captcha

Jūsų klausimas priimtas

Dėl naujo projekto pasaulį maišanti E. Mildažytė: noriu parodyti, kad esame ori tauta

„Man norisi parodyti lietuviams ir Lietuvai, kad esame ori ir daug pasauliui davusi tauta, ir, nepaisant to, kad skaičiumi esame maža valstybė, mūsų tautiečiai – labai gabūs ir protingi žmonės, palikę didžiulį pėdsaką visur, kur tik buvo“, – taip apie savo naująjį televizijos projektą, kurį žiūrovai išvys po Naujųjų, kalba LRT TELEVIZIJOS laidų vedėja Edita Mildažytė. 
E. Mildažytės asmeninio archyvo nuotr.
E. Mildažytės asmeninio archyvo nuotr.

Vos per kelis mėnesius penkias šalis aplankiusi ir dar tiek pat besiruošianti aplankyti žurnalistė LRT.lt portalui papasakojo ne tik apie savo naująjį projektą, bet ir kelionių įpročius bei neįprastą keliautojų klubą, kuriam priklauso bene dešimtmetį.

– Kokias atostogas labiau mėgstate: aktyvias ar pasyvias? Kur geriausiai pasiilsite?

– Mano gyvenimas paskutiniu metu labai pasikeitė. Anksčiau mėgdavau atostogas su šeima – vaikais ir vyru. Kaime mes labai daug dirbdavome. O dabar, kai vyro neliko, neturiu ką veikti tame kaime. Dabar dirbu, neturiu atostogų, man jų ir nereikia šiais metais – nežinočiau, ką per jas daryti. Tad dabar suderinau darbą ir naują savo projektą.

Jis televizijoje pasirodys po Naujųjų metų ir yra skirtas valstybės šimtmečiui. Šiuo projektu ieškau įvairių sąsajų – istorinių, kultūrinių, ir pan. – tarp Lietuvos ir kitų valstybių. Dalis medžiagos filmuojama mūsų šalyje, o kita – užsienyje. Tad mano gyvenimas dabar atrodo taip: važiuoju į vieną kelionę, o kitą jau planuoju.

Dėl šio projekto jau lankiausi Indijoje, Izraelyje, Italijoje, Norvegijoje, Ukrainoje, dabar ruošiuosi į Gruziją, o vėliau vyksiu į Latviją, Estiją, taip pat – į Jungtines Amerikos Valstijas ir Turkiją. Kai kuriose šalyse jau lankiausi po kelis kartus, o dviejose vokiečiakalbėse šalyse – Austrijoje ir Vokietijoje – lankysis mano kolegė, puikiai mokanti šią kalbą.

Pažintis su Ukraina. E. Mildažytės asmeninio archyvo nuotr.

Keliones pradėjau balandį. Nemažai laiko praleidau Indijoje, nes tai – didžiulė šalis, atstumai ten – milžiniški. Tam, kad nusigrūstum į džiungles nufilmuoti vieną bažnyčią, kur kunigavo mūsų kunigas, reikia daug laiko: pirmiausia turi surasti tą vietą, susiorganizuoti transportą, sulaukti iš Mumbajaus atskrendančio operatoriaus. Ir kai per baisias transporto spūstis nusigauni su operatoriumi iki tos bažnyčios ir įsivaizduoji, kad labai daug nufilmuosi, iš tiesų beveik nieko nespėji, nes sutemsta, ir vėl tenka grįžti. Bet tai yra įdomus iššūkis.

– Esate šio projekto autorė?

– Pati sugalvojau šį projektą, bet yra ir profesoriaus Alfredo Bumblausko indėlio. Idėja gimė senokai – gal prieš ketverius metus. Kažkada dariau „Nacionalinių vertybių sąrašą“. Vienas iš jo aspektų buvo lietuviai, pasklidę po pasaulį. Tad medžiagą šiam projektui rinkau labai daug metų.

