captcha

Jūsų klausimas priimtas

K. Pūro prisiminimai: „Kolumbas“ – lyg uždelsto veikimo mina

Ilgametis Lietuvos radijo ir televizijos darbuotojas žurnalistas, vertėjas, literatas Kazimieras Pūras kovo 28 d. pažymi devyniasdešimtąjį gimtadienį. Sukaktuvininkas medijų sistemoje dirbo 1953–1992 m. Dvidešimt metų (1968–1988 m.) vadovavo „Lietuvos Telefilmo“ scenarijų redkolegijai. Pateikiame K. Pūro prisiminimus apie tai, kaip buvo kuriamas filmas „Kolumbas“.
Asmeninio archyvo nuotr.
Asmeninio archyvo nuotr.

Lietuvos televizijoje 1968 m. sausio 1 d. įkurtas naujas padalinys –  Vyriausioji redakcija, ruošianti programas kino (vėliau ir vaizdo) juostoje (tokie padaliniai TSRS Valstybinio RTV komiteto pirmininko įsakymu tuo metu buvo įkurti visų sąjunginių respublikų televizijose) kūrybinį darbą pradėjo jau turėdamas tam tikrą įdirbį ne tik dokumentinių, bet ir muzikinių filmų gamybos baruose (H.Šablevičiaus „Muzikinis kaleidoskopas“).

Būta bandymų net kuriant vaidybinį filmą (V. Gruodžio „Beržai svyruokliai“ V.Bubnio apysakos motyvais) ir B. Bratkausko „Du mažame miestelyje“ (pagal A. Pociaus apsakymą). Tačiau šių eilučių autorius, paskirtas naujo padalinio – sutrumpintas jo pavadinimas įvardytas  žodžiu „Telefilmas“ –  vadovu, jautė, kad nuo pirmųjų bandymų reikia žengti toliau – profesionalaus kinematografo link.

Jei dokumentikos ir muzikinių filmų kūrimo baruose galėjome pasikliauti sava režisūra, ypač kai į kolektyvą įsijungė Leningrade (Sankt Peterburge) režisūros mokslus baigusi ir aukštąjį muzikinį išsilavinimą turinti Jadvyga Janulevičiūtė, tai vaidybinio filmo baruose buvo išvarytos tik pirmosios vagos. Ir su pavydu galėjome žvelgti į Lietuvos kino studijoje režisierių sukurtus darbus. O kodėl jų nepakvietus pasidarbuoti pas mus? Nutaikęs progą, Lietuvos kinematografininkų sąjungos suvažiavime iš tribūnos tai ir padariau.

Pasiūlymas sukėlė gyvą atgarsį. Pirmasis debiutavo Arūnas Žebriūnas. Jis 1969 m. pas mus pastatė trumpametražį vaidybinį filmą „Mirtis ir vyšnios medis“. Šioje kino juostoje režisierius pasisako už būtinybę išsaugoti vaiko sieloje poreikį grožiui, tiesai. Vaidino mažoji aktorė Inga Mickytė, vėliau tapusi šio režisieriaus filmų heroje. Scenarijų pagal anglų rašytojo H.Bates‘o novelę parašė pats režisierius.

Susilaukęs palankaus kino kritikų įvertinimo, pelnęs Pabaltijo ir Baltarusijos filmų festivalyje diplomą, Maskvoje filmas įstrigo. Poetinės stilistikos, humanistine mintimi persunktas kinematografinis kūrinys aiškiai kirtosi su to meto ideologinėmis doktrinomis...

Po A. Žebriūno debiuto dirbome šia kryptimi toliau. Tačiau suvokėme, kad agituodami Kino studijos asus, turime pateikti jiems savo užsakymus. Sumaniau pakalbinti patį Lietuvos kino studijos meno vadovą Vytautą Žalakevičių.

