captcha

Jūsų klausimas priimtas

L. Bytautaitė – apie dvi paras trukusią kelionę „zuikiu“ ir kuriozus Kanų kino festivalyje

Dvi savaitės Kanų kino festivalyje, savaitė San Sebastiane, kelios dienos prie Baltijos jūros ir kiekvieną pavasarį – kelionė su draugėmis į kurią nors pasaulio šalį. Taip atrodo LRT TELEVIZIJOS prodiuserės, kultūros žurnalo „Durys atsidaro“ vedėjos Lolitos Bytautaitės kasmetinės kelionės. Dar vaikystėje keliauti pradėjusi žinoma moteris ne tik išmoko derinti darbą ir poilsį, bet ir patyrė ne vieną kuriozinę situaciją.
Portugalija, L. Bytautaitės asmeninio archyvo nuotr.
Portugalija, L. Bytautaitės asmeninio archyvo nuotr.

Dvi paras trukusi kelionė traukiniu be bilieto, apsilankymas spaudos centre su vakarine suknele ir nakvynė pas varganą bobutę Karpatuose – tik dalis nuotykių, apie kuriuos televizijos prodiuserė papasakojo LRT.lt portalo skaitytojams.

– Kaip atrodo atostogos pagal Lolitą Bytautaitę?

– Kol sūnus buvo mažas, sakydavau, kad vienos atostogos yra šeimai, o kitos – su draugėmis. Ilgainiui šeimos atostogos tapo tokiu keistu deriniu. Du kartus per metus, nors norėčiau ir dažniau, važiuoju į kino festivalius – į Kanus ir į San Sebastianą.

Į Kanus važiuoti pradėjau viena pirmųjų. Supratau, kad labai lengvai galima derinti atostogas ir darbą. Išvykstu dviem savaitėms, savaitę intensyviai dirbu, plečiu savo akiratį, susipažįstu su pasauliniu kino kontekstu ir galiu įvertinti, ar einame koja kojon su pasauliu. O kitą savaitę atsipalaiduoju. Savo vyriškį priviliojau vykti kartu, jam taip pat patinka kinas. Taip suderinu darbą, kiną ir atostogas.

O rudenį savo vasarą pratęsiu San Sebastiane, kurį atradau gal prieš penkerius metus. Jame organizuojamas A kategorijos festivalis, žinoma, paprastesnis, nei Kanai, jame nėra jokios pompastikos. San Sebastianas žavus tuo, kad į savo festivalį surenka viską, kas geriausio buvo parodyta per paskutinius metus.

Vasarą visuomet stengiamės išvažiuoti į Lietuvos pajūrį, Nidą, bet vis pasitaiko blogas oras. Šiemet pasakiau „viskas“ – daug metų vasarą leisdavau Lietuvoj, bet vis vaikščiodavau su striuke. Žinoma, nieko baisaus, aš skaitydavau, atsipalaiduodavau, nes per metus ne visada gali pripulti prie knygų, tad tas oras nebebūna toks reikšmingas.

Bet dabar aš jau galvoju, kad norėčiau važiuoti su mašina ten, kur akys mato. Daug metų taip darėme – po Joninių dvi savaites keliaudavome po Europą. Taip apkeliavome Serbiją, Juodkalniją. Abu esame frankofonai, tad esame apkeliavę didesnę dalį Prancūzijos. Dabar jau galvojame, kad būtų smagu kitais metais nuvykti į Korsiką ar į Portugaliją. Žinoma, ten su mašina jau nenuvažiuosi, bet bent jau nebereikės žvalgytis į dangų ir ieškoti saulės.

Taip pat turiu savo draugių komandą, su kuria jau dešimt metų šaltuoju periodu vis kur nors pabėgame. Vienais metais važiuojame į Pietryčių Aziją, o kitais – į Europą. Šiemet buvome Italijoje, Apulijoje. Stengiamės važiuoti ne sezono metu – šiemet vykome balandį, kai Europa dar neužgrūsta turistų.

