captcha

Jūsų klausimas priimtas

K. Pūro prisiminimai apie svieto lygintoją – „Tadą Blindą“

Ilgametis Lietuvos radijo ir televizijos (LRT) darbuotojas, žurnalistas, vertėjas, literatas Kazimieras Pūras kovo 28 d. pažymi 90-ąjį gimtadienį. Sukaktuvininkas LRT dirbo 1953–1992 m. Dvidešimt metų (1968–1988 m.) vadovavo „Lietuvos telefilmo“ scenarijų redkolegijai. Pateikiame K. Pūro prisiminimus apie tai, kaip buvo kuriamas filmas apie svieto lygintoją –Tadą Blindą.
Asmeninio archyvo nuotr.
Asmeninio archyvo nuotr.

Vos spėjo praeiti pusmetis nuo „Telefilmo“ persitvarkymų, sudarinėjant 1972 m. gamybos planus šefas samprotauja, jog reikėtų sukurti serijinį nuotykių filmą apie Tadą Blindą. Nuryju šį pasiūlymą kaip karčią piliulę. Jutau, kad po „Kolumbo“ pamokos filmų, ypač vaidybinių, kūrimo politiką ima formuoti pirmininkas. Tik neramino mintis, jog su stambiais darbais vėl mes orientuojamės į praeitį. Ir vėl užsitrauksime Maskvos nemalonę. Bet po karčių pamokų diskutuoti dėl siūlomos temos su šefu nesiryžau. Kas turi pinigų, tas užsako ir muziką...

1973 m. kino gamybos planuose „svieto lygintojo“ tema užpildo serijinio vaidybinio filmo skiltį. Suprantu šefo užmojus. Lietuvos televizija, radioreline linija jau sujungta su Maskva, galėjo transliuoti savo žiūrovams daugiau programų, tarp jų ir serialų, kuriuos septintajame dešimtmetyje pradėjo kurti stambiausios Europos šalių televizijos kompanijos, pirmiausia stengdamosi ekranizuoti iškiliausius klasikinės literatūros kūrinius.

Šit ir Lietuvos televizijos žiūrovai su dideliu dėmesiu septintojo dešimtmečio viduryje vasaros metu visą mėnesį žiūrėjo Centrinės televizijos transliuojamą D.Britanijos serialą „Forsaitų sagą“. Prancūzai ekranizavo V. Hugo romaną „Vargdieniai“. Serialus kūrė abiejų Vokietijų televizijos, Italija.

Nuo Vakarų pasaulio stengėsi neatsilikti ir Rytų bloko šalys, tik jos daugiau eskalavo karinę patriotinę temą. Centrinė televizija rodė serialą „Iššaukiame ugnį į save“, „Septyniolika pavasario akimirkų“. Lenkai didžiavosi serialu „Keturi tankistai ir šuo“, vengrai – „Kapitonu Tenkešu“...

Žinoma, iš televizijos ekranų neišnykstančius savaitėmis serialus gali kurti tik solidžios televizijos kompanijos bei organizacijos. Bet Januitis nusprendė, kad Lietuvos televizija taip pat pajėgi sukurti serialą, kuris bent visos Sąjungos žiūrovams kai ką papasakotų apie Lietuvą. O svarbiausias pirmininko rūpestis – praturtinti savais filmais Lietuvos televizijos programas. Na, o jūs būkit malonūs – sužvejokit rašytoją-scenaristą, kuris apie Byvainės girių karalių parašytų literatūrinį scenarijų, prilygstantį nuotykiniam romanui.

Kol dairėmės, zondavom, ką čia už skverno nutvėrus, vieną dieną praveria redakcijos duris vaikinas ir prisistato esąs Rimantas Šavelis, baigęs Maskvoje aukštuosius scenaristų kursus ir ieškąs darbo. Buvęs Kino studijoje, bet ten jam atsakę... Pats likimas mums atsiuntė šį rašytoją. Ir Rimantas apsidžiaugė gavęs solidų užsakymą. Jautėme, kad jo kūrybinis amplua artimas šiai temai.

Pagal nustatytą terminą autorius pateikė mums įdomų scenarijų. Tema aktuali – Tado Blindos būriai nusiaubia dvarus ir ponų turtą išdalina vargšams. Tik ramybę mums drumsčia caro žandarai, persekiojantys Blindą ir galop jį pašaunantys. Žinoma, šių scenų iš scenarijaus neišbrauksi. Tačiau „vidinis cenzorius“ kužda, kad Maskvoje Šavelio scenarijus užklius. Juolab, kad dar taip neseniai buvome svarstyti, kritikuoti, mokinami daryti išvadas.

Neramina dvarininko Gruiniaus, pas kurį tarnauja Tadas Blinda, dukters Kristinos siužetinė linija. Ji grįžta iš studijų Paryžiuje persiėmusi laisvės, lygybės idėjomis. Užjaučia baudžiauninkus. Galvoja apie jų išlaisvinimą.

„Mielas Rimantai, atkelkim Kristinos studijas į Peterburgą. Tegu ji su pažangiomis revoliucinėmis idėjomis parvažiuoja iš Rusijos imperijos sostinės. Juk ten tuo laiku būrėsi revoliucionierių rateliai“, – apeliuoju į autorių svarstant scenarijų. Rimantas purtosi, – nesutinka. Sunku jam suprasti, kad būtent rusų demokratinio judėjimo paveikta Kristina, kovojanti už baudžiavos panaikinimą, XIX a. Lietuvos gyvenimą bent kiek susietų su Rusija teigiama prasme. Gal ir žandarų scenos tada nekristų į akį.

