captcha

Jūsų klausimas priimtas

Teta Beta: apie jaunystės paslaptis, šeimą ir klastingą ligą

Bernadeta Lukošiūtė, garsioji visų laikų Teta Beta, sako, kad yra santūrus žmogus, net intravertė. Įtariu, nė sykio jokiam vaikui netroško uždrožti per sprandą. O gaila.
K. Vanago (BFL) nuotr.
K. Vanago (BFL) nuotr.

Ji turi 12 metų anūkę Agnę Viltę, Žvėryno gimnazijos Vilniuje penktokę, kuri tvirtina, kad nori būti vertinama už tai, ką pati nuveiks, o ne vaikščioti nutvieksta močiutės žinomumo spindulių.

„Močiute, aš norėčiau, kad žmonės mane mylėtų tokią, kokia esu, o ne todėl, kad gimiau Jūsų anūke“, – sykį ištarė Agnė Viltė Stankevičiūtė.

„Labai esu patenkinta, kad ji trokšta būti savimi, – tai savarankiško mąstymo užuomina. Yra vilties, kad ji bus asmenybė, o ne slėpsis kieno nors šešėlyje“, – pakomentavo močiutė.

Mama vaikų laidose, tėvas – seriale

Kadaise panašiai pareiškė sūnus Normantas, kuriam dabar 43-eji. Jis dirba maketuotoju viename iš dienraščių. Vaikystėje jis prašydavo, kad tėvai neitų į mokyklos susirinkimus, nes jam visai nepatiko būti vadinamam „labanaktuku“.

Jo tėvas radijo diktorius Pranas Stankevičius, Bernadetos vyras, pirmajame ir tada vieninteliame Lietuvos televizijos seriale „Petraičių šeimoje“ vaidino dėdę Praną. Kai „Petraičius“ rodydavo, gatvės ištuštėdavo. Žiūrovams nežmoniškai patiko, bet sūnui tėvų žinomumas buvo išlindęs per gerklę.

„Normantas gerai mokėsi ir elgėsi, bet nesidžiaugė, kad atsiduria dėmesio centre, kai tėvai yra šalia. Sūnus paveldėjo iš manęs uždarumo, buvimo savyje geną“, – sakė B. Lukošiūtė.

„O ką paveldėjo iš tėvo?“ – pasiteiravau.

„Gal „kietumą“, savo nuomonės turėjimą“, – kiek pagalvojusi atsakė B. Lukošiūtė.

Jos šeima susikūrė darbe, nes abu sutuoktinius supažindino radijas. Aktorius, radijo diktorius bei koncertų vedėjas P. Stankevičius labiausiai prisimenamas iš vaidmenų radijo ir televizijos spektakliuose. Vienas ryškiausių – dėdės Prano vaidmuo režisierės Galinos Dauguvietytės seriale „Petraičių šeimoje“. Serialas buvo rodomas neįtikėtinai ilgą laiką – nuo 1964 iki 1972 metų.

Bernadeta liko našlė 1996 metų rudenį.

Apie Baltijos kelią ir šunį Širduką

Anūkė Agnė Viltė atėjo į pasaulį Baltijos kelio dieną, todėl antrasis jos vardas teko jai kaip vilties simbolis. 12-metei ši diena patinka, nes ją švenčia visa Lietuva.

Teta Beta su marčia Inga ir sūnumi bei anūke gyvena Papiškių kaime prie Vilniaus, turi šunį Širduką, kurį priglaudė prieš dešimt metų, kai pamatė apskurusį, piktą ir nelaimingą. Dabar tai meilus naminis šuo, kurio charakteris visai atitinka jo vardą.

Anūkas Mantas įsikūrė Londone, o marti neseniai pasiskolino anytos garsų vardą savo gaminamiems pyragiukams su varške bei nė kiek ne prastesniems koldūnams iš natūralių produktų. Jie gaminami Aukštadvaryje, pardavinėjami ekologinėse parduotuvėse ir vadinasi „Tetos Betos koldūnai“. Teta Beta mielai dovanojo savo vardą, nes koldūnai – labai skanūs.

Gydytojams siunčia linkėjimus

Pernai labai geras chirurgas Valentinas Uvarovas Tetai Betai išoperavo stuburą, nes išdavikas stuburas buvo bebandąs sutrūkinėti į gabalus. Bet mankšta ją gelbėja ir niekas neįtartų, kad laidų vedėja vaikšto supakuota į specialų laikiklį – užtat tiesi kaip styga ir nepasiduodanti.

Sėdėdama Radijo įrašų studijoje ji parodė, kokius mankštos triukus privalo išdarinėti kiekvieną rytą pėdomis, rankomis, liemeniu ir kitokiomis vietomis.