Viską organizuojame pačios: aš esu atsakinga už maršrutą, kita – už automobilį, trečia – už bilietus, o ketvirta – už viešbučius. Stengiamės truputį nuskriausti savo šeimas ir pabėgti, nes mergaičių atostogos yra pačios žaviausios.


Portugalija, L. Bytautaitės asmeninio archyvo nuotr.

– Tad nemažai atostogaujate?

– Gali pasirodyti, kad labai daug atostogauju, bet tie festivaliai yra darbas, suderintas su atostogomis.

Turbūt intensyvus gyvenimo ritmas dirbant LRT neleidžia nusėdėti vietoje. Pavargsti nuo didelio bendravimo, intensyvumo ir norisi tik spengiančios ramybės. Šiemet atostogavau Papėje, draugės man rašė žinutes ir klausė, ar man neliūdna, o aš joms sakiau, kad čia taip gerai, kad tikriausiai pats Bradas Pittas norėtų su mumis atostogauti (juokiasi – LRT.lt). Tai buvo kažkas neįtikėtino: galėjome nueiti prie jūros ir nesutikti nė vieno žmogaus.

Taip pat mėgstu pabūti vienkiemyje. Mes taip intensyviai gyvename ir bendraujame, kad kartais norisi elementariai patylėti.

Kanuose grafikas taip pat nepanašus į atostogų – prabūni dešimt dienų, ir po to išvarvėjusiom akim bėgi pirkti lauktuvių. Arba kam aš galiu papasakoti, kad keliuosi anksčiau, nei Lietuvoj – pusę septynių, ir einu į filmo premjerą. Kai sesei parašiau žinutę, kad aštuntą ryto aš sėdžiu salėje ir laukiu premjeros, ji manęs paklausė, ar man viskas gerai su galva (juokiasi – LRT.lt).

Ten ritmas visai kitoks, ir jei jau ten nuvažiuoji, negali pramiegoti. Žurnalistams yra numatyti seansai ir reikia juose dalyvauti pagal grafiką. O štai baskai nepersistengia, ir San Sebastiano festivalyje programa yra mažesnė, tad ten filmus pradeda rodyti nuo dešimtos. Žinoma, ten smagu – pajūriu eini iki kino salės ir džiaugiesi, kad taip anksti atsikėlei. Ir vis tiek tas ritmas išvargina. Filmas baigiasi 23 val., o dar vyksta kokie pristatymo vakarėliai. Be to, negali atsiriboti nuo kitų žmonių ir nebendrauti.

– Kiek metų vykstate į festivalius?

– Kitais metais bus dvidešimt metų, kai vykstu į Kanus. Kino kritikas Saulius Macaitis nuvyko ten 1996 m., o aš – 1997-aisiais, kartu su operatoriumi Gintautu Raila. Jam tada buvo gal aštuoniolika.

Pamenu, buvo visokių kuriozų. Pirmą kartą išvažiavome, nieko nežinojome. Į spaudos centrą vidury dienos nuėjome pasipuošę vakariniais rūbais: jis – smokingu, o aš – ilga suknia. Visi kiti žurnalistai buvo apsirengę normaliai. Po to dar ilgai juokėmės iš šio nutikimo, bet mums tada taip atrodė. Iš tiesų vakariniame seanse žurnalistas ir operatorius turi būti vakariniais rūbais. Bet gyveni ir mokaisi. 


Kanai, 1997 m. L. Bytautaitės asmeninio archyvo nuotr.

Buvo ir kitokių niuansų – mums iš vakaro paskirdavo vietas, o mano kolega Gintautas buvo labai aukštas. Ir visada gaudavom tokias vietas, kai už mūsų – kokie japonai, ir mes jiems viską užstodavome, tad reikėdavo apsikeisti vietomis.

Dabar jau galvoju, kad mus to festivalio metu globojo Dievas. Visi kiti operatoriai atvyko pasiruošę – su specialiais skėčiais, kameros apsaugomis, o mes neturėjome nieko. Ta savaitė buvo pakankamai lietinga, bet mes visuomet gaudavome vietas po stogu.

– Per tiek metų Kanai neprarado savo žavesio?

