Kai vienas iš darbo rezultatų – intelektinis kūrinys, tokio produkto nuosavybės teises pravartu aptarti darbo sutartyje, mano advokatas Justinas Usonis. Tačiau, jeigu darbo sutartyje tai neaptarta, darbdavys turėtų žinoti, kad intelektiniai produktai, sukurti vykdant darbo pareigas, darbdaviui priklauso tik tam tikrą laiką.
Kai vienas iš darbo rezultatų – intelektinis kūrinys, tokio produkto nuosavybės teises pravartu aptarti darbo sutartyje, mano advokatas Justinas Usonis. Tačiau, jeigu darbo sutartyje tai neaptarta, darbdavys turėtų žinoti, kad intelektiniai produktai, sukurti vykdant darbo pareigas, darbdaviui priklauso tik tam tikrą laiką.
„Jeigu tai – autorių kūriniai, įstatymo leidėjas yra pasakęs, kad, jeigu minėtas produktas darbuotojo yra sukurtas vykdant darbo pareigas, intelektinės nuosavybės teisės darbdaviui pereina tik 5 metų laikotarpiui“, – tikina J. Usonis.
Tai reiškia, kad pasibaigus penkerių metų laikotarpiui, gali kilti ginčas, jeigu nauda iš kūrinio gaunama ilgiau nei minėtas laikotarpis. „Teoriškai toliau pinigai už tuos intelektinės veiklos rezultatus turi grįžti tam darbuotojui, kuris juos sukūrė“, – nurodo teisininkas.
Tačiau čia iškyla klausimas, kaip tai įgyvendinti techniškai, kaip darbuotojui apie tai sužinoti. „Darbdavys darbo sutartyje galėtų numatyti ilgesnius terminus arba susitarti, kad tokių kūrinių turtinės teisės pereina darbdaviui neterminuotai“, – siūlo pašnekovas.
Jo teigimu, galima susitarti ir priešingai. „Įstatymas nedraudžia atiduoti darbuotojui tiek neturtines, tiek turtines teises, jeigu yra toks pageidavimas, arba darbuotojas gali derėtis dėl tokių dalykų ateidamas į darbą, kurdamas produktus“, – kalba J. Usonis.
Advokato žodžiais, labai svarbu, kad darbdavys tinkamai apibrėžtų tai, kas patenka ir nepatenka į darbo funkcijas, kokie turi būti darbo rezultatai.
Jeigu darbuotojo kūrinys visiškai nesusijęs su darbu, jo intelektinė nuosavybė priklauso tik kūrėjui. „Jeigu darbuotojas, tarkim, parašo knygą ir ji visiškai nesusijusi su darbu, be abejo, tai bus jo nuosavybė“, – aiškina advokatas.
Visais atvejais fizinis asmuo gali sakyti, kad tai yra jo produktas, net ir negaudamas už tai pinigų, jeigu neturtinės kūrinio teisės priklauso jam. „Tačiau darbdavys, norėdamas apsisaugoti, gali padaryti konfidencialios informacijos išlygą ir susitarti, kad darbuotojas tokios informacijos atskleisti negali“, – sako teisininkas. Advokatas pabrėžia, kad dėl minėtų sąlygų susitarti reikia papildomai.
Kita svarbi intelektinių produktų rūšis – išradimai, technologiniai procesai ar mokslinė veikla. „Čia įstatymas sako, kad, jeigu darbdavys suteikia įrengimus, žinias, dalinasi sukaupta patirtimi, o darbuotojas yra priimtas būtent tam, kad kurtų išradimus, ir juos padaro atlikdamas tarnybinę užduotį, darbo metu, tai tokiu atveju išradimai priklauso darbdaviui“, – tvirtina teisės specialistas.
Be to, įstatymas numato, kad darbuotojas privalo pranešti iš karto, kai tik išradimas atsiranda. „Jeigu darbdavys tinkamai neaprašo procedūrų, praktikoje kyla ginčų. Todėl kviesčiau darbdavius labai akylai fiksuoti, kokios yra suteiktos techninės priemonės, aprašyti, kas įeina į darbo funkcijas, kas laikoma darbo laiku“, – pataria advokatas.
Tai, pasak jo, būtina tam, kad vėliau nepasitaikytų situacijos, kai darbuotojas naudoja visą darbdavio bazę, bet kūrybinės veiklos rezultatas yra pasisavinamas, ir darbdaviui trūksta įrodymų, konkrečių aprašymų ar susitarimų dėl terminų, kad jis galėtų įrodyti, jog minėti veiklos rezultatai priklauso jam.
Vis dėlto, net ir turint teises į intelektinį kūrinį, jį naudoti galima tik tikslais, tiesiogiai susijusiais su jo kūrimu. „Jeigu autoriaus kūrinį norima naudoti tikslu, nesusijusiu su darbo funkcija, kontraversiškoje aplinkoje, būtinas autoriaus sutikimas. Jei yra pažeidimų, šalys gali reikalauti kompensacijų“, – tikina J. Usonis.