Aišku, jog siužetais iš tarybinio gyvenimo kasdienybės jo nesudominsi. Reikia sumąstyti kokią romantinio pobūdžio temą, kurioje vyrautų, tarkim, revoliucijos realijos. Taip ir pasielgiu. Čia būtina pastebėti, kad ruošdamasis pokalbiui su režisieriumi, pasiekusiu tuometinės šlovės zenitą su filmu „Niekas nenorėjo mirti“, jau šį bei tą žinojau apie iškilusias užkardas naujiems jo kūrybiniams sumanymams, todėl maniau, kad tikimybės sudominti mūsų kino grandą  kūrybiniam darbui televizijoje esama.

Tačiau žinojau ne visas peripetijas. (Pasirodo, kad tuo metu buvo atmestas jo sumanymas sukurti filmą apie Staliną. Nesusilaukė dėmesio ir paraiška F.Dostojevskio „Kipšus“ ekranizacijai. Pasiūlymas ekranizuoti net apolitišką Tomo Mano romaną „Užburtas kalnas“ „Mosfilmo“ vadovybės taip pat ignoravo.. Užtat jį bandoma sudominti generolo J. Žemaičio byla. Tačiau šios temos atsisako pats Žalakevičius.

Susiklosčius sudėtingai situacijai, kai po „Niekas nenorėjo mirti“ šlovės sistema už tą sėkmę, paties režisieriaus žodžiais tariant, „nesuteikė jam indulgencijos“, jis, „Mosfilme“ gavęs užsakymus kurti filmus, kuriuose dominuoja Lotynų Amerikos revoliucinės situacijos, tuomet jau ruošėsi palikti Lietuvos kino studiją).

Jau iš pirmo pokalbio suradom bendrą kalbą.  Net nenutuokdamas, kad Žalakevičius jau pasinėręs į revoliucines realijas, pasiūliau temą iš lietuvių dalyvavimo Ispanijos pilietiniame kare. Buvau perskaitęs anglų kalba Hemingvėjaus romaną „Kam skambina varpai“. Knyga paliko gilų įspūdį. Priminiau tai ir režisieriui. Maestro pažadėjo pagalvoti.

Susiskambinom po dviejų savaičių. Sakėsi turįs revoliucinę temą, tačiau ji susijusi su Lotynų Amerikos šalimi Kolumbija. Po tam tikrų pasvarstymų sutikau su režisieriaus pasiūlymu, – juk tuo metu pasaulyje plačiai skambėjo Če Gevaros tema. Paraiška be lietuviškų akcentų, bet vis vien problematika aktuali, ir bus priimtina ne tik mums, bet ir Maskvai...

Po dviejų mėnesių V. Žalakevičius įteikia scenarijų „Visa teisybė apie Kolumbą“. Scenarijų perskaitėm kaip nepaprastai įdomų, kinematografiškai parašytą nedidelės apimties romaną. Viskas išdėstyta tiksliai, logiškai, sodriais štrichais pateikta herojų veiksmų psichologinė motyvacija, veiksmas vystosi su augančia dramaturgine įtampa. Iš daugybės scenarijų, analizuotų dirbant šioje srityje dvidešimtį metų, tai buvo pati įdomiausia ir jokių pataisų nereikalaujanti kinematografinė literatūra.„Kolumbo“ scenarijus – tai savotiškas pričas apie tvirtos dvasios žmones, kurie ir sunkiausių išbandymų valandą neišduoda savo idealų.

Kadangi planuose šis darbas figūravo kaip trumpametražis filmas, tad Maskvoje Vyriausiajai vietinių radijo ir televizijos pasikeitimo valdybai privalėjome pateikti tik temos paraišką. – scenarijaus aprobuoti nereikėjo (nors filmavimo metu „Kolumbas“ „išsitempė“ iki pinametražio), o Komiteto kolegijoje buvo patvirtintas be jokių pastabų.

Statant filmą, režisieriaus, operatoriaus D. Pečiūros ir ypač dailininko V. Kalinausko pastangomis metaforinis elementas pasipildė naujomis detalėmis. Įžanginiai kadrai nufilmuoti prie Vilniaus Aušros Vartų gynybinės sienos, imituojančios Lotynų Amerikos miestelio gatvę.