– Kad ir kaip tau patiktų ar nepatiktų Kanai, jie diktuoja metų madas. Ten pompastikos ir šurmulio labai daug, bet jie yra labai gerai organizuoti ir „Auksinė palmės šakelė“ daugeliui kūrėjų yra prestižas – gauni tokį apdovanojimą ir tavo filmas kitą rytą gali pabrangti penkis kartus. Tad kartais pardavėjai perka net nežinodami – jie perka filmą pagal režisieriaus pavardę ir kartais jie išlošia, o kartais – ne. 

San Sebastiane yra žymiai ramiau. Manau, Vilnius galėtų iš jo pasimokyti. Valdžia suvokia, kad tai yra geriausia miesto ir šalies reklama. San Sebastianas festivalio metu visas savo kultūrines erdves – Operos teatrą, Šokio teatrą, Sporto rūmus – atiduoda kinui. Tikiuosi, kad ateis tas laikas, kai mūsų valdžia suvoks, kad kinas yra labai didelė reklama ir sklaida.

Kad ir dabar į „Kino pavasarį“ atvažiuoja labai daug žmonių, ir jiems labai patinka mūsų festivalis. Nepaisant blogo oro, jiems patinka dėmesys ir tikrai norėtųsi, kad tas festivalis galbūt kada nors persikeltų į Sporto rūmus. Manau, kad būtų labai gražu, jei Nacionalinis dramos teatras, Operos ir baleto teatras ir Sporto rūmai rodytų kiną. Fantazuoju, bet būtų smagu.


San Sebastianas, L. Bytautaitės asmeninio archyvo nuotr.

– O kada apskritai pradėjote keliauti?

– Pradėjau keliauti dar mokyklos laikais. Su dviem seserimis ir tėvais susikraudavome daiktus į mašiną ir važiuodavome, kur galima – iki Rygos, Talino. Esame ir į Karpatus vykę slidinėti, ir į Kaukazą, ir į Bulgariją. Mokykloje turėjau jauną auklėtoją, kuris dėstė prancūzų kalbą. Jis mus nuskraidino į Moldovą, Peterburgą. O studijų laikais pasirinkimas buvo mažesnis, bet su draugais vis pakeliaudavome. Su traukiniu važiavome net iki Gruzijos.

Paskui sekė etapas, kai auginau vaiką, o vėliau pradėjau keliauti su draugėmis. Prieš dešimt metų mums pasiūlė keliauti į Šri Lanką, ir tai buvo įvykis, tikra egzotika. Nuo to laiko įsimylėjau Pietryčių Aziją, jos maistą ir žmones. Kitąmet planuojame važiuoti į Birmą, kol jos dar nespėjo pamėgti turistai. Galvojame ir apie Lotynų Ameriką. Buvome Centrinėje Amerikoje, Meksikoje, kurioje nebuvo labai saugu.

Su metais supranti, kad žavi ne miestai, o gamta, kultūra, maistas, bendravimo kultūra. Ir dar ateina suvokimas, kad visuomet ieškome kažko labai toli, o tai yra visai šalia. Suvoki, kad fantastiškas yra Vilnius, fantastiška yra Lietuva – ji atgimsta, tvarkosi, kuopiasi. Puiku yra tai, kad gali vienas miške ūbauti šūkauti, ir tai, kad turime vienkiemių sodybų – nežinau, kur dar tokių dalykų berasi.

Fantastiška ir Europa, čia tikrai yra ką pamatyti. Pvz., galima kasmet išvažinėti vis kitą Prancūzijos regioną. Kiti sako: „Oi, mes nemokame kalbos, nežinome, kaip užsisakyti bilietus“. O iš tiesų reikia sėsti į mašiną, atsipalaiduoti ir važiuoti. Sustoji pernakvoti Lenkijoje, stabteli pabūti Austrijoje – bent kiek mokant buitinę kalbą, gali susikalbėti.