Kai prasitariau, kad daktaras V. Uvarovas yra mano kaimynas, Teta Beta sakė, kad perduočiau linkėjimus jam ir šeimos gydytojai Ramutei Gasparavičienei, kuri pas jį nukreipė. Tvirtino: yra neprilygstami medikai, nes ne tik gydo, bet dar ir entuziazmo porciją į namus įdeda. Tai čia ir yra tie linkėjimai.

Filme vaidino, bet žiūrėt bijo

Kad švelniosios mandagiosios Tetos Betos istorija būtų dar šaunesnė, du linksmi, jauni ir gerai nusiteikę režisieriai Simonas Aškelavičius ir Ričardas Marcinkus apsireiškė it kokie gundytojai ir ėmė siūlyti laidų vedėjai avantiūrą – suvaidinti personažę Babą jų filme „Traukinio apiplėšimas, kurį įvykdė Saulius ir Paulius“.

„Visi, kurie tą filmą matė, guodė mane, kad ne taip jau blogai jame suvaidinau, tačiau aš iki šiol nedrįstu eiti žiūrėti, nes apie save kaip artistę tikrai nesu geros nuomonės“, – nusijuokė B. Lukošiūtė.

Ta proga papasakojo, kad studijavo aktorystę anuometėje Vilniaus konservatorijoje, tačiau metė. Jai gerai sekėsi skaityti poeziją ir prozos tekstus, bet vaidyba buvo silpnesnė.

„Kurso vadovas šviesios atminties Vytautas Čibiras girdavo už sceninę kalbą ir šokį, bet aktorinis meistriškumas nebuvo mano sfera“, – šyptelėjo radijo diktorė ir televizijos laidų vedėja.

Tetą Betą palaimino J. Januitis

Prieš 45 metus garsiajam Lietuvos radijo ir televizijos komiteto „monstrui“ Jonui Januičiui, labai talentingam autoritariniam vadovui, tiesiai į kabinetą iš televizijos studijos buvo transliuojam peržiūra, kaip Bernadeta Lukošiūtė, būsimoji Teta Beta, mėgina vesti TV laidą „Labanakt, vaikučiai“.

Kadangi šią laidą Lietuvai iš viršaus „nuleido“ Maskva pagal Centrinės televizijos laidos pavyzdį „Spokojnoj noči, malyši“ („Labos nakties, mažyliai“), reikėjo nežmoniškai atidžiai rinktis vedėją, kuris puikiai atrodo, kalba taisyklingai, moka bendrauti su vaikais, o – svarbiausia – nepasakys kokios kvailystės tiesioginiame eteryje.

Nes nuo per laisvo sakinio būtų pakutentas paties J. Januičio kailis. Šių aplinkybių beveik neįmanoma suvokti šiuolaikinės TV laikais, kai nusišnekėti leidžiama vos prasižiojus.

„Aš taip ir nesužinojau, ar toje peržiūroje, kurios vienintelis vertintojas buvo tuometis Radijo ir televizijos komiteto pirmininkas, dar buvo kitų pretendentų vesti laidą vaikams“, – prisipažino Bernadeta po šitiek metų.

Istorija apie tai, kaip iš televizijos studijos laidos vedėjo atranka transliuojama į kabinetą vienam vieninteliam žmogui, dabartiniais laikais asocijuojasi su Šiaurės Korėja, o tada buvo visai normalu.

„Pasakiau tuos kelis sakinius studijoje ir netrukus su šviesios atminties režisieriumi Algirdu Paukštaičiu buvome pakviesti į pirmininko kabinetą. J. Januitis paspaudė ranką ir pasakė: „Galite dirbti“. Pirmininko tais laikais visi paniškai bijojo, o aš kažkodėl ne – gal kad žemaitė iš Viduklės ar kad avinas pagal horoskopą“, – nusijuokė B .Lukošiūtė.

Pirmoji laida – priglaudus ausį prie durų

„Labanakt, vaikučiai“ režisieriumi buvo paskirtas Petras Dimša, tačiau kai pirmoji tiesioginė laida prasidėjo, prisispaudę už durų nekvėpavo dviese – ir P. Dimša, ir Jaunimo bei vaikų laidų redakcijos vyriausiasis režisierius A. Paukštaitis.

Kai naujoji vedėja nesuklydo nė karto, jiedu pasitiko Bernadetą šluostydamiesi prakaitą, bet laimingi.

„Pasakė, kad labiausiai drebėjo, jog išsigandusi nepabėgčiau iš kadro ar net iš studijos. Dirbdama radijuje turėjau įprotį prieš laidą nuo įtampos giliai kvėpuoti, tiesiog dūsauti iki širdies gelmių, nes vis bijodavau, kad ko nors, ką būtina žinoti, neįsiminiau ar nepasižiūrėjau“, – pasakojo Bernadeta.

Per laidą buvo rodomi animaciniai filmukai (tada jie buvo vadinami multiplikaciniais), o tetos Betos funkcija buvo pasakyti ką nors malonaus ar pamokančio vaikams. Tačiau kartais reikėdavo pokalbį tęsti ir po filmo, kai netiksliai būdavo nurodytas chronometražas ir iki kitos programos pradžios likdavo laiko.

