras... Jeigu kas nors mus matė iš šalies tą naktį, tai nežinau, ką žmonės turėjo pagalvoti: tamsu, žibintuvėliai, o šitie... Na, tiesiog temo labai anksti, pagal valandas nebuvo taip labai vėlu, bet kadangi žiema, vaizdelis buvo turbūt kraupokas“, – šypsosi prodiuseris.


V. Radžiūno (LRT) nuotr.

Su didžiule komanda ir atlikėjais, vedėjais nuolat dirbantis A. Giržadas teigia, kad rasti bendrą kalbą su visais yra privaloma.

„Reikia sveiko proto ir mokėti valdyti emocijas. Nesu be nuodėmės, ir tie, kas su manim dirba, žino, kad, oi, kaip kartais nutrūkstu. Ir čia buvau nutrūkęs, ir kliuvo kai kam. Bet tiesiog mes jau daug su šita komanda esame dirbę, ir visi puikiai vieni kitus pažįstam. Kai kuriuos dalykus, kai kurias situacijas galima išspręsti tiesiog pajuokavus, pasakant: na, kolega, kas čia dabar atsitiko? Ir taip žiūri – pšš, atsileidžia, viskas gerai“, – pasakoja televizijos profesionalas.

A. Giržadas ne kartą buvo atsidūręs ir kitoje ekrano pusėje – laidas anksčiau vedęs pašnekovas teigia, kad abi veiklos jam vienodai patinka.

„Aš meluočiau, jei sakyčiau, kad pavargau būti kadre, dėl to nusprendžiau pasitraukti iš jo. Ne, tiesiog vedėjo profesija, deja, yra tokia, kur ir amžius, ir žanras daro savo. Tai kalbant apie tą žanrą, kur aš dirbau, tiesiog atėjo jaunesni žmonės, ir tai yra natūralu. Gal jaunesni, gal jie geresni toje srity. Bet aš esu visiškai patenkintas tuo, ką darau. Ne tuo, kaip darau, bet man tas darbas patinka, tą aš noriu pasakyti.

Tai, kad aš pats dirbau laidų ir renginių vedėju, man labai padeda dirbant čia ir su vedėjais, ir su artistais. Aš žinau, ką jie jaučia stovėdami scenoje, ir kartais sakau: žinai, man tau daug paprasčiau yra parodyti, kaip atsistoti, kaip pasisukti, galų gale, kaip išsisukti iš kažkokios situacijos, negu paaiškinti: tu ten dabar kažkur žiūrėk, kažką galvok, arba atvirkščiai – negalvok, už tave kiti pagalvos. Nes aš pats esu ne kartą tai daręs. Aš tiesiog prieinu, parodau, viens, du, ir mes išsiaiškiname, ko mums reikia“, – apie profesines subtilybes kalba A. Giržadas.


V. Radžiūno (LRT) nuotr.

Nors prodiuserio darbas reikalauja kruopštumo ir dėmesingumo, o stresas – nuolatinis palydovas, šiuo metu A. Giržadas keisti veiklos nenorėtų.

„Turbūt jau nuvalkiotai skamba toks pasakymas, bet aš tiesiog susirgau televizija – tai įtraukia. Jeigu turi pakankamai kantrybės, užsispyrimo, noro ir tau sekasi, tai įtraukia taip, kad jau daugiau išlipti nebegali. Ne paslaptis, kad turbūt visiems ateina tas momentas, kai supranti: viskas, reikia kažką keisti, einu kitur. Lygiai taip pat buvo ir man. Na, bet ką: iki durų nuėjau, apsisukau ant kulno ir vėl grįžau“, – juokiasi prodiuseris.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Tavo LRT

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...
Close