Mes taip važiavome į Serbiją – ten rusiškai nelabai kas kalbėjo, angliškai – taip pat, bet susišnekėjome. Italijoje – lygiai tas pats: viešbutyje dar šiek tiek kalba angliškai, o kavinėse tiesiog besdavome pirštu į meniu ir kažkaip susišnekėdavome. Reikia tiesiog nugalėti save. Ir tos kelionės ne tiek daug kainuoja – juk Lietuva irgi nebėra pigi šalis. Nuvažiavusi į kokią Italiją, dar suabejočiau, kur yra brangiau.


Sicilija, L. Bytautaitės asmeninio archyvo nuotr.

– Tad esate neblogai ištyrinėjusi Europą?

– Taip, ir beveik visą Pietryčių Aziją. Dar norėčiau nuvykti į Japoniją, Pietų Korėją. Ten vyksta fantastiškas festivalis, bet jo datos visuomet sutampa su San Sebastiano. Į festivalį visuomet įdomiau važiuoti, kai veži filmą ir atstovauji šaliai, tuomet gali gerai padirbėti, pasakoti, kaip buvo sutiktas lietuviškas kinas.

Japonijoje vyksta puikus Tokijo festivalis. Be to, sužinojau, kad balandį, per mano gimtadienį, yra pats sakurų žydėjimas, tad gal būtų verta nuvykti tuo laiku. Dar planavome vykti į Balį, bet vėliau pagalvojome, kad jis patapo antra Neringa – visi lietuviai ten važiuoja. Dar nebuvau Indijoje.

Saugiausia ir mieliausia Pietryčių Azijos šalis man – Tailandas. Dar labai norėčiau nuvažiuoti į Izraelį, taip pat – į Maroką, žinau, kad ten gruodį vyksta Marakešo festivalis, tad viliuosi, kad pavyks suderinti festivalį ir tos šalies apžiūrėjimą.

Taip pat galvoju apie Argentiną, Kaliforniją. Į Argentiną norėčiau, nes mane pavadino tuo metu garsios dainininkės Lolitos Torres garbei. Mano tėtis klausė jos muzikos ir man sakė: „Aš tai jau tikrai nenuvažiuosiu į tą Argentiną, bet tu būtinai nuvažiuok“. Tad turiu ir norėčiau atlikti tą misiją. Taip pat nebuvau Norvegijos fiorduose, Islandijoje. Bet dėl šių kelionių tektų atsisakyti važiuoti į Kanus ir San Sebastianą, tad reikėtų rinktis.

– Panašu, kad kelionių kryptis renkatės pagal kino festivalius...

– Festivalių apleisti negaliu, nes tai susiję su mano darbu. Dabar laukiu, kol lietuvius pakvies į kokį festivalį – daug smagiau važiuoti su kūrėjais atstovauti savo šaliai, bet nežinia, kaip Dievas duos.

O su draugėmis turime nerašytą taisyklę važiuoti pavasarį, kai yra šalta. Vienais metais važiuojame į Europą, kitais – į Pietryčių Aziją. Kita vertus, jei į Birmą ruošiamės važiuoti vasarį, bilietus reikia pirkti jau rugsėjį. Viskas visuomet prasideda nuo bilietų, tuomet galima dėliotis tolimą kelionę.

Europoje dabar yra paprasčiau – galima skraidyti pigiomis oro linijomis. Kita vertus, neseniai skaičiavome, kad pigių oro linijų bilietai „apauga“ įvairiais mokesčiais – bagažo, vietų ir pan., ir kaina susidaro panaši į gerų oro linijų. Tad aš visuomet esu už geras oro linijas, jei tik yra galimybė. Žinoma, suprantu, kai į Romą galima nusipirkti bilietus už 20 Eur, bet tai – jau kas kita, nei vykstant į tolimesnę kelionę su bagažu.


Niujorkas, L. Bytautaitės asmeninio archyvo nuotr.

– Kas, be gerų oro linijų, Jums dar svarbu keliaujant?

– Gera kompanija. Manau, kad mums su draugėmis keturiose keliauti smagiau, nes per tiek metų esame „išsigryninę“. Skrisdamas žinai, kad nebus jokių nesusipratimų, neigiamų emocijų. Lygiai kaip ir skrendant į festivalius su „Kino pavasario“ komanda.