Istorija man – įdomi sritis, esu dirbusi su ne vienu dokumentiniu, istoriniu filmu.  Man norisi parodyti lietuviams ir Lietuvai, kad esame ori ir daug pasauliui davusi tauta, ir, nepaisant to, kad skaičiumi esame maža valstybė, mūsų tautiečiai – labai gabūs ir protingi žmonės, palikę didžiulį pėdsaką visur, kur tik buvo.

Esu užsibrėžusi padaryti 12 dalių šiemet ir dar 12 – kitais metais, iš viso bus pristatomos 24 šalys.2018 metais bus mūsų valstybės šimtmetis, tad tiems metams ir norėčiau pasilikti tas šalis, kurios vienaip ar kitaip susijusios su mūsų nepriklausomybe – Šveicarija, Prancūzija, Lenkija ir pan.

LRT žurnalistė lankėsi ir Norvegijoje. E. Mildažytės asmeninio archyvo nuotr.

– Pakalbėkime apie Jūsų asmenines keliones. Kada pradėjote keliauti?

– Su vyru esame apkeliavę nemažai. Kažkada suskaičiavome apie keturiasdešimt valstybių. Vėliau, deja, nutiko taip, kaip nutiko, ir turėjau slaugyti savo vyrą, tad kelionėms laiko nebebuvo.

– O ar atsimenate savo pirmąją kelionę?

– Atsimenu. Keliavome prie Kauno marių. Aš gyvenau Kaune, ir mes su mama troleibusu važiavome maudytis į marias. Kažkodėl atsimenu keltą, traukiamą su lynu. Nors gal mano prisiminimai ir netikslūs, nes man tebuvo kokie šešeri. O pirmoji mano kelionė į užsienį buvo į Vokietijos Demokratinę Respubliką, kai man buvo gal penkiolika. Tai buvo ekskursija su moksleivių grupe.

– Klausti, kokias šalis aplankėte, tikriausiai net neverta. Galbūt geriau išvardinkite žemynus...

– Nesu buvusi Pietų Amerikoje, Pietų Afrikoje, Australijoje ir Japonijoje. Iš Europos šalių nesu aplankiusi tik Moldovos, Vengrijos, Rumunijos, Bulgarijos... Balkanų šalyse, išskyrus Slovėniją, nesu buvusi, bet galbūt jas dar aplankysiu.

Taip pat turiu prisipažinti, kad nemėgstu musulmoniško pasaulio. Mane jų kultūra varžo, man nepatinka, kad ten nėra vyno, kavinių ir visos tos europietiškos kultūros (juokiasi – LRT.lt). Kartais, kai Vilniuje skamba varpai, aš prabundu, ir galvoju, kokia laimė, kad gimiau šalyje, kur skambina varpai, o ne bliauna mulai.

– Kiek kartų per metus esate įpratusi keliauti ne darbo reikalais?

– Paprastai su vyru per metus susiplanuodavome vieną didesnę kelionę ir kelias mažesnes. Į kai kurias važiuodavome su visa šeima. Ilgesnės kelionės trukdavo dvi – tris savaites.

Žinoma, tai nėra tos kelionės, kurios trunka mėnesius ir į kurias leidžiamasi su kuprine ant pečių. Mes turėjome daug vaikų ir jie reikalavo dėmesio. Dabar jie jau baigia užaugti ir savo gyvenimą galėsiu planuotis taip, kaip noriu. Visą gyvenimą buvau šiek tiek suvaržyta ir tik dabar galiu pradėti galvoti, ko aš noriu ir pradėti tai daryti, nes visuomet dariau tai, ką reikia.

E. Mildažytės asmeninio archyvo nuotr.

– Kas Jums svarbu keliaujant – patogus viešbutis, gamtos vaizdai...?