Spyriojosi autorius, bet galiausiai, nors ir šnairuodamas į mane, sutiko. Pakoreguota scena sustiprino kovos už socialinį teisingumą idėją, kurią eskalavo stiprėjančios Rusijoje demokratinės jėgos. Man ir šiandien atrodo, kad „Peterburgo injekcija“ į literatūrinį scenarijų, patvirtintą Maskvoje, o vėliau ir į filmą – tas  vienintelis sakinys, pasakytas už kadro, kuriame Kristina skausmingai išgyvena, regėdama sunkų baudžiauninkų lažą, – suteikė didesnę galimybę sukurti pirmą lietuvišką nuotykių serialą ir įtraukti jį į Centrinės televizijos programą. Juk ir V. Klovos opera Pilėnai vargu ar būtų išvydusi scenos rampos šviesą be Danilos personažo. Tokie buvo laikai.

1973 m. Lietuvos televizijoje buvo sukurtas Lietuvos kino istorijoje pirmas tokios apimties serijinis nuotykių filmas. Premjera įvyko ne televizijos ekranuose, o prestižinėje Vilniaus salėje, į kurią susirinko eiliniai žiūrovai, meno pasaulio žmonės, valdžios atstovai. Į peržiūrą atvyko net Komunistų partijos pirmasis sekretorius Antanas Sniečkus.

Toks aukščiausio ešelono valdžios dėmesys šiam televizijos filmui leidžia teigti, kad Januičio idėja sukurti serialą apie „svieto lygintoją“ tikriausi gimė ar bent buvo palaiminta aukštose instancijose...

Nors sunkokai, bet nuotykinį lietuvišką filmą pačiam pirmininkui pavyko „parduoti“ valdybai, ir jis buvo parodytas per Centrinę televiziją. Tai buvo vienintelis per dvidešimtį metų filmas, kurį Maskvoje Valdybai pristatinėjo šefas, o ne, kaip įprasta, „Telefilmo“ vadovai – matyt, jautė, kad mes galime grįžti į Vilnių jo „prekės“ nepardavę...

Pasak kolegų iš Maskvos Valdybos, darbas buvo priimtas sunkiai, tekę šefui net kreiptis į patį  Sergejų Lapiną. Apie tai Januitis rašo ir savo memuaruose „Užvakar ir šiandien“. Kiek prisimenu, šio serialo filmavimo sąmata viršijo 600 tūkstančių rublių. Anuomet tai buvo didžiuliai pinigai. Tačiau jų neteko prašinėti, skelbti aukų vajų. Lėšas atseikėjo Finansų ministerija.

„Tado Blindos“ sėkmę nulėmė ir aktorių ansamblis – Vytautas Tomkus, Vaiva Mainelytė, Janina Matiekonytė, Alfas Radzevičius, Vytautas Kancleris, Gediminas Girdvainis, Balys Barauskas, Bronius Talačka.

Bet svarbiausia – puikus režisieriaus Balio Bratkausko darbas. Kūrė jis šį filmą su užsidegimu, tarytum pats būtų sugrįžęs į tuos atmintinus 1957-uosius, kai jis tuometiniame Akademiniame dramos teatre vaidino romantiškąjį Byvainės girios karalių G. Landsbergio-Žemkalnio pjesėje „Tadas Blinda“, kurią pastatė Kazimiera Kymantaitė.

Maskvoje, valdyboje pardavinėjant filmus, dažnai tekdavo susitikti su kitų sąjunginių respublikų televizijos filmų kūrėjais, atvežusiais savo darbus. Ne vienas stebėjosi mūsų užmojais. Nei latvių, nei estų, nei gruzinų televizijos kinematografininkai tokių serialų tuo metu kurti dar nedrįso.

1973 m. sukurtas serialas filmotekos lentynose nedūla ir dabar. Ir naujas žiūrovų kartas domina Byvainės girių karaliaus nuotykiai. N. Putinaitė Lietuvos televizijoje sukurtą „Tadą Blindą“ traktuoja kaip praeities, t.y., sovietinį reliktą. Bet juk toks legendinis „svieto lygintojas“ liaudies poringėse ir mūsų dailiojoje raštijoje. Gabrielius Landsbergis-Žemkalnis parašė dramą „Blinda. Sviesto lygintojas“, kuri 1907 m. buvo pastatyta Vilniuje.

Kągi, gal mūsų „Tadas Blinda“ paseno. XXI a. žiūrovams sukurtas naujas Byvainės girios herojaus variantas „Tadas Blinda. Pradžia“. Tik vargu, ar tikslinga jaunai kinematografininkų kartai kabintis vėl už Blindos? Ar ne protingiau būtų, anot D. Kuolio, užuot reinterpretavus jau „išsemtą“ temą, ieškoti naujų siužetų.

Rimantas Šavelis sėkmingai įgyvendinto serialo scenarijaus pagrindu parašė įdomų, nuotykių kupiną romaną „Tadas Blinda“. Savaime suprantama, romane Kristina į tėvo dvarą su naujomis idėjomis grįžta iš Paryžiaus.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Tavo LRT

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...