Būtina gerai pasiruošti kelionei. Žinoma, visuomet galima nueiti lengviausiu keliu ir užsisakyti per turizmo agentūrą, bet, visų pirma, jūs permokėsite, antra – visuomet smagu pačiam galvoti maršrutą. Kartais suklysti, bet juk gyveni ir mokaisi.

– Tad kelionių agentūrų paslaugų atsisakote?

– Į Šri Lanką ir Pietryčių Aziją važiavome su didesne grupe. Ten buvo žmogus, turintis kelionių agentūrą, jis mums sudėliodavo maršrutą. Viskas buvo labai gerai, bet kai pabandėme keliauti keturios, supratome, kad taip mums smagiau, ir kartu atostogaujame jau dešimt metų. Kiekvienos kelionės paskutinę vakarienę nusprendžiame, kur vyksime kitą kartą.

Kelionių agentūros visuomet veža į turistines vietas, teikia turistinį maistą. O keliaudamas savarankiškai gali pasiimti gidą, jei tau labai reikia, kuris nuveš ne į turistines vietas pasižvalgyti ir patars, kur pavalgyti net siestos metu, kai beveik niekas nedirba.

– Vengiate turistinių vietų?

– Negaliu sakyti, kad niekad jose neapsilankau, bet man visuomet įdomu pamatyti šalį iš kitos pusės – labai smagu, kai ją aprodo vietiniai, kai pats ją atrandi. Juk ir tą patį Vilnių galima pristatyti įvairiai – vienoks įspūdis bus nuvedus į „Fortą“ ir visai kitoks – į „Šnekutį“.

Kita vertus, dabar internete yra pilna kitų keliautojų atsiliepimų, komentarų, tereikia atsirinkti ir susidėlioti savo maršrutą. Iš patirties galiu pasakyti, kad žmonių atsiliepimai tikrai pasitvirtina.


Vietnamas, L. Bytautaitės asmeninio archyvo nuotr.

Žinoma, dabar jaunimui keliauti paprasčiau. Pvz., mano sūnus ketina leistis į kelionę po Maroką tik su kuprine ant pečių ir nežino, nei kur miegos, nei kur galvą padės. Žinoma, jei prieš dvidešimt metų būtų buvusios tokios keliavimo galimybės, tikriausiai ir aš daryčiau tą patį.

Pamenu, kai keliavome į Gruziją, iš Charkovo negavome bilietų ir traukiniu važiavome „zuikiais“. Keturiese buvome sulindę ten, kur dedami lagaminai. Susitarėme su palydove ir taip važiavome dvi paras.

Arba, pamenu, nuvykome į Karpatus ir supratome, kad nėra kur gyventi. Į geležinkelio stotį atėjo tokia vargana bobutė ir džiaugėmės, kad ji mus priėmė nakvoti, nors sąlygos ir buvo prastos – vidury kambario stovėjo krosnelė, tame kambaryje dar dvi lovas buvo užėmę rusai, o apsiprausti tekdavo su kibiru.

Bet ryte išėję į lauką pamatėme, kad namukas stovi prie pat kalno. Dar atsimenu, užėjome Karpatuose į parduotuvę, o ten nėra ko nusipirkti valgyti. Pirkome granatų ir pomidorų sulčių trilitriniuose stiklainiuose, vakare užsipildavome kruopų ar kokių bulvių išsivirdavome ir džiaugėmės praleidę ten savaitę. Dabar taip keliauti jau nebenorėčiau, bet tada buvo smagu.

– Kuri aplankyta šalis Jums paliko didžiausią įspūdį?

– Portugalija. Joje buvau vieną kartą dvi savaites, bet supratau, kad man ji yra labai artima – nedidelė kaip Lietuva, išilgai yra vos šeši šimtai kilometrų, tad galima ją apvažiuoti per dieną. Ten labai paprasti žmonės, skanus maistas, sutvarkyti kaimeliai ir miesteliai, fantastiška gamta. Visi atsipalaidavę, bet tvarkingi. Ne taip atsipūtę, kaip italai.