– Man labai svarbu, su kuo aš keliauju, kur keliauju ir kodėl keliauju. Man patinka keliauti ir truputį dirbti. Nemėgstu vien žioplinėti, taip pat – vien gulimų kelionių. Žinoma, po labai sunkių darbų kartais reikia savaitei „padėti save ant smėlio“, bet šiaip jau aš mėgstu susitikti su žmonėmis, susipažinti, bendrauti, turėti dalykinių pašnekesių. Vien per langą žiūrėti ir gėrėtis kraštovaizdžiu aš negalėčiau.

Žinoma, kelionės skonį ir kvapą labai keičia, kai vyksti pas draugus. Ir labai smagu, kai tą šalį tau parodo ten gyvenantys žmonės, o ne kokie gidai. Vienas dalykas, kai tau rodo „valdišką“ pusę, ir visai kas kita – kai už rankos tave vedžioja draugas.

– Kuri aplankyta šalis Jums paliko didžiausią įspūdį?

– Turbūt būsiu labai banali, bet man didžiausią įspūdį paliko Izraelis. Tai – labai įdomi ir savita šalis. Ji yra labai maža, ir tuo pačiu neišsemiama, ten begalė religinių prasmių, gamtos stebuklų – čia gali iš ryto slidinėti, o vakare – maudytis Eilate.

Įdomios yra ir Jungtinės Amerikos Valstijos, priklausomai nuo to, kaip į jas žiūri. Jei pasakysi, kad viskas ten yra labai gerai, būsi teisus. Jei pasakysi, kad viskas ten labai blogai, vėlgi būsi teisus. Tai – šalis, kur yra visko, tad gali pasirinkti, ką nori pamatyti. Ypač įdomi yra jos gamta.

Su bičiuliais Italijoje. E. Mildažytės asmeninio archyvo nuotr.

– Ar Jums lengva išsirinkti kelionės kryptį?

– Kolkas nemėginau. Tiksliau, nebandžiau to daryti viena. Dažniausiai kelionių kryptis sugalvodavome tiesiog besišnekėdami su kitais – draugais ar pažįstamais. Paskutinį kartą, kai keliavome su visa šeima, vykome į Tenerifę, nes niekada nebuvome ten buvę, be to, visi sakė, kad nieko ypatingo ten nepamatysime, bet tikrai neliksime nepatenkinti.

Negirdėjau nė vieno blogo atsiliepimo apie tą vietą, tiesa, ypatingos egzotikos ir nesitikėjome, bet jų paslaugos – kokybiškos, už gerą kainą. Be to, ten – amžinas pavasaris. Tuo metu mums to reikėjo, tą ir gavome. Per savo gyvenimą nė karto neatostogavau viena, ir nežinau, kaip ten būna.

– Kur smagiausia atostogauti?

– Atostogauti galima visur, svarbu – kompanija. Galima puikiai leisti laiką ir Lietuvoje prie ežero, ir Šiaurės Ašigalyje, ir karščiausioje dykumoje. Kiekvienas renkasi pagal save, pavyzdžiui, pavargę žmonės – komfortišką poilsį. Aš, pavyzdžiui, nebenoriu važiuoti su kuprine ir miegoti palapinėse. Galiu tą daryti, bet nenoriu, nes man tai neteikia džiaugsmo.

– Kurią šalį esate aplankiusi daugiausia kartų?

– Mes turėjome tradiciją neskristi į tą pačią valstybę daug kartų. Ko gero, daugiausiai kartų – gal kokius keturis – lankiausi JAV, bet skirtinguose miestuose.

– Ar turite kokių kelionių patarimų?

– Manau, bet kokiu atveju svarbiausia nepamiršti dantų šepetėlio, paso ir banko kortelės (juokiasi – LRT.lt). Ir būtina visuomet turėti šiek tiek grynųjų. Man yra buvę tokių „fokusų“, kai turi atsiskaityti už viešbutį, sėsti į lėktuvą ir skristi toliau, o tame mieste, kaip tyčia, pusę dienos bankai nedirba. Tad jei tu neturi grynųjų, žlunga visi planai.

– Įsimintiniausias Jūsų atostogų nuotykis...