Laida vaikams būdavo rodoma tarp „Panoramos“ ir sąjunginės televizijos pagrindinės žinių laidos „Vremia“, todėl reikėdavo tiksliai prisitaikyti prie politinės programos pradžios.

J. Januitis buvo tikrai įžvalgus televizijos vadovas: jis labai tiksliai įvertino, kokioje laidoje Bernadeta susilauks didžiausio pasisekimo.

Apie pažemintą balsą ir kitus nuotykius

Iš savo pirmųjų mokytojų, kuriuos sutiko radijuje, ji labiausiai vertino diktorės Danos Rutkutės bei režisierės Undinės Nasvytytės patarimus.

Į radiją B. Lukošiūtė pakliuvo 1969 metais po konkurso, kuriame dalyvavo apie 200 žmonių, o atrinkti buvo tik trys – Regina Jokubauskaitė, Aleksas Anikinas ir būsimoji Teta Beta, kuriai dar reikėjo daug ką išmokti.

„Kadangi mano skaitymo stilius buvo kamerinis, o balsas švelnus ir net vaikiškas, man nereikėjo skaityti demonstracijų tekstų“, – apie privalumus pasakojo diktorė.

Kiekvienas po konkurso gaudavo patyrusį globėją profesionalą, kuris tapdavo naujo radijo darbuotojo mokytoju.

„Legendinė Undinė Nasvytytė tapo mano mokytoja ir sykį paklausė, kodėl dirbtinai žeminu savo balsą. Buvau prisiskaičiusi, kad taip reikia, nes pažemintas balsas skamba gražiau, bet mokytoja paaiškino, kad taip nesielgčiau, nes jį sugadinsiu“, – pasakojo B. Lukošiūtė.

Sykį ją išbarė ir garbioji diktorė Dana Rutkutė, nes Bernadeta neatidžiai peržiūrėjo pluoštą mašinraščių, kuriuose buvo surašytas tekstas skaitymui per laidą.

„Perskaičiau pirmąjį puslapį ir bandžiau tuo pačiu tonu tęsti, o antrame puslapyje – visai kita informacija, o ne tęsinys. Tada pirmą sykį gavau pylos, kad nepasirengimas laidai yra nepagarba klausytojui ir kad jos diktorius negali sau to leisti“, – pamoką visam gyvenimui įsiminė Bernadeta.

Per „Dainų dainelę“ – it vestuvininkai

Vartydama archyvines nuotraukas, B. Lukošiūtė aptiko fotografiją, kurioje ji užfiksuota su kolega Romu Smalsčiu, tada dirbusiu radijo diktoriumi.

„Žiūrėk, atrodome it kokia jaunavedžių pora per vestuves. Stoviu šalia Romo it kukli nuotaka“, – nusijuokė diktorė.

Bernadeta sakė, kad juodu paeiliui vedė du ar tris konkursus ir per kažkurį iš jų dalyvavo Vaida Genytė.

„Jau tada atkreipiau dėmesį, kad ji mergaitė su charakteriu – ne iš tų, kurias reikia stumti-traukti“, – pasakojo vedėja.

Dabar R. Smalstys tapo knygų leidėju.

Iš širdžiai brangių darbų Bernadetai yra labai įsiminusi aktoriaus Česlovo Stono sukurta publicistinė programa „Kuo tu vardu, mama?“ apie motinas, atsisakiusias savo vaikų. Č. Stonys skaityti tekstus pasirinko Bernadetą.

„Anais laikais apie tai nebuvo kalbama. Atsimenu, kaip skaitydavau citatas iš vaikus palikusių motinų raštų „Aš, tokia ir tokia, atsisakau savo dukters visam laikui ir niekada neturėsiu jokių pretenzijų į savo vaiką“. Skambėjo įtaigiai ir kraupiai“, – pasakojo B. Lukošiūtė.

Apdovanota legendinio žmogaus premija

Šią savaitę B. Lukošiūtė gavo Petro Babicko premiją už eterio darbą su vaikais. Tai žmogaus, kuris pirmą sykį iš ką tik įkurto Kauno radiofono visai Lietuvai tarė: „Alio, alio, kalba Kaunas“, vardo premija. Pirmasis radijo pranešėjas, populiarusis „Radijo dėdė“, kaip ir teta Beta, vedė ir  vaikų valandėles. Pirmoji laidelė vaikams, transliuota 1927 metų sausio 27 dieną, buvo didžiulės reikšmės įvykis. Per radiją jis sekė lietuvių liaudies pasakas, skaitė legendas ir padavimus, įvairių rašytojų kūrinių ištraukas.

Tai labiausiai Tetai Betai, vaikų auditorijos numylėtinei, tinkantis apdovanojimas.

Šaltinis www.lrytas.lt

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Tavo LRT

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...