Portugalijoje nuvykome į kaimelį pas tokį dieduką, jis sako: „Na, nelabai čia ką turiu, ką mano žmona padarė, tą duosiu valgyti“. Maistas buvo nuostabus, šviežia žuvis. Jie paklausė, iš kur atvykome. Pasakėme, kad iš Lietuvos, nesitikėdamos, kad žinos. Jie iškart pasakė, kad žino šią šalį, nes iš jos kilęs Edgaras Jankauskas, kuris tuo metu buvo Portugalijos žvaigždė. Futbolininko pavardė tapo mūsų kodu pristatant gimtinę portugalams.


Portugalija, L. Bytautaitės asmeninio archyvo nuotr.

Žinoma, visuomet noriu sugrįžti į Prancūziją, tai – didelė šalis, niekada jos visos neapžvažiuosi. Man patinka ir Italija. Dar man labai patinka Tailandas. Kinija ir Vietnamas kvepia socializmu, kas man yra atgrasu ir ko nebenoriu prisiminti. Ten daug kas persmelkta melu. O būnant Tailande jaučiasi, kad tai – karalystė. Ten jautėmės saugiai, ko negaliu pasakyti apie Meksiką. Išeinant iš viešbučio Meksikoj gidas pasako: „Į šitą gatvę galit eiti, į šitą – negalit“. Išsukome iš autostrados į kaimelį, ten pamatėme mašinas su automatais. Žinoma, gerai, kad viskas baigėsi laimingai, bet įtampą jautėme visą kelionę.  

– Į ką, Jūsų manymu, vertėtų atsižvelgti planuojant kelionę?

– Visų pirma, reikia pasirūpinti draudimu. Nevykite į kelionę, jei bent truputį šlubuoja sveikata. Pamenu, vieną kartą skridau, nors jaučiau, kad turiu nedidelę slogą. Po to ji komplikavosi į ausų uždegimą.

Dar svarbu gera kompanija ir geras lagaminas – kuo aukštesne rankena ir su kuo daugiau ratukų. Itin svarbu patogūs batai, nedaug vietos užimančios striukės ir patogi kuprinė, jei ketinate daug vaikščioti. Visus dokumentus laikykite prie savęs, vežkitės ir asmens tapatybės kortelę, ir pasą, taip pat turėkite dvi pinigines.


Serbija, L. Bytautaitės asmeninio archyvo nuotr.

– Į kokią kelionę dar norėtumėte leistis?

– Dar puoselėju mintį nueiti 500 km Jokūbo keliu Santjago de Komposteloje. Man patinka vaikščioti, net ir per atostogas nueinu 7–10 km. Nevairuoju, todėl į darbą ir iš jo taip pat vaikštau pėsčiomis, taip kasdien nueinu apie 8 km. Jau nuėjus 500 m atitrūkstu nuo darbo, tai – būdas pravėdinti galvą.

Turiu pripažinti, kad su metais pradėjau bijoti aukščio, stengiuosi jo vengti. Į kalnus turbūt jau nebenorėčiau. Kažkada keliavau į Šveicariją, pradėjau lipti į kalną ir galvojau, kad save nugalėsiu, bet grįžau atgal, kad nesudaryčiau diskomforto bendražygiams. Ir tai buvo labai geras sprendimas, praleidau vieną geriausių savo gyvenimo dienų skaitydama knygą pievoje, kurioje ganėsi avys. O šalia buvo kavinukė, į kurią vis nueidavau vyno ar kavos.

Beje, išsiaiškinau, kad Jokūbo kelyje yra keli etapai, vedantys per kalnus ir lygumas. Tuo keliu važinėja ir gudrūs taksistai, kurie siūlo pavežėti pavargusius ėjikus mašinomis uždengtais langais, kad niekas nematytų (juokiasi – LRT.lt). Bet iš tiesų niekam nieko nereikia įrodyti – reikia tik pačiam pajusti malonumą ir mėgautis mestais iššūkiais sau.   

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Tavo LRT

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...