Čia policija sulaiko porą saulėje įdegusių sukilėlių Pablą (akt. J. Budraitis) ir Pedrą (akt. P. Piaulokas). Jiedu grįžta iš konspiracinio buto, kur abu sužinojo liūdną naujieną – mirė revoliucijos vadas Kolumbas. Jei šią tiesą sužinos represinės struktūros – pasipriešinimui galas. Juk Kolumbas – tai revoliucijos vėliava, o ji privalo plevėsuoti.

Tolesni filmo įvykiai plėtojasi kalėjime, kurio svarbiausias įvaizdis – grotos. Čia net sunku susigaudyti, kas yra šiapus, kas anapus grotų, t.y., kas čia tardytojai ir kas tardomieji. Atrodo, kad čia visi kaliniai, net koridoriuje trypčiojantis žirgas. Prižiūrėtojai taip pat yra laisvi tik sąlygiškai. Kapitonui Padrilijui (akt. B. Babkauskas) žūtbūt reikia sužinoti, kur slepiasi sukilėlių vadas, bet į visus jo klausimus Pablas atsako: „Kolumbas kalnuose“.

Niekuo nepagelbsti kartkartėmis pasirodantis ir kalinį apklausinėjantis prokuroras (akt R. Adomaitis). Pablas prirakintas prie kankinimo stalo. Įjungta kankinimo aparatūra nepalaužia revoliucinieriaus valios. Jis tik baiminasi, kad nepalūžtų negaluojantis ir mirtinai kankinimų bijantis Pedras...

Režisierius baigia šią istoriją kapitono išprotėjimu. Taigi Pablas priverčia egzekutorių prisipažinti pralaimėjus, – apmuturiuotas tramdomais marškiniais Padrilijas tampa savotiška mumija ir nunešamas į kampą, kur jau sustatytos kelios mumijos.

Ezopo kalba – toks galas laukia kiekvieno egzekutoriaus. Tai savotiškas hiperbolizuotas nuosprendis totalitarizmo sistemai...

Kritikai teigia, kad „Kolumbas“ buvo savotiškas tramplynas Žalakevičiui kelyje į „Mosflime“ sukurtą filmą „Tas saldus žodis laisvė“. Galbūt. Bet tai savarankiškas ir neginčijamas kinematografinio meno kūrinys. Ir atitinkantis televizijos reikalavimus – išlaikęs laiko, veiksmo ir vietos vienumą.

Filmas buvo pademonstruotas per Lietuvos televiziją. Susilaukė šilto kritikų įvertinimo. Tačiau aiškiai matėsi, kad savo alegoriškumu sunkiai sutelpa į ideologizuotų televizijos programų rėmus...

Į Maskvą Vyriausiajai vietinių radijo ir televizijos programų pasikeitimų valdybai filmą nuvežėme 1971-jų sausį. Po peržiūros, į kurią sugužėjo daug valdybos darbuotojų, susilaukėme komplimentų, tačiau galutinio žodžio niekas netarė, nes valdybos viršininkas A. Dmitriukas, kaip mums pranešė, negalėjęs dalyvauti. Tai jau kažkoks įtartinas žaidimas, pagalvojau.

Pasibaigus aptarimui režisierius pasikvietė mus – filmo direktorių ir mane – į savo apartamentus (tuo metu Žalakevičius „Mosfilme“ ruošėsi „Tas saldus žodis laisvė“ filmavimui) ir surengė šaunią vakarienę. Tačiau jaučiau, kad filmo aplaistymas per ankstyvas, nors apie tai vaišių šeimininkui ir neprasitariau...

Bėgo savaitės, mėnesiai. „Kolumbas“, kaip mums informavo kuratorė, gulįs ant lentynos TSRS Valstybinio radijo ir televizijos pirmininko S Lapino kabinete ir laukiąs jo peržiūros. Lapinas buvo savotiškas šalies propagandos ministras, L.Brežnevo dešinioji ranka. O kada jis teiksis peržiūrėti mūsų darbą – nežinia.