– Nuotykių yra buvę visokių. Mes juokaudavome, kad kelionėje skleidžiasi kurio nors vaiko žvaigždė – jis būna pats nelaimingiausias.  Buvo vienos tokios atostogos Afrikoje, kurių metu sūnus Domas išsidūrė akį, paskui – jį visą išbėrė. Pamenu, klausiau: „Domai, ką darai?“, o jis atsakė – „Pūliuoju“ (juokiasi – LRT.lt). Jam tada nutiko viskas, kas tik galėjo nutikti blogiausio. Kai grįžti iš kelionės, gali papasakoti labai daug nuotykių, o kai praeina daug laiko, jie „susiguli“, ir sunku prisiminti.

Tik noriu pasakyti vieną dalyką. Dabar apie keliones kalbamės visiškai natūraliai, nes jaunesnei kartai tos kelionės – įprastas dalykas. Mano karta į tas pirmas autobusines keliones į Europą važiavo kaip į stebuklą ir po dešimt parų miegodavo autobuse, nes galvojo, kad daugiau niekas niekur neišleis. Į tokią kelionę tikriausiai būčiau važiavusi ir aš, bet tuo metu mano vaikai buvo maži, ir tiesiog negalėjau sau to leisti.

O tradicijų važinėti po Altajų ar Kaukazą turėjo nedaug kas, nes net pati sąvoka „atostogos“ neegzistavo labai ilgą laiką. Tai Lietuvoje – visiškai nesenas fenomenas. Smetonos laikais atostogas turėdavo tik valdininkai, o visi kiti važiuodavo į kaimą ir dirbdavo: šienaudavo ir kraudavo į vežimus. Taip atostogas leisdavome ir mes – važiuodavome į kaimą ir dirbdavome. Kitaip būtų buvę sunku išgyventi – jei norėdavai valgyti žiemą, reikėdavo kažką nuveikti per atostogas.

E. Mildažytės asmeninio archyvo nuotr.

– Ar kada buvote išsikėlusi kokį neįprastą kelionės tikslą?

– Jau gal dešimt metų priklausau vienai kelionių grupei, vadinamai „Šakučių klubu“. Mūsų kelionių agentė visuomet sudaro įdomią programą ir mes važiuojame pas geriausius pasaulio šefus mokytis gaminti. Beveik visus žymius šefus, kuriuos matote portaluose, ir kurie renka „Michelin“ žvaigždutes, jau esame aplankę.

Tiesa, tos kelionės yra brangios ir per tą laiką mes ne tik išmokstame ką nors virti, bet ir susipažįstame su apylinkėmis, regiono specifika, kultūra ir pan.

– Ir vėliau namuose gaminate tai, ko išmokstate?

– Niekada (juokiasi – LRT.lt). Tuo metu, kai mokaisi, esi labai įkvėptas ir sau pasižadi daryti tuos stebuklus namuose, bet ne. Taip niekad nebūna.

– Kur dar norėtumėte nukeliauti?

– Labai norėčiau į Lotynų Ameriką, bet būtinai – ilgam, gal kokiam mėnesiui, ir su kokia nors malonia kompanija. Ten norėčiau pamatyti daug vietų – Peru, Venesuelą, Kolumbiją... Mane traukia jų kitokia gyvensena – pradedant tango Buenos Airėse, baigiant kalnų indėnų tradicijomis.

Tikriausiai norėčiau aplankyti ir Australiją, o paskutinė mano norų sąraše dabar yra Japonija. Niekada ten nenorėjau, bet dabar vis dažniau apie ją pagalvoju.

Manęs niekada netraukė ta šalis, nesu technologijų žmogus, nemėgstu to, kas yra modernu. Žmonės yra įvairūs: vieni žiūri atgal, o kiti – į priekį. Aš esu iš tų žmonių, kuriuos domina praeitis, istorija, iškasenos ir lobiai. Ir gyvenime, ir darbuose mėgstu pasižvalgyti atgal.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Tavo LRT

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...
Close