captcha

Jūsų klausimas priimtas

G. Litvaitienė: per radiją girdime tikrą žmogų ir emociją

„Radijas, kuriame sudėtos istorijos ir garsai, yra mano radijas. Gal tai ir radijo ateitis“, – sako LRT Radijo programų direktorė Guoda Litvaitienė. Sunku pasakyti, kaip radijas keisis ir ar išliks, bet ji įsitikinusi: „Žmonėms radijo reikia“.
V. Radžiūno (LRT) nuotr.
V. Radžiūno (LRT) nuotr.

Daugiau nei 30 metų (su pertrauka) LRT dirbanti G. Litvaitienė radiją matė visokį – griežtai cenzūruojamą sovietmečiu, telkiantį žmones laisvėjimo laikotarpiu ir laisvą nepriklausomoje Lietuvoje. Šiandien radijas kovoja dėl išlikimo ir stengiasi pritraukti daugiau klausytojų. Pasak G. Litvaitienės, svarbu surasti formą, kaip pateikti įdomų ir prasmingą turinį: „Jeigu tu gauni eterį, tai viskas, ką sakai, turi būti prasminga“.

– Kaip susidomėjote radiju?

– Niekas manęs radijuje nesudomino, aš visada domėjausi tik televizija. Tačiau praktikos metu supratau, kad joje viskas apkrauta, neoperatyvu, nuolat esi priklausomas nuo kitų žmonių. Tada mane pakvietė dirbti radijo užsienio laidų redakcijoje. Pradėjusi čia dirbti, supratau, kad radijuje esi priklausomas tik nuo savęs. Jeigu padarei ką nors blogai, negali nieko apkaltinti, nes pats tai padarei, jei gerai – gali didžiuotis savo darbu. Mane sudomino ta nepriklausomybė bei greitesnis produkto padarymas ir patekimas į eterį.

– Koks dar radijo pranašumas prieš televiziją ir spaudą?

– Balsas kartais pasako daug daugiau. Vienas dalykas kai tu skaitai, kitas – kai girdi emociją, girdi, ką kalba žmogus. Skaitydamas tu negirdi virpančio balso, susijaudinimo, jautrumo – to, ką žmogus išgyveno. Kiekvienas juk ir skaitome savaip, skirtingai įsivaizduojame.

Televizijoje vaizdas leidžia matyti žmogaus mimiką, kaip jis atsiveria, bet ne visi nori kalbėti prieš kamerą. O radijuje nereikia pasipuošti, pasitempti ir būti kitokiam nei esi realybėje. Tas tikrumas gali padėti radijui išlikti.


V. Radžiūno (LRT) nuotr.

– Ko reikia šiandienos žmogui ir kaip radijas prie to prisitaiko?

– Vis mažiau radijo klauso tradiciniu būdu – per imtuvą. Dabar žmonės klauso per kompiuterį, telefoną, grotuvą ar automobilyje. Bet radijo žmonėms reikia. Tai parodo švedų pavyzdys. Jie sugalvojo parengti pasakojimų ciklą apie dingusius žmones. Vieną laidą transliavo radijo programoje ir susilaukė didelio susidomėjimo. Kitas dalis įdėjo į podcast‘ą (rinkmeną, kurioje kuriami, talpinami ir prenumeruojami garso ir vaizdo failai). Klausomumas buvo žymiai mažesnis.

Pagal dabartinius reitingus galime sakyti, kad klausytojams reikia muzikos ir lengvo pokalbio. Tada mes klausiame patys savęs: kokia mūsų misija? Ar mums biudžetą skiria, kad grotume, kalbėtume ir linksmintume, ar atspindėtume ir pasakotume, kas vyksta Lietuvoje, leistume susipažinti su gilesnėmis problemomis, istorijomis, kalbėtume rimtus dalykus ir tik truputį apie pramogas. Bet tada mūsų mažiau klauso nei tų, kurie tik groja. Tad mes ieškome formų, kaip perduoti rimtą turinį, kad žmonėms norėtųsi klausyti.

Kaip radijas pasikeis, ar jis išliks, sunku pasakyti. Bet mes galvojame, kaip atrasti tą klausytoją. Manome, kad žmogui reikia tiesioginio kontakto, jis nori pats paskambinti ir paklausti.

– Pradžioje LRT radijas tobulėjo atsižvelgdamas į klausytojų laiškus, apklausas. Ar padeda tobulėti klausytojai šiandien?

– Anksčiau apklausos buvo rengiamos kiekvieną mėnesį, dabar du kartus per metus. Jos padeda susidaryti vaizdą apie visą programą, bet ne apie konkrečias laidas. Pavyzdžiui, televizija turi telemetrus ir kiekvieną dieną mato: žiūrėjo ar nežiūrėjo, tema gera ar negera. Radijuje matome tik bendrą vaizdą.

Beveik į visas laidas klausytojai gali paskambinti ir pasakyti, ką galvoja, paklausti, pasiūlyti temą. Taip klausytojas yra įtraukiamas, jis jaučiasi reikalingas. Dažnai skambina specifiniai žmonės, bet skambina ir klausytojai, kurie praturtina laidas. Kartais jie labai padeda – pasiūlo tokį kampą, kurio žurnalistas nesugalvoja. Tačiau kartais tokie intarpai gali sugriauti darnų laidos tekėjimą. Bet galimybė paskambinti ar parašyti – viena iš ateities formų.

– Ko, jūsų nuomone, trūksta radijui šiandien?

– Pagarbos žodžiui. Aš kalbu ne apie kalbos taisyklingumą, o apie tuščią čiauškėjimą, norėjimą pasirodyti protingesniu nei yra. Reikia branginti žodį ir laiką – jeigu gauni eterį, tai viskas, ką sakai, turi būti prasminga. Mes ir muzikinių laidų vedėjams sakome: jeigu neturite, ką pasakyti, geriau grokite gerą muziką.


V. Radžiūno (LRT) nuotr.

– Sovietmečiu veikė cenzūra. Kiek šiandien radijo žurnalistas yra laisvas?

– Dabar radiją kuria žurnalistai. Jie dirba tiesioginiame eteryje nuo ryto iki vakaro, gali laisvai rinktis temas ir pašnekovus, sakyti ką nori. Tačiau turi galvoti, apie ką kalba, būti atsakingi už tai, ką sako. Tai yra vidinė savireguliacija. Taip pat žurnalistai turi galvoti, kad kuria ne sau ir ne tai, kas jiems įdomu, o tai, ką turi ir gali, pasakyti klausytojui.

– Baltijos kelio metu ir Sausio 13-osios naktį radijas buvo labai svarbus. Ar galėtų jis būti toks šiandien, kai yra internetas?

– Įsivaizduokime, jei kas nors atjungia internetą – nebelieka nei socialinių tinklų, nei internetinių portalų. O radijas, kuris yra greičiausias, pigiausias ir galintis transliuoti kritiniu atveju, lieka. Kaip parodė Sausio 13-osios naktis, mūsų technikai visada pasiruošę. Ir šiandien radijas turėtų galimybę transliuoti masinei auditorijai, bet tikėkimės, kad to nereikės.

– O kokia jūsų mėgstamiausia radijo laida?

– Radijo dokumentika, kurią nuoširdžiai klausau nuo pradžios iki pabaigos. Tai aukso fondas, kuriame sudėtos istorijos, garsai, susitikimai su žmonėmis. Tai yra mano radijas, gal tai ir radijo ateitis.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Tavo LRT

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...