Sykį, būdamas komandiruotėje Maskvoje ir apsilankęs centriniuose RTV rūmuose, pasiteiravau atsakingo darbuotojo, kada pagaliau spręsis „Kolumbo“ likimas. Jis nusišypsojo ir geranoriškai patarė man šio klausimo nekelti. Tegu, girdi, guli ant lentynos, nes peržiūros rezultatai neprognozuojami... Supratau, kad po mūsų „Telefilmo“ pamatais tiksi uždelsto veikimo mina.

Apie „Kolumbo“ peržiūrą Maskvoje ir peržiūros rezultatus neoficialiai mane informavo „Telefilmo“ vyr. režisierė Stanislava Borisienė, Komiteto kolegijos narė, 1971 liepos mėnesį. Peržiūra įvykusi maždaug prieš savaitę, į savo kabinetą Lapinas pasikvietęs tuo laiku „Mosfilme“ dirbusį– režisierių V. Žalakevičių.  Peržiūroje buvo leista dalyvauti ir filmo dailininkui V. Kalinauskui. Tekstą rusų kalba skaitė režisierius.

Po peržiūros buvo pasikeista nuomonėmis. Kai kuriems Lapino teiginiams Žalakevičius, gindamas filmą, išdrįso paprieštarauti. Lapinas į debatus nesileidęs, ir diskusijos baigėsi verdiktu – kol jis sėdėsiąs šiame krėsle, Tarybų Sąjungos žiūrovas šio filmo nematys. 

S. Borisienės žodžiais, po peržiūros Lapinas paskambinęs į Vilnių, tačiau ne mūsų pirmininkui, o tiesiog į LKP CK, be abejo, vienam iš sekretorių ir pareiškęs, jog Lietuvos „Telefilme“ darosi negeri dalykai.

Charakteringa, kad tuo klausimu netrukus mane pasikvietė ne kuruojantis „Telefilmą“ pirmininkas J. Januitis, su kuriuo, tapus naujo kinematografinio padalinio vadovu, tekdavo kiekvieną savaitę spręsti sudėtingus filmų gamybos klausimus, o pirmininko pavaduotojas F. Mačianskas ir informavo, jog reikia ruoštis svarstymui – aš privaląs paruošti ataskaitą.

Pirmininkas apie “Kolumbo“ bylą man neprasitarė nė žodžio, tik sykį, jo kabinete aptariant ateinančių metų filmų gamybos planus, man bandant apginti vieną temą, šefas ją išbraukė ir savo nuosprendį argumentavo „Kolumbo“ nesėkme: „Kad tu žinotum, kiek nemalonumų man pridarei su tuo filmu...“

Daugiau kaip tris dešimtmečius dirbau J. Januičio vadovaujamoje radijo ir televizijos organizacijoje. Visada jį matydavau principingai, dalykiškai, su žemaitišku charakteriu sprendžiantį sudėtingas problemas, o tąkart vadovo rezignaciniu tonu išsakytas „pasibėdavojimas“ parodė, kad ir jis yra pažeidžiamas.

Suprantu, kad S. Lapino skambutis aukštesnei instancijai, aplenkiant pirmininką, nieko gero jam nežadėjo. Tai lyg ženklas, kad tavo valdose  ne viskas tvarkoje. Kiek man papasakojo S. Borisienė, pirmininkas buvo nusprendęs, pats ar verčiamas aukštesnių instancijų, „Telefilme“ daryti esminius pertvarkymus. Tačiau, aptarimui ruošiantis ištisą pusmetį, situacija keitėsi, ir pirminio projekto buvo atsisakyta...

Šiuo atveju būtina į filmo bylos istoriją žvilgterėti, ką apie „Kolumbą“ savo memuarų knygoje „Užvakar ir šiandien“ rašo J. Januitis: „Kartą, prisimenu, Maskvoje draugų ratelyje užsimezgė pokalbis su tuometine tarybinio kino žvaigžde Vytautu Žalakevičium. Jis buvo susižavėjęs vienu K.Simonovo eilėraščiu. Parašytu trisdešimtaisiais metais, kai Ispanijoje siautėjo fašizmas. Eilėraštis buvo apie dviejų kalėjiman patekusių revoliucionierių ištikimybę idėjai, draugams bei išdavystę. Gimė scenarijus filmui „Visa teisybė apie Kolumbą“.

Tačiau V. Žalakevičiui jo realizuoti „Mosfilme“ nesisekė. Nepraėjo jis  ir per Lietuvos kino vadovybės skaistyklą. Mes televizijoje kino korifėjų dėmesiu nebuvome išpaikinti. Štai ir užkliuvome už to jauko. V. Žalakevičiui „Kolumbą“ pastatyti pasiūliau Vilniaus televizijoje. Na, o kai susirinkom į užbaigto filmo peržiūrą, kurion pats meistras net nesiteikė atvykti, nukabinom nosis. Labiausiai, suprantama, aš.<...>

Filmą kartą, gal du, parodę per televiziją padėjome į fonotekos lentynas. Nei autorius mums, nei mes jam pretenzijų nereiškėme. Nesu vienas iš tų Janučio knygos kritikų, kurie kaltino autorių už tai, kad jis tariamai šioje knygoje visus kolektyvo nuveiktus darbus prisirašąs sau. Atsitikimas su Žalakevičiaus pakvietimu į televiziją tarsi ir leistų šių eilučių autoriui „apkaltinti“ šefą vienvaldyste. Tačiau to daryti nesirengiu. Manau, kad šiuo atveju režisierius apžaidė mudu abu – pirmininką ir mane, tad abiejų versijos teisingos.

Bandau suderinti pirmininko ir savo pokalbių su Žalakevičiumi „prioritetus“. Galėjo atsitikti, kad režisierius, kai jam paskambinau ir išdėsčiau savo pasiūlymą, jau tikrai savo portfelyje turėjo „Kolumbo“ scenarijų, kuris nesusilaukė dėmesio nei Maskvoje, nei mūsų Kino studijoje, tik šito dalyko neatskleidė. O antro pokalbio metu informavo mane apie pasirinktą temą, suvaidino, jog per du mėnesius parašysiąs scenarijų.

Žalakevičius, puikiai suvokiantis, kad esmines problemas televizijoje sprendžia Komiteto pirmininkas, po mudviejų pokalbio, norėdamas užsitikrinti realią darbo „Telefilme“ galimybę, galėjo susitikti J. Januitį Maskvoje ir laisvo pokalbio metu pametėti jam mintį, jog turįs tokį scenarijų. Sulaukęs iš pirmininko dėmesio, jis jau drąsiai užmezgė ryšius su „Telefilmo“ vadovu... Tikėtinas toks variantas dar ir ta prasme, kad J. Januitis radikalesnių reformų nesiėmė, svarstymo išdavoje gana švelniai nubaudė vyriausiąjį. Gal dalį atsakomybės prisiėmė ir pats.

Beje, L. Tapinas knygoje „Laiškanešys, pasiklydęs dykumoje“ teigia, kad „Kolumbas“ Lietuvos televizijoje buvo kuriamas Centrinės televizijos užsakymu. Tai netiesa. Tokius užsakomuosius vaidybinius filmus Centrinei televizijai kūrė tik Lietuvos kino studija.

Tačiau J. Januitis savo memuaruose visiškai neužsimena apie sudėtingas peripetijas, privertusias filmą „padėti į fonotekos lentynas“. O jas verta prisiminti.

Lietuvos radijo ir televizijos komiteto kolegijos posėdis, kuriame buvo svarstomas „Telefilmo“ dėl ideologinių paklaidų, įvyko 1972 m, sausį. Į svarstymą iš Maskvos atvyko pats Vyriausiosios vietinių radijo ir televizijos programų pasikeitimo Valdybos viršininkas A. Dmitriukas (anot J.Januičio, TSRS RTV komiteto pirmininko S.Lapino akys ir ausys respublikose) su dviem pavaldiniais.

Pati svarstymo procedūra vyko aukštame lygyje. Buvo parengta aparatūra vertėjams. Pranešimą skaičiau lietuvių kalba, ir mano tekstas svečiams buvo verčiamas į rusų kalbą. Buvo lietuviškai pasisakiusių ir daugiau. Tokiu būdu pirmininkas pademonstravo, kad svečiai atvyko ne į kokį nors Rusijos srities, o į sąjunginės respublikos Valstybinį radijo ir televizijos komitetą. Retas kuris kitos respublikos radijo ir televizijos vadovas būtų ryžęsis tokiam ceremonialui.

Svarstymo metu svečių konkretūs kaltinimai pakibo ore. Buvo kalbama apie du filmus, nepriimtus valdybos, tačiau stengiantis neminėti įžymių Lietuvos kino studijos režisierių pavardžių, – nepatogu kritikuoti žinomus visoje šalyje kinematografinio pasaulio asmenybes.

Maskviečių kritiką sušvelnino ir tas faktas, kad neseniai įvykusiame sąjunginiame televizijos filmų festivalyje Minske H.Šablevičiaus filmas „Altajaus montažas“ dokumentinių filmų kategorijoje laimėjo pagrindinį prizą. Tai privertė svarstymo dalyvius blaiviau vertinti „Telefilmo“ veiklą.

Nors Dmitriukas ir pažėrė kritiškų žodžių Komiteto vadovybei, didžiausią dėmesį skiriančiai ruošiant programas savo respublikos auditorijai, o  Januitis maskviškiams atkirto, jog kiekvienam savi marškiniai arčiau kūno, priminęs, jog rusams Liudmila Zykina arčiau prie širdies negu mums, apkalta kvepėjęs svarstymas baigėsi gana taikiai, pirmininkui surengus solidžią vakarienę. Pasitenkinta kosmetiniais papudravimais.

Siekiant sustiprinti „Telefilmo“ idėjinę platformą, padalinio vadovu buvo paskirtas Televizijos studijos direktorius, tuo laiku ėjęs ir Komiteto partinės organizacijos sekretoriaus pareigas Vladas Leipus. Gudriai šefas suveikė, pademonstruodamas, kad stiprina kūrybinio padalinio idėjinį pamatą, – juk už tai ir buvome kritikuojami Man palikta tik scenarijų redkolegijos vyriausiojo redaktoriaus pareigybė. Laipteliu slystelėta žemyn...

Suprantu, kad, ieškodamas būdų, kaip pagerinti man patikėto televizijos kūrybinio padalinio darbą, padariau Komiteto pirmininkui daug nemalonumų. Juolab, kad buvau nepartinis. Kaip sakoma, gerais norais ir pragaras grįstas... Pirmininko skeptišką nuomonę apie „Kolumbą“ galėjo suformuoti nemalonumai, kuriuos jam teko patirti dėl Lapino inicijuoto demaršo į LKP CK. Manau, kad tai buvo vienas iš įdomiausių mūsų darbų. Net juostą padėjus ant lentynos tvirtinau, jog ateis laikas, kai ją vėl pamatysime ekranuose...

Prabėgo penkiolika metų. Sykį, jau M. Gorbačiovo laikais, pirmininkas man prasitarė, kad ko gero, jau metas „Kolumbą“ įtraukti į Lietuvos televizijos programą. Pritariau jo nuomonei. Netrukus taip ir buvo padaryta. Be Maskvos aprobavimo – Lapino vietoje jau sėdėjo Gorbačiovo patikėtinis Charlamovas.  Tačiau Centrinė televizija „Kolumbo“ Sąjungos žiūrovams neparodė ir „perestroikos“ laikais...

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Tavo LRT

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...